Naujausios
Iš reanimacijos palatos – 18 metų atgal
1997 metų birželį „Šiaulių krašte“ pradėta ieškoti Šiaulių tapatybės, todėl ir klausta: Kryžių kalnas prie Šiaulių, ar Šiauliai prie Kryžių kalno?
Laikraštyje buvo išspausdintos 7 solidžios probleminės, analitinės publikacijos, pelnytai pretenduojančios į „Šiaulių krašto“ auksinę kraitę. Prisiminti jas labai pravartu šiandien.
Miestas prie sankryžų
Filosofas Gintautas Mažeikis, tuo metu jau nuolatinis laikraščio autorius, kurio „Paraštės“ pasirodydavo kiekvieną savaitę, nagrinėjo Šiaulių krašto regioninę politiką.
Straipsnyje „Šiaulių krašto subregioninė politika“ pateikęs Šiaulių regiono politinę-ekonominę apžvalgą, G. Mažeikis teigė, kad „Šiaulių kraštas plėtojasi tuo sparčiau, kuo intensyvesni yra dabar jau Kaliningradas – Ryga, Vilnius – Ryga bei Daugpilis – Klaipėda (geležinkelis) ekonominių sąryšių maršrutai. Ir priešingai, kuo labiau Lietuva puoselėja uždarą, savarankišką politiką arba jei didžiausias dėmesys skiriamas santykiams su Lenkija ir Baltarusija, tuo didesnis yra krašto ekonominis ir kultūrinis nuosmukis“.
Autorius konstatavo, kad visos minėtos magistralės jau prarado savo funkcionalumą, todėl Šiauliai liko tik kaip administracinis centras, „degustuojantis aplinkinių miestų ir miestelių bei miestų vietinių resursų sąskaita“.
Pasak G. Mažeikio, tai miestas prie kelių nereikšmingų sankryžų.
G. Mažeikis labai kritiškai atsiliepė apie partijų filialus Šiauliuose:
„Šiaulių mieste reziduojantys partijų filialai mieliau vykdo centrinių būstinių keliamus uždavinius, negu galvoja apie miesto plėtrą“.
Autorius nematė partijų programose regioninės politikos nuostatų, todėl partijos nevykdo nei savo, nei regioninės žmonių interesų savimonės.
G. Mažeikis išskyrė keturis projektus, kurie turėtų skatinti Šiaulių plėtrą.
1. Ekonominio ir politinio maršruto Ryga – Kaliningradas gaivinimas.
2. Ekonominio maršruto Daugpilis – Klaipėda bei Kaliningradas – Maskva gaivinimas.
3. Šiaulių universiteto tvirtinimas.
4. LEZ (Laisvosios ekonominės zonos) gaivinimas ir plėtimas.
Pirmiausia geležinkelis, po to – Šiauliai?
Istorikė archeologė Birutė Salatkienė straipsnyje „Brangus feniksas paukštis, paukštis didžio pono...“ ieškojo Šiaulių savitumo.
„Tokiam staiga išaugusiam miestui kaip Šiauliai sunku, žinoma, išlikti savitam. Kiek Šiauliuose šiauliečių, kurie čia gimę, augę? Mažai. Bet visų mūsų – atvažiavusių – vaikai visi jau šiauliečiai. Jeigu jie manys, kad pirmiausia atsirado geležinkelis, o prie jo miestas – labai nenustebkim. Iš dabartinio miesto vaizdo, jo vietovardžių ir pavadinimų tik taip ir atrodo. Jeigu taip puoselėsim paveldą, tai anūkams nieko kito neliks, tik išvada, kad Šiauliai atsirado po LEZ įkūrimo“, – akcentuodama istorijos įsisąmoninimą ir jos įamžinimą miesto erdvėse ironizavo straipsnio autorė.
B. Salatkienė teigė, kad centrinė miesto aikštė galėtų gauti A. Tyzenhauzo vardą, „bet kad ta pavardė tokia vokiška, beveik kaip Landsbergio...“
Per šimtmečius miestą naikino gaisrai ir karai, bet Šiauliai kaip paukštis feniksas vis pakildavo iš pelenų, tačiau istorikė nepastebi „nė menkiausių pastangų žiūrėti į miesto istoriją kaip į visumą“.
Akcentuodama Šiaulius kaip didelio regiono centrą, „daugiau kaip šimtmetį formuojantį jo kultūrinį gyvenimą ir dominuojantį tame regione“, B. Salatkienė pasigedo įstaigos, koordinuojančios ir tyrinėjančios Šiaulių krašto istoriją ir paveldą.
Tikėtasi, kad kuriamas Šiaurės Lietuvos istorijos centras prie Šiaulių universiteto taps tokia institucija.
„Jo uždavinys būtų kaupti ir publikuoti šaltinius, tyrinėti miesto istoriją kaip visumą. Tuo jis, be abejo, prisidėtų ir prie miesto bei regiono įvaizdžio formavimo“, – teigė istorikė.
Trys Šiaulių fantomai
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis straipsnyje „Šiauliai: tarp vaizdinio ir realybės“ išskyrė tris šiaulietiškos panoramos vaizdinius: Zoknių LEZ-ą, universitetą ir Kryžių kalną.
Autorius teigė, kad vaizdiniai „balansuoja tarp skurdaus Šiaurės Lietuvos peizažo ir Stebuklo troškimo, noro kuo greičiau ir radikaliau nutraukti ryšius su savo praeitimi, su dabarties sudėtingumu“.
V. Kinčinaitis neslėpė savo skeptiškumo, manydamas, kad minėtos dominantės nieko daugiau – tik „lokalios politinės religinės ekonominės vaizduotės fantomai“, kuriais tipiškas šiaulietis konstruoja savo tapatumą ir jomis manipuliuoja veikdamas „svetimo“ ar atvykėlio sąmonę“.
Todėl jam Kryžių kalnas panašus į psichoanalitiko kabinetą, kur gydytojas susitinka su pacientu: „Tai psichologinė erdvė, kurią jie abu sukuria ir kuriai būdinga bendra pagarba pasąmoniniams procesams, konfidencialumas ir simbolinių ritualų būtinybė“.
Šiauliai naikina kitoniškumą
Įsimintina rašinių ciklo dalis – Natalijos Mažeikienės, edukologijos doktorantės, eseistinis straipsnis „Lietuvos miestas ir pasaulio provincija“.
Autorei rūpėjo atsakyti į klausimą, kodėl mes gyvendami Šiauliuose jaučiamės skirtingai?
N. Mažeikienė, kalbant apie Šiaulius, siūlė atsisakyti įvertinimo „didmiestis“, nes šis žodis miestą prilygina Vilniui ar pasaulio miestams milžinams.
Anot autorės, jeigu megapolio gyventojas jaučiasi esąs anonimas, tai Šiauliuose neįmanoma likti incognito:
„Visada turi dairytis – kas iš tavo pažįstamų tave mato. Eidamas bulvaru, esi nesąmoningai priverstas žvilgsniais jų ieškoti, turi visus pastebėti ir būti pasiruošęs sakyti: „Laba dieną“ (būtinai šiaulietiškai)“.
Šiauliuose, teigia autorė, nėra vietos nešališkam konkursui, nes ir aukščiausia kvalifikacija to negarantuoja, nes svarbu, kad žmogus būtų savas, prognozuojamas, „būtų patogus bendrauti“, ir labai svarbu, kad „jo gyvenimo kreivė kažkuriame taške susipintų su mūsų gyvenimo kreive“.
Tokia situacija gimdo klanų sistemą.
„Šiauliuose yra profesinių klanų. Menininkai, dėstytojai, kompiuterininkai, muzikantai, verslininkai sudaro savo klanus ir „šeimas“. Visi visus pažįsta, vienas kitą palaiko, „stumia“. Klanuose stengiamasi nesipykti, vis tiek po to reikės kartu dirbti“, – akcentuota straipsnyje.
N. Mažeikienės tekstas rašytas prieš 18 metų, todėl į klanų sąrašą dar nebuvo įtrauktos partinės bei fizkultūrininkų „šeimos“.
Šiauliai suryja kitoniškumą. Autorė samprotauja, kad šis procesas nėra skausmingas, nes vyksta nuolat ir visur:
„Kitokiu čia nepatartina būti. Įkyrus patariamasis balsas siūlo kitoniškai asmenybei pritapti, prisiderinti prie visumos“.
Šiauliuose nebūtina kurti savo asmeninį įvaizdį, nes čia kažkuo tampama tik pritapus prie kurios nors grupės:
„Mados čia kyla ne iš žurnalų viršelių ir kabelinių televizijų. Mada kyla „iš gatvės“. Tai įdomus nedidmiesčio reiškinys: ieškoti įvaizdžių ir idealų ne sugalvotoje tolimoje erdvėje, o organiškai persismelkti su visu tuo, kas yra ir vyksta aplinkoje“.
Provincija kaip siela
Filosofas Arvydas Juozaitis, kalbintas straipsnių ciklo tema, Šiaulius vadino didmiesčiu:
„Niekaip neįsivaizduoju, kad Šiauliai yra provincija. Arba Panevėžys yra provincija. Jie lygiai tokie pat didmiesčiai, jeigu veikia tik fiziškai, kaip ir Vilnius“.
Prisiminęs nobelisto Josifo Brodskio eilėraštį „Laiškas Romos draugui“ filosofas apibendrino, kad „provincija iš tikrųjų yra siela":
„Miestas ir centras yra fizinis judesys. Visa, kas plečiasi pasaulyje, plečiasi fiziškai. O siela turi išlikti. Čia tikrasis provincijos vaidmuo ir pašaukimas“.
Kaip J. Brodskio eilėraštyje – visa didžioji pasaulio kūryba gimsta atsitraukus nuo centrų, vienumoje: „tikroji kūryba tik ten – provincijoje“.
Kryžių kalno ir Šiaulių miesto tema svarstė ir politikė Vida Stasiūnaitė, žurnalistas Petras Dargis, buvo paruoštas skaitytojų atsiliepimų puslapis.
Po 3 ir 15 metų
Šiaulių situaciją publikacijoje „Šiauliai kaip marginalinis miestas“, 2000 metais išspausdintame straipsnių rinkinyje „Miesto marginalijos“ ir 2005 metais pakartotame knygoje „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“, nagrinėjo ir literatūrologas Vigmantas Butkus, tarsi ir apibendrinęs „Šiaulių krašto“ straipsnių ciklą:
„Visai rimtai reikėtų pasvarstyti klausimą, ar Šiauliai katalikiškosios, krikščioniškiosios Europos akyse pamažu nevirsta Kryžių kalno marginalija – ne Kryžių kalno miestu, kaip norėtųsi, bet būtent nereikšminga jo marginalija“.
Todėl akivaizdu, kad ne Kryžių kalnas yra prie Šiaulių, bet Šiauliai – prie Kryžių kalno.
Vėl klausimas: gal 2015-aisiais verta dar kartą miesto intelektualus pakviesti tokiam pasvarstymui?
Vienas iš jų Šiaulius įvardijo kaip labai sergantį miestą, todėl analitiniai svarstymai gali sukelti šypseną. Reanimacijos palatoje – nejuokaujama.
Parengė Vladas VERTELIS
Giedriaus Baranausko nuotr.
Manekenai.
