Naujausios
TARP DANGAUS IR ŽEMĖS
Grąžinkite mano moterį...
„Padėkit susigrąžinti moterį“, – meldžia 80-metis vyras, braukdamas ašarą redakcijoje. Jo 72 metų moterį atėmė jos vaikai.
Treji metai kartu
Petrui – jau 80 metų. Jis prieš 25-erius metus išsiskyrė su savo žmona. Kartais ją sutinka, tačiau ši išdidi – net nesisveikina.
Ilgai buvo vienišas ir nerado sau tinkamos. Pamatė iš jaunystės pažįstamą Janiną. Kadaise kartu dirbo. Jai – 72-eji. Moteris ryšėjo juodą skarelę. Neseniai buvo palaidojusi vyrą.
Netrukus abu susitiko šokiuose. Ne šiaip ten nuėjo, o vienas kito ieškojo. Vėliau sutarė gyventi kartu Janinos bute. Petro butas – mažytis. Nepatiko jame ir Janinai.
„Daugelis moterų norėjo manimi tik pasinaudoti, o aš ieškojau sąžiningo žmogaus. Radau. Mėgstu sakyti tiesą į akis. Ir ji tokia pat“, – Petras su ilgesiu prisimena bendro gyvenimo metus.
Tuo pat metu moteriai medikai nustatė Alzheimerio ligą. „Ant ligos nereikia pykti. Ir pats jų turiu nemažai. Man svarbu, kad žmogus geras“, – Petro akyse nedžiūva ašara.
Pora išmoko gyventi su savo ligomis. Sugalvodavo, ką veikti. Sėsdavo ant dviračių ir važinėdavo po apylinkes. Nueidavo į šokius, teatrą. „Aš ją dviračiu išmokiau važiuoti“, – šypteli vyras.
Kartais į parduotuvę Janiną vieną išleisdavo. „Nebuvo ji toks didelis ligonis“, – pamena Petras, tačiau kartą nesulaukęs išėjo jos ieškoti. Rado pasimetusią, užmiršusią kelią namo.
Kivirčai
Janinos dukra dažnai aplankydavo porą. Pagamindavo valgyti, sutvarkydavo mokesčius.
Prieš pusmetį Petras Janinos dukrai pasakė, kad ji mulkina savo motiną. Pedantiškai viską skaičiuojantis vyras neabejoja – mokėdama mokesčius ir pirkdama produktus, dukra „nusuka“ pinigų.
„Jai labai nepatiko mano žodžiai. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – Petras nosine vėl braukia ašaras, tačiau laiko atgal nepasuksi. Prieš pusmetį kartą ir visiems laikams susikivirčijo su Janinos dukra ir kitais artimaisiais.
Artimieji pavadino Petrą „alfonsu“ – moterų pinigais besinaudojančiu vyru.
Petras traukia iš kišenės į popierių kruopščiai suvyniotus pinigus: „Visada keliais etatais dirbau ir pensiją taupau. Turiu savo pinigų. Man svetimo nereikia“.
Prieš mėnesį vyrui teko gulti į ligoninę. Po operacijos kuo skubiau išsiprašė ir važiavo pas Janiną, tačiau jos namie nerado. Dukra išsivežė pas save į namus.
Nujautė Petro širdis, kad vyksta kažkas baisaus jo gyvenime, tačiau drąsiai užsuko į Janinos dukterį. Gal atiduos jo gyvenimo moterį?
Baisiau nei kalėjime
Sutiko jį nedraugiškai. Janiną tada matė paskutinį kartą.
Moteris Petrą pažino. Bent jau taip jam atrodė: „Ji prašė neišeiti. Šaukė – nepalik manęs! Dukra laikė. Anūkė rėkė ant manęs. Vyras dukart mane pastūmė ir išvarė lauk“.
Dukra apie tą dieną pasakoja kitaip: „Mama jį pažino tik po kelių minučių, kai nusiėmė kepurę. Tačiau net neprisimena su juo gyvenusi. Tik į šokius ėjusi. Aš mamai net nuotraukas su Petru rodžiau“.
Ne tik liga ir kivirčai išskyrė senukus. Janinos artimieji mano, kad aštuoniasdešimtmetis vyras jau nebemokėjo prižiūrėti sergančios moters. Neva dažnai ją apnuodydavęs maistu. Kaltina Petrą, kad šis per daug valdingas, įveda bute savo griežtą tvarką ir nori mamą atskirti nuo artimųjų. Priekaištauja, kad per daug taupo, nors daugeliu dalyku pasirūpina vaikai.
Vyras nesigina. Jis tikrai taupus – kaip ir daugelis mūsų pensininkų. Atjungia šaldytuvą, o produktus laiko balkone. Mėsą užpila aliejumi, nes taip ilgiau nesugenda. Varvina vandenį į kibirus, kad skaitiklis nesisuktų.
Dukra buvo viena iš nedaugelio, kuri anksčiau džiaugėsi mamos ir Petro draugyste. Dabar tam jau nepritaria ir nebemato reikalo juos vėl suvesti. Nenori, kad Petras išvis ją belankytų.
Petro vaikai žiūri pro pirštus – kokio velnio su mama išsiskyrė: „Tik vaikaitis mane supranta. Užsuka į svečius. Pasiskambinam. Sakiau jam vesti tik tokią moterį, kurią labai gerai pažinos...“
Petras verkia, galvodamas, jog likusį gyvenimą teks praleisti vienam: „Net kalėjime skiria pasimatymus, o čia – nei susitikti, nei paskambinti“.
Užrašė Alvydas JANUŠEVIČIUS
AŠAROS: Petras braukia ašaras, nujausdamas, kad likusį gyvenimą teks pragyventi vienatvėje.
Jono TAMULIO nuotr.
Ar meilė ir senatvė – šalia?
Petras ALEKNA, pensininkas, matematikas:
– Naujam žmogui svetimoje šeimoje sunku prisitaikyti. Kuo mažiau aštrių kampų, tuo geriau. Vaikai dažniausiai į situaciją žvelgia iš ekonominės pusės. Man niekas negalėtų nurodyti, su kuo gyventi. Ačiū Dievui, jau 45 metus gyvenu su savo išrinktąja. Jeigu vaikai protingi, jie matys, kad senam tėvui ar motinai gera su kitu žmogumi. Žmogiško ryšio, bendraamžio, su kuriuo norisi kasdien pasikalbėti, būtinai reikia.
Pranciška ir Vytautas, pensininkai:
Pranciška: „Kol viskas gerai ir kartu esame, net negalvoju apie tai“.
Vytautas: „Jeigu esi rimtas. Nori draugaut ir gyvent – ženykis. Nesvarbu, koks amžius. Kitu atveju tai nepadoru. Reikia skirti tuos dalykus. Kur bendravimas, o kur pasileidimas.“
Janina, pensininkė: (dešinėje)
– Turiu tris sūnus. Nė vienam nenurodinėjau, kokią išsirinkti. Neįsivaizduoju, kad man galėtų jie reguliuoti gyvenimą.
Liucija: pensininkė: (kairėje)
– Dar turiu savo žmogų, todėl viskas gerai. Nežinau, kaip reaguotų vaikai, jei susirasčiau kitą. Dabar atrodo, kad niekas neprieštarautų, tačiau išgirstu priekaištų dėl sodo. Man patinka ten pasidarbuoti, o vaikai vis siūlo užsėti pievelę.
Jonas STUBRYS, pensininkas, inžinierius:
– Man jau 89-eri. Po žmonos mirties beveik trisdešimt metų gyvenu vienas. Gailiuosi, kad nesusiradau kitos moters. Gal nebuvo kas priperša. O gal – šiaip apsileidimas? Prieš dvejus metus buvau šokiuose. Dukra atkalbinėja kur nors eiti. Atseit, kam tau bereikia. Dabar net užmokėčiau, jei būtų žmogus, kuris pasirūpina, pasikalba su manimi.
Kalbino Alvydas JANUŠEVIČIUS,
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Ir seni žmonės nori to paties, ko jaunystėje
Lilija ŠILEIKIENĖ, psichologė:
– Jausmai ir patyrimai, kuriuos išgyvena šie žmonės: baimė, nerimas, pyktis, liūdesys, netikrumas, susirūpinimas, galbūt kaltė, pavydas, viltis, nesugebėjimas susikalbėti, išgirsti, klausytis vienas kito. Po išoriniu konfliktu slepiasi tų žmonių vidinės patirtys.
Ramina tai, kad senute rūpinasi jos dukra ir artimieji. Liga, kuria ji serga, sukuria sudėtingas situacijas artimiausių žmonių gyvenimuose.
Seni žmonės net tada, kai sunkiai serga, trokšta to paties kaip ir mes, sveikieji, jaunesni. Jie nori matytis, bendrauti, dalintis žmogiška šiluma.
Moteris, nors ir serganti, tebėra gyvas žmogus, turintis savo psichologinius, emocinius poreikius, į kuriuos artimieji turėtų atsižvelgti.
Galbūt jos artimiesiems reikėtų pajausti, ko galėtų taip trūkti jų sergančios mamos sielai ir kiek daug kartais gali duoti iš pažiūros svetimi, nereikalingi žmonės. Slaugyti seną sergantį žmogų, tai reiškia rūpintis ir jo psichologine, dvasine savijauta.
Giliau pažvelgus į situaciją, norisi kalbėti apie meilę. Patį svarbiausią jausmą, mums visiems suteikiantį prasmę. Kiek meilės yra žmonių gyvenime? O kiek meilės ekonomijos, godumo meilei?
Verta paklausti savęs, ar tikrai nepaslėpiau per giliai savo širdies? O kaip kiti, šalia manęs esantys? Koks aš jiems esu? Reikalaujantis ar duodantis? Tiktai duodami iš širdies, turime teisę paprašyti.
