Naujausios
Galvos ant kuolų
Nijolė SAIMININKIENĖ
Žurnalistė
Dabar jau nepadoru atvykti į Šiaulius ir nepažiūrėti, kaip ten ta mergelės galvelė aikštėje ant kuolo šaukia.
Pažiūrėjau ir aš. Graži galvelė, gražus darbas. Vietoj ar ne – kitas reikalas. Juolab, kad pastatyta, sakė, laikinai. O turint galvoje, kad nieko nėra amžinesnio už laikiną, čia dar visaip gali būti.
Taigi, žiūriu į tą auksinę miesto galvelę ir prisimenu vienos išmintingos tautos išmintingo atstovo pasakymą: „Visa, kas vyksta dabar, kažkada, su kažkuo ir kažkur jau yra buvę. Ir dažniausia – ne po vieną kartą“.
Taip, galvų ant kuolų mada (tik galvos ir kuolai tuomet buvo gerokai didesni ir akmeniniai) Šiauliuose buvo, regis, aštuntajame dešimtmetyje.
Buvo Leninas, Bronius Grigas ir Kazys Preikšas. Paminklas Leninui parke prie Moksleivių (tuomet Pionierių) namų buvo pastatytas vietoj senojo cementinio Lenino, su visomis kūno dalimis ir žvilgsniu, nukreiptu (mums taip aiškino) į šviesų rytojų, o iš tiesų – į kitapus gatvės stovinčią medinę kavinę „Gulbė“, kuri tuomet buvo lankoma vieta.
Taigi, atėjus naujai madai skulptūroje, iš viso Lenino liko tik galva ant marmurinio kuolo. Tuomet net sklandė tokia poetiškai ne visai sklandi mįslė (skaityti su šiaulietišku akcentu): „Vienam gale devynaukštis, kitam – ne tai lizdas, ne tai paukštis, o per vidurį – kas?“
Teisingas atsakymas – Kaštonų alėja. Joje devintajame dešimtmetyje atsirado mažųjų skulptūrų: moters galva, sėdintis berniukas, dar keletas kitų. Buvo kalbama, kad tų skulptūrų rasis kasmet vis daugiau, ir Kaštonų alėja ilgainiui taps mažųjų skulptūrų alėja. Bet netapo. Trys nykštukai prieigose – ne alėja, tik graudus jos priminimas.
Skulptūras nurankiojo, berods, apie dutūkstantuosius, ir dabar ten kartą per savaitę vyksta blusturgis. Skaičiau laikraštyje, kad visi šiauliečiai šia nauja iniciatyva labai džiaugiasi.
Nurankiojo ir „galvas“ iš visų vietų: seniai nebėra revoliucionieriaus Broniaus Grigo prie „Jehovos karalystės“ (buvusio „Palydovo“ kino teatro), o Šiaulių universiteto skverelyje nebėra Kazio Preikšo. Nuimtos su visais kuolais nepriklausomybės pradžioje.
O dabar pastatė vėl. Tiesa, kitokią, kitoj vietoj, bet vėl – galvą ant kuolo. Matyt, tokia Šiaulių karma.
Aš tų senųjų galvų ant kuolų nei kiek nesiilgiu ir nepasigendu. Aš pasigendu kažkada Šiauliuose buvusių miesto mažųjų skulptūrų. Kur jos?
Draugystės prospekte prie parduotuvės, kur kadaise buvo viena didžiausių miesto kavinių „Jaunystė“, skaidrų vandenį purškė labai jaukus fontanėlis su merginos skulptūra. Jos irgi nebėra. Vietoj jos yra improvizuotas turgelis su daržo ir sodo derliumi.
Nebėra ir gražiai ištapytų namų bulvare. Manęs neguodžia ir neįtikina šnekos apie tai, kad sienų tapyba – laikinas menas. Aš dabar gyvenu Tytuvėnuose, ir kiekvienas tytuvėniškis mokinukas jums gali paaiškinti, kad sienų tapyba gali išsilaikyti (net ir ne itin prižiūrima) kelis šimtus metų. Netikit? Atvažiuokit į Tytuvėnų vienuolyną ir pamatysit patys. O faktas, kad gatvės fragmentą, ištapytą ant sienos, reikėjo uždažyti dar ir dėl to, kad prasiplėtusi krautuvė uždengė dalį piešinio, man labai iškalbingas. Čia aš apie Šiaulių kultūrinį mentalitetą.
Juk Šiaulių universitetas praktiniais sumetimais taip pat atsisakė buvusių meno kūrinių pastato viduje. Bet esu įsitikinusi, kad, kalbėdami meno istorijos temomis ar besidalindami įspūdžiais iš tolimų kelionių, ne vienas tų praktiškųjų rodo nuotraukas su išsaugota sienų ir lubų puošyba kitose šalyse, kituose pastatuose.
Ne pas mus. Kodėl savo turtų taip nesaugom? Kodėl nedauginam?
Tačiau dar yra „Mergaitė su dūdele“, ir „Motinystė“, ir „Pelikanai“ bulvare ir „Balandžiai“ prie Šiaulių viešbučio. Tiesa, dėl pastarųjų sunerimau: vieno šonas jau kiauras, aptikau, kai stengiausi anūką nukrapštyti nuo pakylos po to „balandžio“ sparnu.
Ir vis tiek: koks bebūtų tas miestas Šiauliai: gražus ar ne, pilkas ar spalvotas, vienam gale griūvantis, kitam – kylantis, aš jį myliu. Už mano jaunystę jame, už mano vaikų ir anūkų gyvenimą jame šiandien. Todėl man, nors jau išvykusiai į provinciją kurti savo orios senatvės mažame namelyje „po obelia“, ne visai vis tiek, kaip čia viskas atrodo.
Kadaise, kai dar dirbau vienoje Šiaulių kultūros įstaigoje, tuo metu meru buvęs Genadijus Mikšys pasikvietė kultūros įstaigų vadovus tarptautinės Kultūros darbuotojų dienos proga rytinės kavos į savivaldybę.
Pakalbėjęs apie kultūros darbuotojų svarbą miesto gyvenime, pasiūlė pasidalinti ir mus savo mintimis. Nebeprisimenu, kas ten ką pasidalijo, bet aš (velnias traukė už liežuvio...) paklausiau, kokią miesto kultūrinio gyvenimo viziją jis turi ir ar mes savo įstaigų veikla „pataikom“ į mero vizijos rėmus?
Atsakymas buvo genialus, kaip ir visa, kas paprasta: miesto kultūros vizija – kultūros skyriaus reikalas. Meras neprivalo nei jos turėti, nei kurti.
O aš, sena kvaiša, visada įsivaizdavau, kad meras yra tarsi karvedys, kuris nuo aukšto kalno žvelgia į savo „mūšio“ lauką ir, taikydamas įvairias strategijas bei taktikas, rikiuoja savo armiją ir veda ją tomis kryptimis, kurios yra naudingos ir reikalingos miestui, jo žmonėms, kuris miestą daro tikru miestu, o ne „rubežium“ tarp miesto ir kaimo.
Jis nuo savo aukštumos turi matyti, kuris sektorius dirba gerai, kuriam reikia spustelėjimo ar netgi perrikiavimo. Jis, nors ir kolegų, profesionalų patariamas, vis tik pats privalo žinoti, ko nori – pagal savo supratimą ir erudiciją. Tada belieka išsiaiškinti, kiek erudicijos yra miesto vadovų galvose.
Žinovai kalba, kad Šiauliai turėjo du strategiškai mąstančius merus: Arvydą Saldą ir Alfredą Lankauską pirmojoje kadencijoje. Antrojoje, gal nuo ilgo stovėjimo ant aukšto kalno, jam, regis, buvo šiek tiek apsvaigusi galva.
O po to sekę merai tokių gražių epitetų jau niekada nebesusilaukė. Kartais atrodo, kad šiauliečiai turi du džiaugsmus: pirmas – išsirinkti merą, o antras – jį „suėsti“. Užkandžiauja su apetitu.
Antra vertus – neduok peno, neužkandžiaus. Ir klykianti galvelė miesto aikštėje – vienas iš patiekalų.
P.S. Kai po darbo važiavau iš miesto, pamačiau gatve einantį šiandieninį Šiaulių merą su kolega skulptoriumi, šaukiančios mergelės autoriumi. Pirmasis miesto žmogus ir, sklinda gandelis, – antrasis. Abiejų veidai buvo susirūpinę. Ir aš kažkodėl pradžiugau. Nes pėsčia „miesto galva“ gatvėje – jau atrakcija Lietuvoje. O jei ji dar ir natūraliai susirūpinus, tai apskritai keista. Juk jie, tie politikai, miestų ir rajonų vadovai, seimūnai ir ministrai visur tik šypsosi ir spindi kaip šviežiai nukalti pinigėliai. O tai, turiu pripažinti, man visada kelia didelį įtarimą. Ir staiga – nelinksmas mero veidas. Sakau, gal susirūpinimas šių pirmųjų šiauliečių veiduose – į gera? Kaip manot?
