Ir kad pati auksinė žuvelė man tarnautų!

Ir kad pa­ti auk­si­nė žu­ve­lė man tar­nau­tų!

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Re­tai taip bū­na, kad skai­ty­tum įsta­ty­mo pro­jek­tą, ir ne­ga­lė­tum pa­ti­kė­ti tuo, ką ma­tai. Kar­tą me­tuo­se, ba­lan­džio pir­mą­ją, Me­la­gių die­ną, to­kie da­ly­kai nu­tin­ka. Šių me­tų me­lai jau iš­me­luo­ti.

Sei­me svars­to­ma Dar­bo ko­dek­so nuo­sta­ta, ku­ria darb­da­vys bus įpa­rei­go­tas ne ma­žiau kaip 25 pro­cen­tus už­dirb­to pel­no skir­ti dar­buo­to­jų ska­ti­ni­mui, yra tik­ra, ne­pra­ma­ny­ta. Dar dau­giau – jai pri­ta­rė Sei­mo So­cia­li­nių rei­ka­lų ir dar­bo ko­mi­te­tas. Va­di­na­si, Sei­me yra dau­giau nei vie­nas be­pro­tis, o net ir vie­nas to­kiai ins­ti­tu­ci­jai yra per daug.

Vers­las, lyg ta auk­si­nė žu­ve­lė, jau tiek no­rų iš­pil­dė – ir dar­bo vie­tas su­kū­rė, ir mo­kes­čius su­mo­kė­jo, ir gė­ry­bių pri­ga­mi­no, tiek po­rei­kių pa­ten­ki­no, bet kvai­lai bo­bai nie­kaip ne­ga­na. Jai rei­kia, kad pa­ti auk­si­nė žu­ve­lė jai tar­nau­tų, kad vers­las ket­vir­ta­da­lį sa­vo pel­no ati­duo­tų dar­buo­to­jams.

Pag­rin­di­nis pa­siū­ly­mas pa­tei­ku­sio A. Ma­tu­le­vi­čiaus ar­gu­men­tas – įmo­nės mo­ka per ma­žas al­gas. Eu­ros­ta­tas kaip tik pa­skel­bė dar­bo va­lan­dos kai­nos di­na­mi­ką ES ša­ly­se. Lie­tu­va pa­gal dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mą užė­mė ket­vir­tą vie­tą, dar­bo va­lan­dos kai­na per me­tus pa­di­dė­jo 6,1 pro­cen­to.

Grei­čiau dar­bo už­mo­kes­tis au­go Ru­mu­ni­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je ir Es­ti­jo­je. Taip, bu­vo kel­ta mi­ni­ma­li al­ga, ir po­li­ti­kai mie­lai sau pri­siim­tų vi­sus al­gų di­dė­ji­mo uo­pel­nus. Apim­ti mi­ni­ma­lios al­gos kė­li­mo eu­fo­ri­jos, po­li­ti­kai siau­tė­ja, ne­be­pai­sy­da­mi net fak­to, kad dar­bo už­mo­kes­tis jau au­ga grei­čiau nei au­ga dar­bo na­šu­mas.

Dar­bo už­mo­kes­tis ma­žas yra tik „į ran­kas“, bet ta ki­ta – tik ne­daug ma­žes­nė – dar­bo kaš­tų da­lis, ku­ri nu­ke­liau­ja mo­kes­čiais ir į Sod­rą, tar­si ap­tem­dy­ta ig­no­ra­vi­mo aki­nių.

Prieš rin­ki­mus Sei­mo na­rius api­ma dos­nu­mo ki­tų są­skai­ta pro­trū­kis, bet į vers­li­nin­kų pel­ną taip gro­buo­niš­kai dar nie­ka­da ne­bu­vo nu­si­tai­ky­ta. Net jei tai liks tik žo­džiai, tik su­ga­din­tas ne­priim­to įsta­ty­mo po­pie­rius, sa­vo juo­dą dar­bą A.Ma­tu­le­vi­čius ir ko­mi­te­tas jau nu­dir­bo. Jie pa­kir­ši­no darb­da­vį ir dir­ban­tį­jį. Jie su­tei­kė lū­kes­čių pa­tik­liems dar­buo­to­jams. Jie pa­gąs­di­no in­ves­tuo­to­jus. Mes, Lie­tu­vo­je, jau prie vis­ko pra­tę, bet koks už­sie­nio in­ves­tuo­to­jas iš­gir­dęs to­kias „nau­jie­nas“, tik­rai puo­lė skam­bin­ti kon­sul­tan­tams su klau­si­mais, kas gi čia da­ro­si. Ga­lų ga­le, jie ap­der­gė įsta­ty­mus lei­džian­čią ins­ti­tu­ci­ją, ei­li­nį kar­tą pa­ro­dy­da­mi ją kaip ne­kom­pe­ten­ci­jos ir po­pu­liz­mo lop­šį.

Pa­sa­ko­je auk­si­nė žu­ve­lė nie­ko ne­beat­sa­kė žve­jui, tik ty­liai pa­si­nė­rė į gel­mę, o pa­sa­kos pa­bai­gą vi­si ži­no­me.

Pa­teik­tą Dar­bo ko­dek­so pa­tai­są net sun­ku rim­tai ver­tin­ti, ir grei­čiau­siai ji ne­bus priim­ta. Bet Sei­me kar­tais nu­tin­ka keis­tų da­ly­kų, kaip pa­vyz­džiui, praei­to­je ka­den­ci­jo­je „per klai­dą“ bu­vo bal­suo­ta už mais­to pre­kių kai­nų re­gu­lia­vi­mą. Tai štai jei „per klai­dą“ toks rei­ka­la­vi­mas at­si­ras­tų, pa­ner­tų vers­las gi­liai, kaip ta žu­ve­lė – nie­ko neaiš­ki­nęs. Ką čia aiš­kin­si, jei per ket­vir­tį am­žiaus ele­men­ta­rios rin­kos eko­no­mi­kos tie­sos kaip ku­riems Sei­mo na­riams taip ir li­ko ne­su­vok­tos.