Irena Eitminavičiūtė – Lietuvos dirvožemių gyvosios gamtos tyrinėtoja ir saugotoja

LIE­TU­VOS VALS­TY­BĖS ŠIMT­ME­TIS

Ką per 100 me­tų da­vė šiau­lie­čiai vi­sai Lie­tu­vai?

Ire­na Eit­mi­na­vi­čiū­tė – Lie­tu­vos dir­vo­že­mių gy­vo­sios gam­tos ty­ri­nė­to­ja ir sau­go­to­ja

Ha­bi­li­tuo­ta moks­lų dak­ta­rė pro­fe­so­rė Ire­na Eit­mi­na­vi­čiū­tė gi­mė 1931 me­tų bir­že­lio 13 die­ną Šiau­liuo­se. Čia ji bai­gė gim­na­zi­ją, čia pra­bė­go jos vai­kys­tė, paaug­lys­tė ir anks­ty­vo­ji jau­nys­tė. Čia for­ma­vo­si jos cha­rak­te­ris, po­mė­giai ir pa­sau­lė­žiū­ra.

Kny­go­je „Ke­lias į dir­vo­že­mio eko­lo­gi­ją“ apie sa­ve ji ra­šo taip: „Praė­jo 82-eji me­tai, kai ban­dau grįž­ti į vai­kys­tę [....] Gi­miau Šiau­liuo­se, Pa­gy­žių gat­vė­je Nr 239. [....] Tuo me­tu tė­vai gy­ve­no pas ma­mos tė­vus Juo­zą ir Zo­fi­ją Poš­kus [....] Bu­vau pir­mo­ji vai­kai­tė se­ne­lių Poš­kų šei­mo­je. Gal dėl to ba­ba (mo­čiu­tė) sky­rė man daug dė­me­sio ir mei­lės. [....] Po me­tų tė­vai iš Pa­gy­žių gat­vės per­si­kė­lė gy­ven­ti į Dva­ro g-vę. [....] Čia 1932 m. gi­mė ma­no bro­lis Ste­po­nas.“ Vė­liau ta­pęs hid­ro­geo­lo­gu.

Ire­nos tė­vas Ste­po­nas, ki­lęs iš Za­ra­sų kraš­to, iš se­nos, mi­ni­mos dar 15 am­žiu­je, ba­jo­rų Eit­mi­na­vi­čių gi­mi­nės. Jo vai­kys­tė pra­bė­go Va­sak­nų dva­re. Jis bu­vo vy­riau­sias Bo­gus­la­vo ir Ju­li­jos sū­nus. Šei­mo­je au­go 5 vai­kai. 1919 me­tais 17-me­tis Ste­po­nas įsto­jo sa­va­no­riu į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Vė­liau, po tar­ny­bos, per­si­kė­lė dirb­ti į Šiau­lius, kur „Bi­ru­tės“ sal­dai­nių fab­ri­ke dir­bo bu­hal­te­riu. Čia su­si­pa­ži­no su raš­ti­nė­je dir­bu­sia Bro­nis­la­va Poš­ku­te. 1931 me­tais jie su­si­tuo­kė. Vė­liau Ste­po­nas dir­bo vals­čiaus sek­re­to­riu­mi Šiau­lių ap­skri­ty­je: Ly­gu­muo­se, Paš­vi­ti­ny­je, Pak­ruo­jy­je. Ten kel­da­vo­si gy­ven­ti ir šei­ma.

1944 me­tais Ire­nos tė­vas bu­vo suim­tas ir iš­vež­tas į la­ge­rį 0313 Ka­re­li­jon, kur ka­sė Bal­ti­jos-Bal­to­sios jū­rų ka­na­lą. Lai­mei, jis pa­te­ko į be­si­bai­gian­čias ka­na­lo sta­ty­bas. Jo ati­da­ry­mas įvy­ko 1946 me­tais. Ta­da vi­si li­kę gy­vi nu­si­lpę ir iš­ba­dė­ję ka­na­lo sta­ty­to­jai bu­vo pa­leis­ti. Bū­nant silp­nos svei­ka­tos (pa­ty­rė in­fark­tą), dve­jus ka­tor­gos me­tus jam pa­dė­jo iš­gy­ven­ti len­kų, ru­sų bei vo­kie­čių kal­bų mo­kė­ji­mas. La­ge­ry­je bu­vo len­kų gy­dy­to­jas, ku­ris paė­mė jį į li­go­ni­nę sa­ni­ta­ru ir taip iš­gel­bė­jo jį nuo tie­sio­gi­nio dar­bo sta­ty­bo­se. O ten kiek­vie­ną die­ną ka­li­niai mir­da­vo de­šim­ti­mis.

Apie 1933 me­tus Ire­nos te­ta Ju­li­ja Poš­ku­tė su vy­ru miš­ki­nin­ku My­ko­lu Luk­ja­no­vu nu­si­pir­ko Šiau­liuo­se že­mės skly­pą su ne­baig­tu sta­ty­ti ja­me me­di­niu na­mu. Tuo me­tu ten ne­bu­vo jo­kios gat­vės. Lu­kaus­ko gat­vė su­si­for­ma­vo vė­liau, ir Ju­li­jos Poš­ku­tės-Luk­ja­no­vie­nės na­mas ga­vo Nr.10.

Ka­ro ir pir­mai­siais so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais šis na­mas ta­po prie­globs­čiu vi­sai Poš­kų šei­mai.

Bai­gu­si 1950 me­tais Šiau­lių 2-ąją mer­gai­čių gim­na­zi­ją, ji sva­jo­jo apie gam­tos reiš­ki­nių moks­li­nius ty­ri­mus, to­dėl įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­to Gam­tos fa­kul­te­to bio­lo­gi­jos spe­cia­ly­bę.

Li­ki­mas ją su­ve­dė su žy­miu moks­li­nin­ku ge­ne­ti­ku aka­de­mi­ku Pran­ciš­kumi Ši­vic­kiu, ku­ris po gar­sio­sios 1948 me­tų TSRS MA se­si­jos, pa­smer­ku­sios ge­ne­ti­kos moks­lą, bu­vo iš­va­ry­tas iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to. Tačiau1952 me­tais Gy­vu­li­nin­kys­tės ir ve­te­ri­na­ri­jos ins­ti­tu­te, va­do­vau­jant doc. dr. Ro­ma­nui Že­ben­kai, bu­vo įkur­ta Pa­ra­zi­to­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­ja. Šios la­bo­ra­to­ri­jos va­do­vu ta­po aka­de­mi­kas P. Ši­vic­kis.

Taip jau su­ta­po, kad 1953 me­tais Ire­nos tė­vas ga­vo bu­hal­te­rio dar­bą šia­me ins­ti­tu­te, o Ire­na, tre­čio kur­so stu­den­tė, bu­vo įdar­bin­ta la­bo­ran­te pro­f. P. Ši­vic­kio va­do­vau­ja­mo­je la­bo­ra­to­ri­jo­je.

Tais me­tais bu­vo or­ga­ni­zuo­ta eks­pe­di­ci­ja na­mi­nių bei gam­to­je pa­pli­tu­sių gy­vū­nų pa­ra­zi­ti­nei si­tua­ci­jai tir­ti. Eks­pe­di­ci­jai va­do­va­vo pro­f. P. Ši­vic­kis. Jis iš­mo­kė stu­den­tus dirb­ti eks­pe­di­ci­jo­se (stu­den­tai gau­dė var­les, šau­dė var­nas, skro­dė nu­gai­šu­sius par­še­lius, ka­tes ir šu­nis, ty­rė žar­ny­no pa­ra­zi­tus). Pro­fe­so­rius at­krei­pė dė­me­sį į hel­min­tus, ku­rių vys­ty­mo­si cik­le bū­ti­nai tu­ri bū­ti tar­pi­nis šei­mi­nin­kas. Avių ir gal­vi­jų žar­ny­no kir­mi­nų-kas­pi­nuo­čių vys­ty­mo­si cik­le tar­pi­niais šei­mi­nin­kais ga­lė­jo bū­ti ori­ba­ti­di­nės er­kės. Ire­nos kur­si­nis dar­bas ir dip­lo­mi­nis bu­vo skir­ti šiems klau­si­mams.

1955 me­tais Ire­na bai­gė uni­ver­si­te­tą ir tais pa­čiais me­tais su­si­tuo­kė su bend­rak­la­siu geo­lo­gu Vai­do­tu Jac­ke­vi­čiumi. Sū­naus Au­ri­mo jie su­si­lau­kė 1966 me­tais.

Po sėk­min­go dip­lo­mo gy­ni­mo, se­kė as­pi­ran­tū­ra. 1958 me­tais ap­gin­ta di­ser­ta­ci­ja „Lie­tu­vos TSR ori­ba­ti­dai“. Išaiš­kin­tos ori­ba­ti­di­nių er­kių ke­lios rū­šys avių ir gal­vi­jų mo­nie­zi­jo­zės pla­tin­to­jos, gy­ve­nan­čios ant pie­vų ir ga­nyk­lų žo­lės. Daug dau­giau rū­šių ras­ta vir­šu­ti­nia­me 10 cm dir­vo­že­mio sluoks­ny­je. Ap­ra­šy­tos 138 ori­ba­ti­dų rū­šys, gy­ve­nan­čios dir­vo­že­my­je, iš ku­rių 2 nau­jos moks­lui, o 27 – ras­tos pir­mą kar­tą tuo­me­ti­nė­je TSRS te­ri­to­ri­jo­je.

1959 me­tais re­for­ma­vus Bio­lo­gi­jos ins­ti­tu­tą, Moks­lų aka­de­mi­jo­je at­si­ra­do Zoo­lo­gi­jos ir pa­ra­zi­to­lo­gi­jos ins­ti­tu­tas, o ja­me – Bes­tu­bu­rių zoo­lo­gi­jos sek­to­rius, ku­riam va­do­va­vo pro­f. P. Ši­vic­kis. Ire­na čia dir­bo jau­nes­nią­ja moks­li­ne bend­ra­dar­be. Sek­to­riu­je pra­dė­ti ty­ri­mai, su­si­ję su įvai­rių be­stu­bu­rių gy­vū­nų gru­pių pa­pli­ti­mu Lie­tu­vos dir­vo­že­miuo­se.

1968 me­tais, mi­rus pro­f. P. Ši­vic­kiui, Ire­na Eit­mi­na­vi­čiū­tė tam­pa šio sek­to­riaus va­do­ve. 1982 me­tais Mask­vo­je ji ap­gy­nė bio­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją „Dir­vo­že­mio be­stu­bu­rių gy­vū­nų komp­lek­sų for­ma­vi­mo­si dės­nin­gu­mai ve­lė­ni­nių-jau­ri­nių dir­vo­že­mių zo­no­je vei­kiant ant­ro­po­ge­ni­niams fak­to­riams“.

Vė­liau, 1984 me­tais, pa­kei­tus ins­ti­tu­to pa­va­di­ni­mą į Eko­lo­gi­jos, sek­to­rius su­ski­lo į dvi – En­to­mo­lo­gi­jos ir Dir­vo­že­mio eko­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­jas. Va­do­vau­da­ma pa­sta­ra­jai la­bo­ra­to­ri­jai Ire­na 1993-2004 me­tais dar dės­tė pe­do­bio­lo­gi­jos kur­są Vil­niaus uni­ver­si­te­to Gam­tos moks­lų fa­kul­te­te, ve­dė pra­kti­nius dar­bus, va­do­va­vo ba­ka­lau­rų ir ma­gist­ran­tų dip­lo­mi­niams dar­bams.

1995 me­tais jai su­teik­tas pro­fe­so­rės pe­da­go­gi­nis moks­lo var­das.

1990-2010 me­tais ji bu­vo Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos lei­džia­mo žur­na­lo „Eko­lo­gi­ja“ vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė. Nuo 1991 me­tų bu­vo ren­ka­ma Lie­tu­vos Moks­lų aka­de­mi­jos na­re eks­per­te.

Gam­tos pa­ži­ni­mo ke­lio­nės Ire­ną trau­kė vi­sa­da. At­si­ra­dus ga­li­my­bei, du se­zo­nus 1986 ir 1987 me­tais ji da­ly­va­vo moks­li­nė­je eks­pe­di­ci­jo­je Mon­go­li­jo­je ir pa­ra­šė moks­lo po­pu­lia­rią kny­gą „Po žvaigž­dė­tu dy­ku­mų dan­gum"(1995).

Va­do­vau­jant Ire­nai Eit­mi­na­vi­čiū­tei, Bes­tu­bu­rių zoo­lo­gi­jos sek­to­riuje moks­li­nių dar­bų te­ma­ti­ka la­bai iš­si­plė­tė. Su­si­bū­rė moks­li­nis ko­lek­ty­vas, ge­ban­tis at­lik­ti komp­lek­si­nius įvai­rių gy­vū­nų gru­pių ty­ri­mus: nu­sta­ty­ti jų rū­ši­nę įvai­ro­vę ir pa­pli­ti­mą skir­tin­guo­se dir­vo­že­mio ti­puo­se, bio­to­puo­se, eko­sis­te­mo­se; jų gau­su­mo po­ky­čius, pri­klau­so­mai nuo kin­tan­čių ap­lin­kos są­ly­gų ir žmo­gaus ūki­nės veik­los.

At­li­kus šiuos ty­ri­mus, iš­ki­lo po­rei­kis įver­tin­ti šių or­ga­niz­mų struk­tū­ri­nę-funk­ci­nę veik­lą ir reikš­mę dir­vo­da­ros pro­ce­suo­se na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je, ir šių pro­ce­sų dis­ba­lan­se už­terš­to­je ap­lin­ko­je, at­si­ra­du­sio­je dėl neap­gal­vo­tos žmo­gaus veik­los.

To­kiems ty­ri­mams at­lik­ti rei­kė­jo lau­ko eks­pe­ri­men­ti­nių ban­dy­mų. Ire­nos ini­cia­ty­va 1975 me­tais Šven­čio­nių ra­jo­ne, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me par­ke prie Žei­me­nio eže­ro įkur­ta Eks­pe­ri­men­ti­nė dir­vo­že­mio eko­lo­gi­jos ty­ri­mų ba­zė. Čia im­ta tir­ti na­tū­ra­lių au­ga­li­nių lie­ka­nų iri­mo eta­pų dės­nin­gu­mus; mik­roor­ga­niz­mų ir gy­vū­nų vaid­me­nį šiuo­se pro­ce­suo­se, mi­ne­ra­li­nių ir bio­che­mi­nių me­džia­gų po­ky­čius or­ga­ni­nių lie­ka­nų iri­mo me­tu.

Pra­dė­ti ter­ša­lų (pes­ti­ci­dų, di­de­lių mi­ne­ra­li­nių trą­šų nor­mų, sun­kių­jų me­ta­lų) po­vei­kio ty­ri­mai dir­vo­že­mio or­ga­niz­mų veik­los ak­ty­vu­mui. Šiais klau­si­mais, va­do­vau­jant Ire­nai Eit­mi­na­vi­čiū­tei ap­gin­tos ke­tu­rios dak­ta­ri­nės di­ser­ta­ci­jos.

1987 me­tais, bend­rau­jant su šiau­lie­čiais, Ire­na su­ži­no­jo, kad Šiau­lių mies­to va­ly­mo įren­gi­niai su­si­du­ria su pro­ble­ma, kur dė­ti nuo­te­kų dumb­lą, tuo­me­ti­nės pra­mo­nės stip­riai už­terš­tą sun­kiai­siais me­ta­lais. Pra­dė­ti šio dumb­lo bio­lo­gi­niai ty­ri­mai. Tai bu­vo po­stū­mis tir­ti dau­ge­lio Lie­tu­vos mies­tų nuo­te­kų dumb­lo che­mi­nę su­dė­tį ir bio­lo­gi­nį ak­ty­vu­mą. Šių dar­bų pa­grin­du bu­vo pa­reng­tas LAND 20-96 (Nuo­te­kų dumb­lų su­skirs­ty­mas į ka­te­go­ri­jas pa­gal jų už­terš­tu­mo laips­nį).

Pas­ku­ti­niuo­ju la­bo­ra­to­ri­jos gy­va­vi­mo me­tu bu­vo su­kon­cent­ruo­tas dė­me­sys į bio­lo­giš­kai skai­džių me­džia­gų uti­li­za­ci­jos ir kom­pos­ta­vi­mo pro­ce­sus.

2003 me­tais dėl Eko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to fi­nan­si­nių ne­pri­tek­lių ir struk­tū­ri­nių per­tvar­ky­mų, Dir­vo­že­mio eko­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­ja nu­sto­jo eg­zis­ta­vus.

Nors la­bo­ra­to­ri­jo­je ne­bu­vo pa­da­ry­ta di­de­lių, gar­si­nan­čių Lie­tu­vą, moks­li­nių at­ra­di­mų, ta­čiau vi­sa moks­li­nė veik­la jo­je bu­vo nu­kreip­ta į dir­vo­že­mio, kaip gy­vo or­ga­niz­mo svei­ka­tin­gu­mo iš­sau­go­ji­mą.

Bū­da­ma pen­si­jo­je Ire­na ne­nuils­ta­mai dir­bo, ra­šė kny­gas ir pa­li­ko atei­ties kar­toms so­li­dų pa­li­ki­mą.

2003 me­tais Ire­na Eit­mi­na­vi­čiū­tė iš­lei­do kny­gą – ka­ta­lo­gą „Lie­tu­vos dir­vo­že­mio er­kės“ (aca­ri). Šį vei­ka­lą ji de­di­ka­vo aka­de­mi­ko P. Ši­vic­kio 120-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms.

Vi­są sa­vo moks­li­nės veik­los lai­ko­tar­pį Ire­na la­bai ger­bė sa­vo mo­ky­to­ją. Pris­ta­ty­da­ma vi­suo­me­nei šį moks­li­nį vei­ka­lą, man (šių ei­lu­čių au­to­rei) ji už­ra­šė au­tog­ra­fą „Tau ma­no pa­sku­ti­nė gul­bės gies­mė“. Bet ji bu­vo ne­tei­si. Po to dar pa­ra­šė ke­lias kny­gas.

Jos pa­sku­ti­nė „gul­bės gies­mė“ bu­vo „Ke­liu į dir­vo­že­mio eko­lo­gi­ją“ (2015).

Tai au­to­biog­ra­fi­nė kny­ga, ku­rio­je la­bai gra­žiai, vaiz­džiai ir iš­sa­miai ap­ra­šė sa­vo gi­mi­nės, ar­ti­mų­jų, drau­gų ir jos pa­čios li­ki­mus su­dė­tin­gu ir per­mai­nin­gu prieš­ka­rio, po­ka­rio ir vėl at­ga­vu­sios ne­prik­lau­so­my­bę Lie­tu­vos is­to­ri­jos pe­rio­du, ku­ria­me jai te­ko gy­ven­ti.

Bet da­bar šios kny­gos ti­tu­li­nia­me pus­la­py­je nė­ra man skir­to Jos au­tog­ra­fo, nes li­kus tik pen­kioms die­noms iki kny­gos pri­sta­ty­mo Ji išė­jo ana­pi­lin (2016 01 21.)

At­si­mi­ni­mus pa­ren­gė Eko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Dir­vo­že­mio Eko­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­jos vyr. m. b. bio­lo­gi­jos m. dr. Zi­nai­da Bag­da­na­vi­čie­nė

Ire­na Eit­mi­na­vi­čiū­tė sa­vo moks­li­ne veik­la pra­tur­ti­no Lie­tu­vos moks­lo pa­sau­lį.

Iliust­ra­ci­jos iš kny­gos „Ke­liu į dir­vo­že­mio eko­lo­gi­ją“

Ire­na Eit­mi­na­vi­čiū­tė su geo­lo­gu Vai­do­tu Jac­ke­vi­čiumi. Po­ra su­si­tuo­kė 1955 me­tais.

La­bo­ra­to­ri­jo­je su sa­vo mo­ky­to­ju ge­ne­ti­ku aka­de­mi­ku Pran­ciš­kumi Ši­vic­kiu.

***

Ki­tais me­tais mi­nė­si­me Lie­tu­vos vals­ty­bės 100 me­tų su­kak­tį. Ką Šiau­lių mies­tas, Šiau­lių že­mė da­vė vals­ty­bei, lie­tu­vių tau­tai?

Gar­bus šiau­lie­tis, il­ga­me­tis sa­vi­val­dy­bi­nin­kas, gar­sių­jų Šiau­lių in­ži­nie­rių na­mų vie­nas iš stei­gė­jų ir va­do­vas Vac­lo­vas Ving­ras pa­kvie­tė ap­žvelg­ti Šiau­lių šimt­me­tį, „su­rei­tin­guo­ti“ Šiau­lių ins­ti­tu­ci­jų ir as­me­ny­bių in­dė­lį į vals­ty­bės šimt­me­čio rai­dą“.

Di­džiuo­tis tu­ri­me kuo. Iš Šiau­lių į Lie­tu­vą ir pa­sau­lį išė­jo daug žy­mių as­me­ny­bių, mies­tą ir vals­ty­bę gar­si­no švie­ti­mo, kul­tū­ros ži­di­niai, pra­mo­nės įmo­nės. Įvai­riais lai­ko­tar­piais Šiau­liai gar­sė­jo kaip Lie­tu­vos kul­tū­ros, lie­tu­vy­bės mies­tas, kaip Šiau­rės Lie­tu­vos cent­ras, ge­rų­jų idė­jų gim­dy­to­jas, rin­kė­jas ir sklei­dė­jas.

Re­dak­ci­ja kvie­čia pa­lai­ky­ti V. Ving­ro ini­cia­ty­vą – lau­kia­me pub­li­ka­ci­jų šia te­ma.

Šian­dien spaus­di­na­me pa­sa­ko­ji­mą apie ta­len­tin­gą moks­li­nin­kę Ire­ną Eit­mi­na­vi­čiū­tę, gi­mu­sią ir au­gu­sią Šiau­liuo­se.