Į Lietuvą - trečiąja klase

Į Lietuvą - trečiąja klase

Rytas Staselis

Vakuuminis unitazas, kaip technologija, dar neįrodo jį naudojančios visuomenės civilizuotumo. Jį nupirkus ir pastačius kurioje nors viešojoje vietoje, statytojams būtina pasirūpinti, kad naudotojai šia technologija išmoktų kultūringai naudotis, o jos prižiūrėtojai — „tazą“ prižiūrėti ir skubiai sutvarkyti gedimus. Neįvykdžius šių būtinų sąlygų, vakuuminis unitazas ima teliuskuoti savo turinį per kraštus. Ir dvokti labiau už įžymųjį tipinį sovietinių laikų pakelės tualetą su skyle grindyse.

Suprantama: iš bėdos "šaudantį" technologišką unitazą  galima velniop užrakinti, kad jis negadintų progresyvios civilizacijos keliu žengiančios visuomenės įvaizdžio. Tačiau tai ne visada pats geriausias ir įmanomas sprendimas.

Tarkime, jeigu tatai „Lietuvos geležinkelių“ traukinys važiuojantis veik tris valandas iš taško A į tašką B, keliose stotelėse sustodamas vos minutei. O trijų vagonų sąstate viso labo vienas tualetas ir tas pats teliuskuojantis — turime ne tik atitinkamos kvapų gamos, bet ir keleivių fiziologinio diskomforto problemą. Dar prasčiau, jeigu “taškas A“ reiškia Šeštokų, o “taškas B“ — Vilniaus geležinkelio stotis. Kitaip tariant, vienintelį “Lietuvos geležinkelių“ maršrutą, kuris bent jau teoriškai jungia šalį su Vakarų Europa. Tai Lietuvos įvaizdžio klausimas, nes kelios dešimtys turistų iš Vakarų pradeda galbūt savo pirmąją pažintį su šia šalimi. Prisiminus legenda virtusį pasakojimą apie, esą, veik sąmonės netekusią japonų moterį, kuri sovietinės gamybos vagono tualete nuleidusi vandenį, pamatė lekiančius geležinkelio bėgius, galima drąsiai tvirtinti — geriau jau ant bėgių...

Traukiniu „Šeštokai— Vilnius“ iškart po Žolinės važiavau antrąsyk. Iš viešnagės pas giminaičius Punsko krašte turėtų būti tarsi visai patogu. Tačiau antras kartas, ir vis “užsiraunu“. Pernai dėl iš naujo klojamos europinės geležinkelio vėžės lenkiškas traukinys “Varšuva— Šeštokai“ stodavo Mockavos stotyje. Keleiviai, kurių dauguma — užsienio turistai, su visa manta, dviračiais būdavo sulaipinami į seną dvokiantį autobusą be jokių kondicionierių (kas dar prisimena praėjusios vasaros karščius!), nuvežami į Šeštokus, kur jų laukdavo keleivinis traukinys. Kelionė traukiniu — jau buvo labiau pakenčiama: niekas nealpo nuo karščio, vagonuose, kuriuose neįrengtos jokios oro aušinimo sistemos, buvo galima bent praverti langus.

Šiemet lenkiškas traukinys jau atvyksta iki pat Šeštokų (tiesa, kažkodėl ką tik nutiestais bėgiais važiuoja labai lėtai) ir šonas prie šono stoja šalia lietuviško traukinio į Vilnių. Čia, įtariu, užsienietis gali patirti šiokių tokių problemų: „Welcome to Lithuania“. Įtariu todėl, kad kai kurias patyrėme net mes su šeimyna, vietinės faunos atstovai gimtoje šalyje. Perone — jokios informacijos apie traukinio išvykimo laiką. Prie atvirų jo durų — nė vieno palydovo, kuris galėtų papasakoti, kaip ir kur įsigyti bilietus. Pasižvalgius atidžiau galima pamatyti rodyklėlę į “Bilietų kasą“. Dėkui vienai bendrakeleivei tautietei, kuri tarpduryje pasako traukinio išvykimo laiką ir paaiškina, kad bilietus protingiausia būtų įsigyti bilietų kasoje, kur juos parduoda 5 Lt pigiau nei traukinyje. Neturintiems bilietų iki Vilniaus užsieniečiams — kebliau: visą šią informaciją jie turi arba atspėti, deduktyviai išmąstyti arba išsiversti iš lietuvių kalbos. Nes jų laukia dar viena problema: kur išsikeisti litų — man tik stotyje esančioje kasoje pavyko išsiaiškinti, kad traukinyje neįmanoma įsigyti bilieto atsiskaitant banko kortele.

Palydovės traukinio vagone pasirodo tik pajudėjus. Žinau, kad dabar šios profesijos „Lietuvos geležinkelių“ pareigūnai vadinami kažin kaip kitaip. Tačiau teisingiausia juos būtų vadinti tiesiog bilietų tikrintojais. Tiesa, tie tikrintojai atlieka dar vieną “Lietuvos geležinkeliams“, ko gero, svarbią funkciją — kelionės metu tupi 2 klasės salone ir iš ten gainioja užklydusius keleivius (daugiausiai užsieniečius), kurie įsivaizduoja turį teisę ten įsikurti. Diskusijos tarp tik rusiškai ir šiaip ne taip lietuviškai kalbančių bilietų tikrintojų ir daugiausiai angliškai bendraujančių turistų iš užsienio iš šalies atrodo pakankamai komiškai ir baigiasi pakankamai vienodai: baksnojimu pirštu į lietuvių kalba išspausdintą bilietą, kuriame tarp aibės skaičių yra ir “3“, kuris reiškia jo turėtojo teisę tik į vietą ant trečiosios klasės suolo. Galbūt klystu, tačiau paskutiniais metais Europoje vos kartą kitą mačiau trečios klasės geležinkelio vagoną.

Informacijos apie stoteles garsiakalbiu — jokios. Virš vagonų durų kabančios švieslentės, kurios tarsi irgi turi ją rodyti — „mirusios“. Svajonės apie interneto ryšį, kurio kvapą gniaužiančią plėtrą (pasaulyje esame ant prizininkų pakylos!) vis mini šalies vadovai pristatydami šalies modernumą, pakutena pakankamai trumpai. Tol, kol neužspaudžia gamtiniai reikalai. Sulig šio rašinio pradžioje jau minėtais įspūdžiais vieninteliame traukinio tualete baigiasi ir visos iliuzijos. Taškas.

Įdomiausia, kad esu važiavęs traukiniais į Maskvą, Sankt Peterburgą, Klaipėdą ir net Varėną — nelabai kur daugiau jie ir važiuoja... Ir negaliu atsakyti į klausimą — kodėl įspūdžiai iš vienintelio „Lietuvos geležinkelių“ maršruto į Europą visąlaik yra patys baisiausi?