Naujausios
Gerai, kol gerai
Amerikos reportažai (6)
Petras DARGIS
Vidurnaktis, o mes tebesėdime kažkuriame Las Vego kazino. Keista, kad jau vidurnaktis. Net po vidurnakčio. Atrodo, mes ką tik susėdom už baro, ir Darius visai neseniai įsijungė lošimo aparatą.
– Ar pastebėjai, kad čia dingsta laiko nuovoka? – klausia jis.
Taip, jau pastebėjau. Jokių langų, jokio plyšio, pro kurį įeitų dienos šviesa. Ar rytas, ar vidurnaktis, čia vis tas pats dirbtinis apšvietimas ir lošimo automatų pypsėjimas.
Barmenas Povilas sako, kad paryčiais žmonių vis dėlto apmažėja. Žmonės nepraranda realybės jausmo visai, laikas tik iškreiptas, bet teka ir čia. Naudotis mobiliaisiais telefonais ir paprastais laikrodžiais čia juk niekas nedraudžia. Draudžiama tik fotografuoti.
– Matot tą ilgą prie kortų stalo? – rodo Povilas vieną išstypusį juodaodį. – Jis iš NBA. Girdėjau, stato labai didelėmis sumomis. Velniškai didelėmis.
Čia toks kazino barmenų pliotkelis. Stebėti žvaigždes jiems įdomu. Mažos sumos širdies virpulio turtuoliams jau nebesukels. Jie stato tiek, kad kitam bežiūrint užima kvapą.
Stebėdamas svetimą žaidimą, gali įsijausti ir pats. Negi laimės? Bet štai skeptikas Darius iš anksto žino, kuo tai pasibaigs. Jie visi prakiš. Kitaip ir negali būti.
Panašiai sako ir Dariaus draugas Antanas (vardas pakeistas – aut. past.). Jeigu laimėtų ne kazino, bet žaidėjai, tai kazino bankrutuotų. Iš kur kazino pelnas? Ar ne iš tų, kurie laukia stebuklo?
Visgi Antanas kiekvieną šeštadienį su žmona eina į kazino ir pralošia po 40 dolerių. Pralošia tiek – sustoja. Būna, kad paaukoja 60, bet ne daugiau. Jie turi nusistatę tokias sumas. Bet jeigu būtų milijonieriai, 60 dolerių jiems virpuliuko nekeltų. Už tokią sumą stebuklo laukti jie negalėtų.
Darius į automatą kiša dar mažesnes sumas. Dabar jis įkišo dolerį ir paprasčiausiai tempia laiką. Nors Povilas – brolis, jis negalėtų mūsų vaišinti kokteiliais, jeigu Darius neloštų.
Barmenas Povilas – argi ne laimės kūdikis? Iš visos šeimos jam nuskilo geriausiai. Jis dirba lengviausiai ir uždirba daugiausiai. O dar neseniai dirbo kroviku ir tampė baldus, kraustė šeimas tai ten, tai ten.
Darius sako, kad amerikonai amžinai kraustosi. Ypač – visokios žvaigždės. Jos amžinai nesuranda vietos. Iš Los Andželo – kur nors į Las Vegą, po metų – gal į Niujorką.
Prieš keletą metų Povilas kraustė vieną šiek tiek žinomesnę artistę. Pernai ji sugalvojo vėl keltis į kitą vietą. Ir vėl kroviku pasitaikė Povilas. Šeimininkei pagailo, kad toks jaunas dailus vaikinas vis tampo sunkius baldus. Sako:
– Ar nenorėtumei dirbti padavėju? Viename kazino turiu pažįstamų, galiu pakalbėti...
Kaip nenorėsi!
O jų brolis Benas ir toliau tampo baldus. Broliai sako: išmoktum vairuoti vilkiką, sėdėtum minkštai prie vairo, ir pinigų būtų daugiau! Benas – ne. Keliauji su baldais per visą Ameriką ir niekas nerūpi, net kelio ženklai. Ir pinigų užtenka. Jeigu koks nors Lietuvos krovikas išgirstų, kiek Benas uždirba, tai juk ištįstų seilė. Kam dar blaškytis, ieškoti kažko, jeigu ir taip sekasi?
O Dariui negi nesiseka? Štai baigsime tą netikrą žaidimą ir važiuosime pas jį į namus. Jo namas per du aukštus, gerame Las Vego kvartale, kur nėra nei benamių, nei juodaodžių.
Darius nėra rasistas, bet žino, kad gerame rajone paprastai juodaodžių nebūna. Jau kelinta diena televizijos rodo juodaodžių maištą Baltimorėje. Jie daužo parduotuvių vitrinas, lamdo niekuo dėtų žmonių automobilius gatvėse, mėto alaus skardines į policijos rikiuotes, o tie stovi išsirikiavę ir nieko nedaro. Bet ilgai taip nesitęs.
Darius paaiškina, kas bus toliau: po dienos kitos, kai Amerika jau viską bus daug sykių pamačiusi, farai imsis guminių lazdų, ašarinių dujų, gal ir guminių kulkų. Bet tada televizoriai šito nerodys ir savo žiūrovų daugiau nepiktins. Bus įvesta tvarka, tokia laikina pusiausvyra, kuri tęsis iki naujų riaušių. O tenai, kur Darius gyvena, guminių lazdų niekada nereikės. Čia visada tvarka.
Tvarka ir jų namuose. Laura mėgsta taip sutvarkyti, kad nebūtų ne vietoj padėto daikto. Ir nė dulkelės niekur. Prie durų vėl pasitiks mažylė Pupa ir džiaugsmingai puls į kojas. Kiekvienas žmogus jai draugas, o ypač tas, kuris turi saldainį.
Ji čia vienintelė kelia chaosą – sėkmingai tarsi katė laksto fotelių atlošais, palaižo kam nors ausį, nušoka ant žemės, nubėga į virtuvę, kur kvepia Lauros kepama šoninė, paskui kelioms minutėms dingsta kažkur be žinios. Albinas savo narve ima rėkti ant jos stipriu papūgišku akcentu:
– Pupa, kur tu? Pupa, eik čia!
Pupa, aišku, nekreipia dėmesio. Ji neklauso žmonių, tai klausys kažkokio kvaišos papūgiaus?
Albinas neištvėręs pagriežtina toną:
– Pupa, eik čia, sakau!..
Ir taip – visas tris dienas, kai Darius nevažiuoja į reisą. Kartais pabūna ir keturias.
Šį savaitgalį atvažiuos Benas, Povilas, tai Laura iškeps kokio skanėsto, tarkime, neskustų bulvių su lašinukais viduje ir dar tokio kepsnio... Toks subtilus skonis, kad ir dabar prisiminęs apsilaižau.
Lietuvės emigrantės nepraranda kulinarijos talentų, jos nešeria savo šeimų tais kvailais dešrainiais ir negirdo jų kokakola kaip amerikonų žmonos.
Lietuvių šeimininkių talentai čia dar labiau išsiskleidžia, nes yra gaminti iš ko. Algos kelis sykius didesnės, o maistas pigesnis. Todėl nereikia sukti galvos, kad mėsos gabaliukas būtų pigesnis. Svarbu, kad geresnis.
Su biržiete Laura jiedu susipažino Londone, kai jis per atostogas išlėkė pasilakstyti.
Laura ten dirbo viename prekybos centre ir kas antrą savaitę važinėjo į Biržus, kur mamai buvo palikusi sūnų.
Laura – tai "Mis Biržai 1995" Laura Zalinkevičiūtė. Biržiečiai tikriausiai ją dar prisimena, nes tai vienintelė jų miesto Mis. Laura negirdėjo, kad po to dar būtų rengti Biržuose tokie konkursai.
Tačiau nei titulai, nei aukštojo mokslo diplomas Lietuvoj nieko doro jai nedavė. 700 litų per mėnesį ir 12 darbo valandų kasdien viename prekybos centre. Žiūrint nuo čia, tai buvo vergės Lauros likimas.
Dariaus vilkikas nuosavas, jokių šeimininkų ant Dariaus galvos. Jis pats susiranda krovinį, pats dėl kainų susitaria, pats veža kur nors į Niujorką. Iš ten nevažiuoja tuščiomis, ką nors į Las Vegą parveža, tarkim, alaus. Ir taip – po kelis reisus per mėnesį. Jis toks kaip ir laisvas žmogus.
– Viskas gerai, kol gerai, – sako Darius.
Pasirodo, gali būti blogiau. Ir netgi labai blogai. Jo nuosavas namas dar toks ne visai nuosavas, jis dar neišpirktas lizingu. Darius bankui mokės 30 metų, kol viską išpirks iki paskutinio cento.
Jo draugui Antanui nuskilo geriau – pusę milijono kainuojantį namą jis nusipirko už 200 tūkstančių. Dabar nuo tos sumos jis moka nedidelius nekilnojamojo turto mokesčius ir daug mažesnes palūkanas.
Namą jam pavyko nusipirkti per buvusią krizę, kai bankai neišpirktus namus atiminėjo ištisomis gatvėmis, o jų kaina krito kelis sykius.
Reikėjo turėti šiek tiek pinigų, bet pinigų nebuvo. Žmonės neteko darbo, jie neturėjo iš ko mokėti palūkanų ir buvo kraustomi lauk. Ką sumokėjai bankui, taip ir paliko jam, o tu vėl pradėsi nuo nulio.
Kai Antanas atsikraustė į pigiai nupirktą namą, jis rado išdaužytas ir išbraižytas sienas. Prieš tai gyvenę ir iškraustomi žmonės šitaip išreiškė apmaudą.
Gali būti, jiems buvo likę mokėti visai nedaug, tarkime, keletą metų. Keletas metų, ir jie būtų buvę tikri savininkai! O dabar kitam bankui pradės mokėti nuo pradžios. Jų pyktis suprantamas.
Darius galvoja logiškai. Atsitiko aniems – gali atsitikti bet kam. Tam pačiam Antanui. Ir Dariui, žinoma.
Pernai jis nusipirko prašmatnų galingą motociklą, neatsargiai stabdė ir nusilaužė koją. Keli mėnesiai nedarbingas. O tada – amžini ginčai su draudimo kompanija.
Pasirodo, su sveikatos draudimu čia panašiai, kaip Lietuvoje. Jeigu esi apsidraudęs, tai tave turėtų nemokamai gydyti. Teoriškai – taip. Praktiškai – kaip Lietuvoj. Už tuos tyrimus apmokės draudimas, o už šituos mokėsi pats.
Nėra avarijos protokolo, tai už Dariaus gydymą draudimas nemokės visai. Gydykis pats už savus. O tai – garantuotas bankrotas. Viena diena ligoninėj gali kainuoti 1000 dolerių.
Dariui pavyksta įrodyti, kad nebuvo jokios avarijos, kad buvo tik nelaimingas įvykis, taigi protokolo nereikia. Tada draudimo kompanija randa kitų kabliukų, Darius randa atsakymą... Ir taip keli mėnesiai įtempto nervų karo.
Dariui pasisekė, kad jis dar nebuvo nusipirkęs vilkiko. Jau tvarkė dokumentus, bet galutinio parašo lizingo sutartyje nebuvo padėjęs. Bet jeigu iki nelaimės būtų spėjęs vilkiką nupirkti ir pusmečiui likęs nedarbingas?
Tada – dar didesnė nelaimė. Nesumokėsi palūkanų, pažeisi lizingo sutartį – liksi be nieko. Pradinis įnašas taip ir paliks bankui, o tu vėl pradėsi nuo nulio. Tokios žaidimo taisyklės.
Bet Dariui pasisekė. Jis nusilaužė koją, kai dar nebuvo susidėjęs su banku.
– Kad sumokėčiau visas palūkanas, draudimo sumas, mokesčius ir mano šeima kaip vienetas nebankrutuotų, turiu per mėnesį uždirbti 7 tūkstančius dolerių, – sako Darius. – Maistas, drabužiai, vandentiekis, elektra, komunalinės paslaugos – tai jau kita kalba. Septyni tūkstančiai – tai būtiniausi mokėjimai. Štai kodėl mes bėgame kaip prisukti, pailsėję kelias dienas vėl traukiam į reisą. Aš negaliu sėdėti ilgiau nei tris dienas, ketvirtą dieną turiu važiuoti. Važiuoti, važiuoti, sėdėti prie vairo po 13 valandų. Nuo medžių dolerių neskinam. Virš mano galvos lyg ir nėra viršininkų, bet virš mūsų visų yra bankai. Mes visi, kol turim sveikatos, dirbame bankams.
Vieni nusiteikę iki pensijos išsivaduoti, kiti iki pensijos išsivaduoti nespės. Antanas išėjęs į pensiją nebaigtą pirkti namą užrašys sūnui. O tada, jeigu kokia liga, skolos už gydymą liks valstybei. Jis gi pats neturės nieko, ką tu iš jo paimsi? O kol kas žaidimas su banku dar nepasibaigė.
Pasibaigė tik mūsų žaidimas su kazino. Dabar eisim namo. Darius išjungia automatą, skaičiuoja balansą. Jis pralošė 6 dolerius, o kokteilių išgėrėm už 13. Jo naudai – 7 doleriai.
– Laimėjau šiek tiek, – šypsosi Darius. Kito būdo laimėti prieš galinguosius jis paprasčiausiai nežino.
Autoriaus nuotraukos
Buvęs kaunietis, dabar jau Las Vego gyventojas Darius su biržiete Laura susipažino Londone.
Barmenas Povilas nuo trečios klasės gyvena Amerikoje ir jau perprato amerikietišką stilių. Bet kalba švaria lietuvių kalba be menkiausio akcento.
Kai nevažiuoja į reisą, Darius kelias dienas praleidžia ramioj namų aplinkoj ir dar saugomas Pupos.
Tokių erdvių Amerikos vairuotojo namų nesigėdytų ir Lietuvos verslininkas.
