Į Tolminkiemį – puoselėti K. Donelaičio palikimo

Į Tol­min­kie­mį – puo­se­lė­ti K. Do­ne­lai­čio pa­li­ki­mo

K. Do­ne­lai­čio drau­gi­jos Šiau­lių sky­rius pa­sku­ti­nį ge­gu­žės šeš­ta­die­nį or­ga­ni­za­vo 31-ąją tal­ką-šven­tę Tol­min­kie­my­je ir Laz­dy­nė­liuo­se. Tai – tęs­ti­nis pro­jek­tas „Šiau­lie­čiai – Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio pa­li­ki­mo sau­go­to­jai ir at­mi­ni­mo puo­se­lė­to­jai“.

Į šven­tę at­va­žia­vo try­li­kos Ka­ra­liau­čiaus kraš­to mo­kyk­lų (per šim­tą) moks­lei­vių, ku­rie mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos, kon­su­la­to dar­buo­to­jai, ki­ti sve­čiai ir per pus­šim­tis šiau­lie­čių, tarp ku­rių – ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas, Šiau­lių ka­me­ri­nis cho­ras „Bi­čiu­liai“.

Prieš ren­gi­nį Tol­min­kie­mio baž­ny­čio­je skam­bė­jo lie­tu­viš­ka mu­zi­ka ir žo­dis, pro­gra­mą at­li­ko vai­kai.

Ri­ma Pa­li­jans­kai­tė, pa­kruo­jie­tė, poe­tė, vi­dū­nie­tė ir K. Do­ne­lai­čio drau­gi­jos na­rė, prieš kon­cer­tą už­kal­bi­no į ren­gi­nį su šei­ma at­vy­ku­sį vy­rą ru­siš­kai, spė­da­ma apie jo lie­tu­viš­kas šak­nis. Neap­si­ri­ko: jo tė­vai, abu lie­tu­viai, at­vy­ko į Til­žę (So­viets­ką) po 1950 me­tų, šei­mo­je kal­bė­jo ru­siš­kai. Jį lie­tu­viš­kai kal­bė­ti pa­mo­kė mo­čiu­tė. Pas­ku­ti­niais me­tais lie­tu­vių kal­bos kur­sus lan­ky­ti pra­dė­jo jo ru­sa­kal­bė žmo­na, lan­ky­da­mas bū­re­lį, su lie­tu­viš­ku žo­džiu ir dai­na su­si­pa­ži­no ir sū­nus.

Ie­va Ka­džiu­ly­tė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to, stu­den­tė li­tua­nis­tė, į Ka­li­ning­ra­do sri­tį vy­ko pir­mą kar­tą. La­biau­siai jai pa­ti­ko Tol­min­kie­mis: „Taip pat ma­ne su­ža­vė­jo vai­kai, gy­ve­nan­tys Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je. Jie ga­na ge­rai kal­ba lie­tu­viš­kai. Kon­cer­te dek­la­ma­vo lie­tu­viš­kas ei­les, dai­na­vo. Vė­liau vy­ko­me į Laz­dy­nė­lius so­din­ti ąžuo­liu­kų. Šiais me­tais taip pat pir­mą kar­tą va­žia­vo ir J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos gim­na­zis­tas Do­na­tas Ab­ro­ma­vi­čius. Vai­ki­nas tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­ts pa­so­din­ti ąžuo­lą.“

Ąžuo­lų gi­ria jau skai­čiuo­ja 26-erius me­tus. Laz­dy­nė­liuo­se su­ža­liuos ir at­so­din­ti ke­tu­ri ąžuo­lai iš K. Do­ne­lai­čio drau­gi­jos pir­mi­nin­kės Izo­li­nos Na­ta­li­jos Lin­gie­nės gim­to­jo Jo­niš­kio kraš­to.

Pa­sak R. Pa­li­jans­kai­tės, Tol­min­kie­my­je ga­li­ma pa­jus­ti K. Do­ne­lai­čio epo­chos at­gar­sius, tuo tar­pu Do­ne­lai­čio vai­kys­tę su­pu­sios gi­rios Laz­dy­nė­liuo­se nė­ra nė ženk­lo: „Nors, ki­ta ver­tus, spar­čiai au­gan­čio­je ąžuo­lų gi­rai­tė­je jau su­ka liz­dus paukš­čiai, ry­mo iš Or­vy­dų so­dy­bos at­vež­tas pa­mink­li­nis ak­muo.“

Da­lei Rim­džiu­vie­nei-Gas­čiū­nie­tei, drau­gi­jos na­rei, kiek­vie­na ke­lio­nė į Tol­min­kie­mį – „pri­si­lie­ti­mas prie mū­sų di­džio­jo li­te­ra­tū­ros pra­di­nin­ko Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio, pa­bu­vi­mas Jo že­mė­je, baž­ny­čio­je, ku­rio­je klau­sė­si bū­rai Jo poe­ti­nių pa­mo­kų, pa­mo­ky­mų ir tė­viš­kų pa­ba­ri­mų“.

Gert­rū­dai Bud­rec­kai­tei, ŠU stu­den­tei li­tua­nis­tei, bu­vo svar­bu iš­vys­ti ir sa­vo ran­ko­mis pa­ly­tė­ti tai, kas šiuo me­tu liu­di­ja K. Do­ne­lai­čio gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą: „Sug­rį­žusi iš Tol­min­kie­mio jau­čiau­si, tar­tum iš­si­pil­džiu­si vi­są lai­ką bran­din­tą sva­jo­nę.“

Ke­lio­nės da­ly­viai dė­ko­ja „Bus­tu­ro“ vai­ruo­to­jui Ri­man­tui Ja­ka­vi­čiui, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bei, mū­sų rė­mė­jui „Šiau­lių kraš­tui“. Moks­lei­viai dė­ko­ja už sal­dai­nius UAB “Rū­ta“ ir Šiau­lių ra­jo­no vie­ša­jai bib­lio­te­kai už kny­gas.

Sug­rį­žę iš tal­kos-šven­tės vi­si džiaugs­min­gai švy­tė­jo­me, pa­si­sė­mę nuo­sta­bios švie­sos ir vil­ties, kad K. Do­ne­lai­čio Žo­dis pla­čiai skam­bės Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je, kad Do­ne­lai­čio že­mės nie­kas „ne­prich­va­ti­zuos“, ne­bus už­mirš­ta, o puo­se­lė­ja­ma.

Pa­reng­ta pa­gal Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio Šiau­lių sky­riaus inf.

Bi­ru­tės Ma­ri­jos MUS­NEC­KIE­NĖS nuo­tr.

PA­GAR­BA: Tol­min­kie­mio baž­ny­čio­je prie K. Do­ne­lai­čio ka­po.

KE­LIO­NĖ: Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio pa­li­ki­mo puo­se­lė­to­jai Gum­bi­nė­je.

TAL­KA: Laz­dy­nė­liuo­se at­so­di­na­mi ąžuo­liu­kai.