Gana vieniems lobti, o kitiems skursti

Ga­na vie­niems lob­ti, o ki­tiems skurs­ti

Zig­man­tas JA­SAS

Šiau­lių mies­to pen­si­nin­kų są­jū­džio įkū­rė­jas ir gar­bės pir­mi­nin­kas

Daž­nai ten­ka gir­dė­ti ra­gi­ni­mus: „Už­ten­ka verkš­len­ti, kad mes gy­ve­na­me blo­gai, už­ten­ka rie­tis tar­pu­sa­vy­je, žvel­ki­me pir­myn į švie­sų mū­sų ry­to­jų...“ Žo­džiai la­bai tei­sin­gi ir gra­žūs, ta­čiau rea­ly­bė ta, kad vis la­biau aki­vaiz­du, jog mes ei­na­me tau­tos su­si­nai­ki­ni­mo ke­liu.

1990 m. Lie­tu­vo­je gy­ve­no 3 mln. 694 tūkst. gy­ven­to­jų, o 2015 m. pra­džio­je – jau tik 2 mln. 922 tūkst. žmo­nių. O kaip žiū­ri į pa­čią svar­biau­sią Lie­tu­vos pro­ble­mą mū­sų val­džia? Na, su­kū­rė kaž­ko­kią struk­tū­rą, ku­ri lyg ir siun­ti­nės emig­ran­tams ži­nu­tes, kad Lie­tu­vo­je gy­ven­ti ge­ra, kad rei­kia grįž­ti na­mo, o gal va­žiuos pas už­sie­ny­je iš­si­bars­čiu­sius tau­tie­čius su ko­kia nors agi­ta­ci­ne me­džia­ga. Na, par­ti­jos pa­si­ra­šė su­si­ta­ri­mą, kad Lie­tu­vo­je, ro­dos, iki 2035 m. tu­rė­tų gy­ven­ti ne ma­žiau kaip 3,5 mln. žmo­nių. Taip ir no­ri­si pa­klaus­ti val­džios – ko­kią čia mig­lą pu­čia­te? Ne­jau­gi ti­ki­ma, kad gy­ve­ni­mo ko­ky­bę Lie­tu­vo­je ga­li­ma pa­keis­ti vien kal­bo­mis ar po­pie­rė­liais?!

Ko­kių prie­mo­nių ėmė­si Ai­ri­ja, kai su­si­dū­rė su pa­na­šia pro­ble­ma, nū­nai tru­pi­nan­čia Lie­tu­vą it pa­džiū­vu­sios duo­nos rie­kę? Ogi kė­lė at­ly­gi­ni­mus ir leng­vi­no naš­tą vers­lui.

Ma­nau, kad Lie­tu­vo­je rei­kė­tų dar kar­tą priim­ti pel­no nor­mos ri­bo­ji­mo įsta­ty­mą, ku­ris bu­vo priim­tas Val­do Adam­kaus pre­zi­den­ta­vi­mo pa­bai­go­je. Iš įsta­ty­mo priė­mi­mo tą­syk nau­dos bu­vo kaip iš ožio pie­no, nes, ro­dos, vos po pen­kių die­nų jis bu­vo at­šauk­tas. Įs­ta­ty­mą at­šau­kę po­li­ti­kai lai­ko­si ar­gu­men­to, esą pla­ni­nė eko­no­mi­ka pa­ro­dė sa­vo pra­gaiš­tin­gu­mą, o mes da­bar gy­ve­na­me pa­gal rin­kos eko­no­mi­kos dės­nius. Su­si­da­ro įspū­dis, kad šie po­nai ne­su­vo­kia, jog rin­kos eko­no­mi­ka yra ge­ras pa­si­rin­ki­mas tik tuo at­ve­ju, jei ji neišk­reip­ta. Lie­tu­vo­je šian­dien rin­kos eko­no­mi­ka yra kaž­koks su­ro­ga­tas – lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo ir rin­kos eko­no­mi­kos mi­ši­nys. To­kio su­ro­ga­to vei­ki­mo pa­sek­mės aki­vaiz­džiai ma­to­mos:

1. Jau grei­tai bū­si­me ne­te­kę 1 mln. ša­lies gy­ven­to­jų, nors čia ne­vyks­ta joks ka­ras, že­mės dre­bė­ji­mas, ša­lies ne­nio­ko­ja že­mių nuo­šliau­žos.

2. Gy­ve­ni­mo at­skir­tis tarp ma­žiau­sias pa­ja­mas už­dir­ban­čių pi­lie­čių ir tau­tos grie­ti­nė­lės ne­pa­liau­ja­mai di­dė­ja ne­prik­lau­so­mai nuo val­džių pa­si­kei­ti­mų.

3. Val­džia pa­nie­ki­na­mai el­gia­si ne tik su pen­si­nin­kais, bet ir su pe­da­go­gais, po­li­ci­nin­kais, gy­dy­to­jais, ug­nia­ge­siais gel­bė­to­jais. Šių pi­lie­čių gru­pių at­ly­gi­ni­mai ma­žiau­si vi­so­je ES ar­ba ant­ri nuo ga­lo.

4. Nors tu­ri­me ga­na aukš­tą ne­dar­bo ly­gį, vers­li­nin­kai skun­džia­si dar­bi­nin­kų trū­ku­mu.

Ką duo­tų pel­no nor­mos ri­bo­ji­mo įsta­ty­mo priė­mi­mas bent ke­le­riems me­tams? Vi­sų pir­ma tam lai­kui bent jau bū­tų pri­stab­dy­tas gob­šu­mas. Bet ko­kios įmo­nės sa­vi­nin­kas, ga­vęs ant­pel­nį, tu­rė­tų ap­si­spręs­ti: di­din­ti dar­buo­to­jams at­ly­gi­ni­mus, ma­žin­ti pre­kių ir pa­slau­gų kai­nas ar­ba per­ves­ti ant­pel­nį į vals­ty­bės biu­dže­tą.

Grau­du žiū­rė­ti, kai koks nors ban­kų ana­li­ti­kas ar Sei­mo na­rys prieš te­le­vi­zi­jos ka­me­ras rim­tu vei­du rė­žia: Lie­tu­vo­je ma­žin­ti PVM ta­ri­fą bū­ti­niau­siems mais­to pro­duk­tams esą ne­beap­si­mo­ka, nes dėl to nu­ken­tės biu­dže­tas, o pir­kė­jai jo­kių leng­va­tų ne­gaus – ne­va vi­są PVM leng­va­tą su­si­šluos pre­ky­bi­nin­kai. Ab­sur­do vir­šū­nė! Leng­va­ti­nį PVM ta­ri­fą mais­to pro­duk­tams tai­ko Len­ki­ja, Vo­kie­ti­ja, Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė ir ki­tos ES ša­lys. Ne­jau­gi mes, ga­lė­da­mi „pa­si­gir­ti“ pa­čio­mis ma­žiau­sio­mis pen­si­jo­mis, be­veik ma­žiau­siais mi­ni­ma­lia al­ga ir vi­du­ti­niu at­ly­gi­ni­mu, esa­me pro­tin­ges­ni už juos?