Iliuzijų meistrai iš politinio rankinuko

KO­MEN­TA­RAS

Iliu­zi­jų meist­rai iš po­li­ti­nio ran­ki­nu­ko

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Teat­rais tam­pa sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų po­sė­džių sa­lės. Čia pui­kiau­siai vai­di­na­mi žyg­dar­biai ir rū­pes­čiai, čia – įsi­kū­ni­ji­mo ir per­si­kū­ni­ji­mo dra­mos ir tra­ge­di­jos. Ko­me­di­jos – taip pat. O teat­ro mū­za Mel­po­me­nė ty­liai rau­da kam­pu­ty­je, kai pra­by­la mu­ni­ci­pa­li­nių po­li­ti­nių spek­tak­lių meist­rai.

Pri­mi­ty­vūs tie jų spek­tak­liai. Tik žiū­ro­vams – tai ga­na bran­giai kai­nuo­ja. O kai ku­riuos neį­gu­du­sius žiū­ro­vus ga­li ir apim­ti iliu­zi­ja, kad čia kaž­kas rim­to vyks­ta.

Kuo dau­giau tų „spek­tak­lių“ vyks­ta ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bo­se, tuo že­miau kren­ta ly­gis. Vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je žūt­būt rei­kia pa­ten­kin­ti sa­vo ne­pa­ten­ki­na­mą Sau­lės dy­džio ego. Ki­tiems pri­rei­kia val­diš­ko au­to­mo­bi­lio su odi­nė­mis sė­dy­nė­mis. Ki­tur – pa­slėp­ti Sa­vi­val­dy­bės ko­mu­ni­ka­ci­jai ir me­ro gar­bi­ni­mo ski­ria­mų eu­rų su­mas.

Žan­ro kla­si­ka jau se­no­kai vir­to vie­ši po­li­ti­kų po­strin­ga­vi­mai vi­sais įma­no­mais po­sė­džių klau­si­mais, rep­li­kos po bal­sa­vi­mo ir vi­so­kie ki­to­kie triu­kai ir ma­ni­pu­lia­ci­jos, ad­re­suo­tos pub­li­kai – rin­kė­jams.

Ne­se­niai vy­ko vie­no ap­skri­ties ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Eti­kos ko­mi­si­jos po­sė­dis, ku­ria­me nag­ri­nė­ti net du klau­si­mai!

Pa­si­ro­do, pir­mu klau­si­mu bu­vo nag­ri­nė­tos opo­zi­ci­jos abe­jo­nės val­dan­čio­sios dau­gu­mos eti­ka dėl to, kad da­lis val­dan­čių­jų tu­rė­jo nu­si­ša­lin­ti nuo klau­si­mo svars­ty­mo, bet ne­nu­si­ša­li­no. Nors ar bū­tų nu­si­ša­li­nę, ar ne, pa­gal bal­sa­vu­sių­jų skai­čių klau­si­mas vis tiek bū­tų bu­vęs priim­tas.

Bet di­džio­jo šou šuo bu­vo pa­kas­tas ir ki­to­je vie­to­je – val­dan­tie­ji at­si­kir­to ant­ru po­sė­džio klau­si­mu: ap­skun­dė du opo­zi­ci­jos na­rius, ku­rie esą per daug ak­ty­viai spau­dė val­dan­čiuo­sius nu­si­ša­lin­ti. Gal net da­rė po­vei­kį nu­si­ša­lin­ti.

Ir svars­tė, ir prii­mi­nė­jo nu­ta­ri­mus, ir var­go, rau­do­na­vo, plu­šė­jo ir opo­na­vo.

Kaip tai rea­liai pa­vei­kė ra­jo­no gy­ven­to­jų rei­ka­lus – gat­ves, ša­li­gat­vius, vers­lą, pa­šal­pas ar at­ly­gi­ni­mus?

Nie­kaip.

Iliu­zi­jos me­nas juk ir yra skir­tas akis dum­ti, kad kaž­kas vyks­ta, kai nie­ko rea­laus ne­vyks­ta. Bur­bu­lai, lei­džia­mi po van­de­niu, juk ir­gi su­ke­lia šio­kį to­kį gar­są?..

O pri­si­mi­nus gar­sų­jį po­sė­dį, kai val­di­nin­kai pri­si­dir­bo su rink­lia­va už šiukš­les ir gy­ven­to­jams iš­siun­ti­nė­jo mil­ži­niš­kas są­skai­tas, taip pat pa­na­šė­jo į spek­tak­lį.

Užuot kuo grei­čiau gel­bė­ję gy­ven­to­jus nuo su­si­da­riu­sios si­tua­ci­jos, pra­dė­jo vai­din­ti il­gai ir nuo­bo­džiai.

Opo­zi­ci­ja „gar­siai ir griež­tai“ smer­kė val­dan­čią­ją dau­gu­mą, ku­rios bal­sai lė­mė, kad rink­lia­va gy­ven­to­jams bū­tų pa­di­din­ta. Aha, ne­klau­sė ta­da val­dan­tie­ji opo­zi­ci­jos, to­dėl jie da­bar val­dan­čiuo­sius ėmė murk­dy­ti lyg ka­čiu­ką į jo pa­ties pri­dirb­tą ba­lu­tę. Il­gai ir su pa­si­mė­ga­vi­mu.

Val­dan­tie­ji, iš­si­gan­dę, kad ne­be­pa­vyks taip leng­vai at­šauk­ti mil­ži­niš­kų, klai­din­gų rink­lia­vos są­skai­tų gy­ven­to­jams, ėmė pa­ni­kuo­ti – rei­kia ar ne­rei­kia nu­si­ša­lin­ti nuo bal­sa­vi­mo. Nu­si­ša­lins – ga­li ne­beuž­tek­ti bal­sų. Ir gy­ven­to­jams liks di­džiu­lės są­skai­tos. O kam val­dant di­dė­jo są­skai­tos – gy­ven­to­jai ga­li ir ne­pa­mirš­ti, juk rin­ki­mai ne­be už kal­nų.

Apie pu­sant­ros va­lan­dos su ant­rak­tais, pro­lo­gais ir epi­lo­gais vy­ko di­dy­sis šou „Kaip su­ma­žin­ti rink­lia­vos są­skai­tas?“. Pra­kai­tuo­ta, gin­čy­ta­si, rau­do­nuo­ta, ner­vin­ta­si.

Var­dan ko?

Jei­gu bū­tų rū­pė­jęs ne po­li­ti­nis šou, o rea­lūs dar­bai gy­ven­to­jams, vel­niams bū­tų rei­kė­ję gaiš­ti ši­tiek lai­ko?! Rei­kia – pa­da­rom ir skirs­to­mės.

Bet kaip ki­taip opo­zi­ci­ja at­si­ly­gins už tai, kad val­dan­tie­ji, tu­rė­da­mi bal­sų dau­gu­mą, si­tua­ci­ją ne­re­tai val­do taip, kad į opo­zi­ci­ją ne­krei­pia jo­kio dė­me­sio, nes pa­čių bal­sų už­ten­ka.

Dau­ge­ly­je ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bių po­li­ti­kai jau pui­kiai įval­dė iliu­zi­jų me­ną – ma­ni­pu­liuo­ti, žong­li­ruo­ti, pa­si­nau­do­ti, pa­kiš­ti, iš­dur­ti.

Fo­ku­sas – ste­bint il­giau pra­de­da ryš­kė­ti, dėl ko sten­gia­ma­si žūt­būt iš­si­lai­ky­ti po­li­ti­ko­je: var­dan tos Lie­tu­vos ar ele­men­ta­rios ga­li­my­bės nu­pirk­ti žmo­nai bran­ges­nį ran­ki­nu­ką?