Naujausios
Išskirtinis P.Gylio interviu: Vyriausybės ilgaamžiškumo paslaptis - stagnacija
Praėjusią savaitę premjeras Andrius Kubilius Seime pristatė Vyriausybės metų ataskaitą. Kaip ir pernai, užpernai nebuvo atsakyta į daugelį valstybei gyvybiškai svarbių klausimų. Nepaisant to, A.Kubiliaus Vyriausybė šią savaitę tapo ilgiausiai Lietuvos istorijoje dirbančiu Ministrų kabinetu. Kur tokios nesėkmes žmonėms siunčiančios Vyriausybės sėkmės paslaptis? „Respublika“ apie tai kalbėjosi su ekonomistu, VU profesoriumi Povilu GYLIU.
- Ši Vyriausybė pasiekė visus ilgaamžiškumo rekordus, bet nei didesnės euforijos, nei kokių ypatingų ekonominių pasiekimų nematyti. Kas, jūsų nuomone, lėmė Vyriausybės ilgaamžiškumą? Neatsirado norinčių užimti jos vietą? O gal labai gerai dirbo?
- Yra kelios ilgaamžiškumo priežastys. Pirmiausia mūsų konstitucinė sąranga yra tokia, kad labai sunku, pavyzdžiui, paleisti Seimą. Daugelyje kitų šalių tai padaryti paprasčiau. Pas mus pridėta pernelyg daug saugiklių, tačiau galima suprasti Konstitucijos kūrėjus - jie bijojo, kad valstybė gali būti labai nestabili, kad rinkimai seks rinkimus ir galo jiems nebus matyti. Tačiau dabar turime kitą rezultatą: sistema per daug stabili, nes politikai jaučiasi saugūs, kad ir ką darytų - kadencija beveik yra garantuota... Kita vertus, rinkimų rezultatai buvo tokie, kad dainininkams ir šokėjams nulėmus susiformavo aiškiai dešiniųjų pažiūrų koalicija, kuri yra stabili. Tuo tarpu tikroji opozicija yra labai marga ir nelabai aktyvi, be to, ji ir neturėjo realių galimybių perimti valdžią. Taigi opozicija, matyt, ir nenori, ir negali būti valdžioje. Dar vienas dalykas - yra labai sunki valstybės ekonominė padėtis, o opozicijoje, manau, nėra tokių idėjų, kurios būtų visiškai priešingos valdančiosios koalicijos idėjoms. Sudėję visa tai, gauname tokį gana dirbtinį stabilumą, kurį pavadinčiau politine stagnacija.
- Kaip įvertintumėte Vyriausybės ataskaitą? Ko labiausiai joje pasigedote?
- Ar galima per 25 minutes pristatyti padėtį valstybėje?.. Čia mūsų vadovai tęsia blogą ankstesnių valdžių praktiką. Suprasčiau, jei tik įžanga užimtų pusantros valandos, kad apžvelgtum bent jau pagrindines sritis. A.Kubiliaus kalba buvo gana paviršutiniška ir padrika. Tačiau svarbiausia, kad buvo praleistos ištisos sferos: faktiškai nieko nebuvo kalbėta apie viešąjį sektorių, kaip ir apie švietimą, sveikatos apsaugą, nieko neišgirdome ir apie labai prastą padėtį periferijoje, nepaminėtas „Snoras“, nepaminėta emigracija ir t.t. Buvo giriamasi energetika, tačiau puikiai žinome, kad visa tai kol kas yra tik popieriuje. Tačiau netgi tie popieriai kelia daugybę abejonių dėl didžiulės kainos.
- Buvo akcentuojamas energetinės nepriklausomybės poreikis ir pasakyta, kad ši Vyriausybė yra labai daug pasiekusi šioje srityje. O jūsų manymu, kada tos energetinės nepriklausomybės buvo daugiau: A.Kubiliaus kadencijos pradžioje ar dabar, pabaigoje?
- Geriausiu atveju liko tas pats... Tačiau ir pats A.Kubilius vienu sakiniu gana taikliai apibūdino padėtį, pripažindamas, kad šiandien šiuo atžvilgiu Lietuvos padėtis yra blogesnė, nei buvo. Mes esame paribio valstybė. Lietuvos politiniam elitui patarčiau dažniau pažiūrėti į žemėlapį ir paklausti savęs: ar dar liko aplink mus mūsų draugų? Galima sakyti, liko tik Latvija, su kuria, beje, mes iki šiol negalime ratifikuoti jūros sienos sutarties.
- Kodėl taip atsitiko? Ar tai tik nuo mūsų politinio elito priklauso bei jo taip tvarkomos užsienio politikos?
- Bendra mūsų politinio elito bėda yra neturėjimas vaizduotės ir nesugebėjimas pakilti virš dalinių klausimų. Energetika ir yra toks dalinis klausimas, tačiau kartu energetika visada reiškia ir didžiąją politiką. Pavyzdžiui, vokiečių ir rusų vamzdžio projektas yra daugiau geopolitinis nei ekonominis. Prisiminkime vadinamojo Gintarinio dujotiekio, kuris pagal pirminius planus turėjo eiti per Lietuvą, liūdną likimą. Mes jo atsisakėme dėl politinių priežasčių, tačiau būtume turėję tikrai geresnę padėtį energetinės nepriklausomybės požiūriu.
- Energetikos srityje ši Vyriausybė šiokį tokį naują akcentą sukūrė. Pavyzdžiui, įsteigdama Energetikos ministeriją, kuri, jeigu tikėtume idėjos autoriais, turėjo sumažinti energetinių resursų kainas ir užtikrinti mūsų energetinę nepriklausomybę. Ar jai tas pavyko?
- Dėl tos ministerijos buvo kovojama beveik metus. Vadinasi, buvo gaištamas laikas. Instituciniai žaidimai užgožė tuos darbus, kuriuos turėjome daryti nedelsdami. Pavyzdžiui, Ūkio ministerijos rėmuose turint stiprų energetikos departamentą ir jame spręsti tuos klausimus, kuriuos dabar bando spręsti Energetikos ministerija. Tačiau buvo sukeisti prioritetai. Ūkio ministerija, jeigu ministras yra stiprus ir departamente dirba profesionalūs žmonės, galėjo daryti tą patį, ką daro daugybę laiko ir resursų išeikvojusi Energetikos ministerija. Tuo tarpu nė vienas šios ministerijos pažadas neįvykdytas. Ministerija turi du popierinius projektus, dėl kurių kyla esminis klausimas: ar į mūsų ekonomiką nebus įtrauktas labai brangios energetikos blokas? Ar nebus taip, kad ir mūsų pramonė, ir mūsų namų ūkiai bus priversti mokėti labai aukštą kainą? O tai reiškia masinę kainų kilimo grandinę. Ar tai padidina mūsų energetinę nepriklausomybę? Anaiptol ne. Seniai žinoma, kad jeigu šalis yra stipri ir efektyvi, ji yra labiau nepriklausoma, o jeigu turėsime labai brangią energetiką, tai neišvengiamai suduos smūgį ir ekonomikos augimui. Šiandien labiausiai pasigendu bendro paveikslo matymo: atominės, dujų ar atsinaujinančių šaltinių energetikos sąveikos. Žinoma, gali būti, kad tam tikros užsienio valstybės blokuoja mūsų siekius, tačiau taip yra todėl, kad valdžioje nėra stiprių žmonių, galinčių aiškiai pasakyti: mes žiūrime pirmiausia savo nacionalinio intereso.
- Su tuo, ką pasakėte, neišvengiamai susijusi ir kita menkai valdžioje akcentuojama problema - tai mūsų skolos ir jų administravimas. Apskritai konkretūs ir realūs skaičiai, toks įspūdis, nutylimi, slepiami arba apie juos nieko nežinoma net valdžioje. Ar Lietuvos skolos jau nėra problema?
- Aš nepasitikiu mūsų dabartinio politinio elito gebėjimu artikuliuotai spręsti problemas. Kitaip sakant, aš nematau žmonių, turinčių vadybinių gabumų, t.y. matyti visumą ir sugebėti siekti tikslo. Šiuo atveju nematau tokių žmonių, kurie pajėgtų siekti efektyvesnės, darnios, gamtą tausojančios energetikos, nekalbant jau apie energetinę nepriklausomybę. Nesvarbu, kas yra valdžioje - kairieji ar dešinieji - aš nematau tokių žmonių ir todėl nepasitikiu. Štai mums parodė, kaip valdžia krauna 200 kg popieriaus blokus kiekvienam Seimo nariui atspausdintą Visagino atominės elektrinės koncesiją...
Tai yra viešųjų ryšių akcija: esą pažiūrėkite, kiek mes čia pridarėme. Neaišku, kas tose dėžėse yra - galbūt ten „juodosios dėžės“, kuriose užkoduota masė nesėkmių. Pririnkti popierių ir galvoti, kad juose yra visi atsakymai, - naivu ir neatsakinga. Tai turi tiesioginį ryšį su skolinimusi. Jeigu tikrai sutarta, kad iš kažkokių fondų bus galima pasiskolinti pigiau, nes čia dalyvauja japonai, atsinešantys savo technologijas, tai tikrai sumažintų riziką ir išlaidas. Tačiau tokie dalykai turi būti išsiaiškinti iki galo, o dabar mums sako: „mes tikimės...“ Manęs tai neįtikina.
- „Tikėjimo“ burtažodžių yra ir daugiau... Toje pačioje ataskaitoje nuskambėjo tokia A.Kubiliaus frazė: „Mes turime sparčiausiai augančią ekonomiką Europoje“. Ar tikite tuo?
- Jeigu naudotume kaip rodiklį tik BVP, kuris, beje, pastaraisiais mėnesiais blogėja, tai dar galbūt... Tačiau ekonomika - tai ne tik BVP. Jeigu šalies gyventojai neišgyvena - iš dalies dėl to, kad darbingiausia ir aktyviausia visuomenės dalis prasiskolino bankams ir dabar emigruoja, bandydama atsiskaityti su bankais, o už likutį - išgyventi, tai apie kokį augimą galime šnekėti? Jeigu visa periferija merdi, jeigu esame priversti mažinti finansavimą viešajam sektoriui 25 - 35 procentų. Gyventojai, darbo jėga yra turtas ir jeigu jo mažėja, vadinasi, nėra ir jokio augimo. O tarp tų, kurie liko, pilna bedarbių... Apie tuos 3,9 procento augimo galiu pasakyti taip: kai nedarbas pasieks 4-5 procentus, tada galėsime kalbėti, kad krizė baigėsi. Kai ekonomika smunka 15 proc., visada vėliau seka augimas, nes žmonės kažkaip siekia išgyventi. Tai natūralus procesas, nuo valdžios niekaip nepriklausantis...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
