Idėja Lietuvai: nesupriešinkime žmonių

Idė­ja Lie­tu­vai: ne­sup­rie­šin­ki­me žmo­nių

Gi­ta­na Mar­ko­vi­čie­nė

Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­gy­bė žmo­nių siū­lo sa­vo idė­jas Lie­tu­vai. To­kia ak­ci­ja yra rei­ka­lin­ga, nes mū­sų po­li­ti­kams idė­jų, kaip Lie­tu­vą ves­ti į prie­kį, o ne at­gal, la­bai stin­ga. Pa­vyz­džiui, net min­tis, kad rei­kia baig­ti skal­dy­ti vi­suo­me­nę, kaž­ko­dėl nie­kam ne­ky­la (gal to­dėl, kad su­skal­dy­tą vi­suo­me­nę leng­viau val­dy­ti?).

Lie­tu­vo­je po­li­ti­kai daug šne­ka apie bū­ti­ny­bę dau­giau dė­me­sio skir­ti švie­ti­mui, kul­tū­rai (bet tik šne­ka), kraš­to gy­ny­bai. Vi­sa tai la­bai svar­bu, ta­čiau pir­miau­sia rei­kia pa­si­rū­pin­ti, kad vi­si žmo­nės tu­rė­tų bent mi­ni­ma­lias są­ly­gas gy­ven­ti, o ne eg­zis­tuo­ti. Kai pil­vas tuš­čias, kai ži­nai, kad vai­kams ne­tu­rė­si ką duo­ti pa­val­gy­ti, tai ir kul­tū­ra ne­rū­pi. O kad fi­nan­si­nė pa­dė­tis kol kas yra ak­tua­liau­sia, ro­do ir fak­tas, jog dau­giau­siai mi­tin­gų, strei­kų bū­tent dėl to ir vyks­ta.

To ne­pa­si­ten­ki­ni­mo bū­tų daug ma­žiau ir dau­gu­ma jaus­tų­si lai­min­ges­ni, jei žmo­nės ne­bū­tų kir­ši­na­mi. To­dėl idė­ja pa­pras­ta – kur­ki­me Lie­tu­vą be kir­ši­ni­mo. Tai la­bai leng­va įgy­ven­din­ti ir net nie­ko ne­kai­nuo­ja.

Po­li­ti­kai ne­la­bai ga­li kiš­tis į at­ly­gi­ni­mų nu­sta­ty­mą pri­va­čia­me sek­to­riu­je. Vie­nas iš re­tes­nių jų įran­kių – mi­ni­ma­lios al­gos pa­di­di­ni­mas. Bet vie­ša­ja­me sek­to­riu­je tų įran­kių yra ge­ro­kai dau­giau, tik jie la­bai ne­mok­šiš­kai nau­do­ja­mi, skal­dant vi­suo­me­nę ne į dvi ar tris, bet į ge­ro­kai dau­giau da­lių.

Ko­dėl taip yra? To­dėl, kad vie­šo­jo sek­to­riaus dar­buo­to­jų al­gos nu­sta­to­mos pa­gal skir­tin­gus įsta­ty­mus. Pro­ku­ro­rams – pa­gal vie­nus, vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių biu­dže­ti­nių įstai­gų – pa­gal ki­tus, po­li­ti­kams ir val­di­nin­kams – pa­gal tre­čius ir t.t.

Da­bar jau gir­di­me, kad vie­na mi­nis­te­ri­ja siū­lo ge­ro­kai al­gas pa­di­din­ti žval­gy­bo­je dir­ban­tiems as­me­nims, ki­ta ma­no, kad apy­lin­kių tei­sė­jai gau­na per ma­žai, pro­ku­ro­rai ir­gi esą už­dir­ba ne tiek, kiek rei­kė­tų, Sei­mo Vals­ty­bės val­dy­mo ir sa­vi­val­dy­bių rei­ka­lų ko­mi­te­tas me­tų pra­džio­je pa­si­sa­kė už tai, kad ir par­la­men­ta­rai ne­tin­ka­mai įver­tin­ti ir t.t.

Įsi­vaiz­duo­ki­me, kaip tu­rė­tų jaus­tis, pa­vyz­džiui, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, gau­nan­tis vos di­des­nę nei mi­ni­ma­lią al­gą, jei bū­tų nu­spręs­ta al­gas di­din­ti tik po­li­ti­kams, tei­sė­jams ar pro­ku­ro­rams. Ir dar mo­ty­vuo­jant, kad to rei­kia, jog, pa­vyz­džiui, tei­sė­jai bū­tų at­spa­res­ni ko­rup­ci­jai. Dar la­biau nu­si­vil­tų vals­ty­be. O to­kios gud­ry­bės bū­tų neį­ma­no­mos, jei vi­sų vie­šo­jo sek­to­riaus dar­buo­to­jų al­gos bū­tų nu­sta­to­mos vie­no­du įsta­ty­mu. Ta­da, jei kam nors la­bai knie­tė­tų pa­ma­lo­nin­ti Te­mi­dės tar­nus, pro­por­cin­gai ne­lik­tų nu­skriaus­ti ir vi­si ki­ti. O da­bar, kai vie­nas įsta­ty­mas kei­čia­mas, ki­ti – ne, dar la­biau di­dė­ja so­cia­li­nė at­skir­tis bei su­prie­ši­na­ma vi­suo­me­nė.

Vie­no­das įsta­ty­mas įtei­sin­tų so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą. Juk jei su­gal­vo­ja­ma di­din­ti al­gas ir taip so­li­džiai už­dir­ban­tiems, reiš­kia, vals­ty­bė tam tu­ri fi­nan­si­nių ga­li­my­bių. O ko­dėl ta­da ji ne­tu­ri to­kių pat ga­li­my­bių daug la­biau vargs­tan­tiems?

Tie­sa, pir­mas žings­ne­lis disk­ri­mi­na­ci­jos nai­ki­ni­mo link ženg­tas. Tik la­bai jau ma­žy­tis. Nuo va­sa­rio įsi­ga­lio­jo įsta­ty­mas, nu­ma­tan­tis, kad sa­vi­val­dy­bių ir vals­ty­bės įstai­gų dar­buo­to­jų al­gos nu­sta­to­mos, nau­do­jant to­kį pat ba­zi­nį dy­dį, kaip ir val­di­nin­kams, po­li­ti­kams, tei­sė­jams, pa­rei­gū­nams – 130,5 eu­ro. Nes anks­čiau bū­da­vo taip: nu­spren­džia­ma kils­te­lė­ti šį dy­dį, taip pa­di­di­nant al­gas pa­sta­rie­siems, o vi­si ki­ti lie­ka „ant le­do“.

Ta­čiau va­sa­rį įsi­ga­lio­jęs tei­sės ak­tas pro­ble­mos iki ga­lo neišsp­ren­džia, nes pa­rei­gi­niai al­gų dy­džiai ir to­liau nu­sta­to­mi skir­tin­gais įsta­ty­mais. Juk ir to­liau bus ga­li­ma vie­nus iš jų pa­keis­ti, o ki­tus pa­lik­ti to­kiais, ko­kie ir bu­vo. Jei Lie­tu­vos ne­sup­rie­ši­ni­mo idė­ja bū­tų įgy­ven­din­ta, stip­rė­jant eko­no­mi­kai vi­si vie­šo­jo sek­to­riaus gy­ven­to­jai ga­lė­tų džiaug­tis di­des­nė­mis pa­ja­mo­mis, o jei ša­lį ka­muo­tų sun­ku­mai, vi­si so­li­da­riai verž­tu­mėmės dir­žus.