Išvirkščioji greitų pinigų pusė

Išvirkščioji greitų pinigų pusė

Rytas STASELIS

Suskeldėjusių ir sulūžinėjusių Vilniaus Gedimino prospekto grindinio trinkelių istorija – ne tokia grynai vilnietiška, kaip gali atrodyti.

Tiems, kas apie ją beveik ar visai negirdėjo: centrinėje sostinės gatvėje iš po šaltos žiemos ėmė byrėti naujas (tik prieš dešimtmetį pradėtas kloti) grindinys.

Iš Kinijos atgabentos deginto bazalto trinkelės viena po kitos virsta aiženomis, ir prabangiai iščiustytoje gatvėje ima vertis automobilių ratams pavojingos duobės. Nekalbant apie tai, kad rėžia akį.

Nuo 2002-ųjų įgyvendintas projektas kainavo 102 mln. Lt, iš jų apie 20 mln. Lt atsiėjo trinkelės ir jų klojimas (maždaug po 900 Lt už kvadratinį metrą) visame prospekte. Dabar ekspertai skaičiuoja, kad pataisyti grindinį kainuos dar apie 10 mln. Lt.

Visi sprendimus priėmę politikai, įskaitant grandiozinius ir didelių investicijų reikalaujančius projektus mėgstantį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, šiandien žegnojasi kuo toliau nuo atsakomybės.

Buvę už projektą atsakingi B kategorijos pareigūnai, kai kurie, kaip Aplinkos ministerijos viceministras liberalcentristas Stanislovas Šriūbėnas per tą laiką tapę politiniai pareigūnais, šiandien mojuoja dokumentais rodydami, esą popieriuose yra „daug mažiau“ jų parašų, nei skelbia piktieji politiniai priešai bei nežabotoji žiniasklaida.

Vienas darbus vykdžiusios bendrovės „Luidas“ savininkų ir generalinis direktorius Algimantas Ulickas mėgina įrodyti, kad grindinį klojo tomis medžiagomis, iš kurių kloti nurodė savivaldybės pareigūnai.

Paprasčiau: atsakomybė, kaip labai dažnai būna pas mus – neapibrėžta beigi sunkiai apčiuopiama. Dėl jos neabejotinai bus ilgus mėnesius jei ne metus bylinėjamasi teismuose.

Vilniaus savivaldybė žada 10 mln. siekiančias finansines pretenzijas „Luidui“ ir dar dviem bendrovėms. Tarp jų ir tai, kuri už nemažus pinigus atliko statybos darbų ekspertizę. Klausimas: ar pavyks kam nors prikirpti uodegą bent finansiškai.

Reikalas tas, kad „Luido“ bendrovė dabar skelbiasi bankrutuojanti. Kas jau tikra šioje istorijoje – tai išleisti mokesčių mokėtojų pinigai.

Problemos diagnozė, mano nuomone, greičiausiai yra daug paprastesnė. Greitų pinigų – alkis. Užsimanė vieno didelio miesto meras padaryti ką nors tokio, ką miestiečiai ilgai prisimintų.

Kadangi šiaip jau palengvinti miestiečių gyvenimą – mažinant eiles prie socialinės paramos skyrių, tyrimui, kuriems tos pašalpos labiausiai reikia, lopant duobes šalikelėse toliau nuo miesto centro – nedėkingas užsiėmimas. Nes veik nematomas.

Todėl sugalvota už šimtą milijonų iščiustyti centrinę miesto gatvę. Nes vieną kitą lašelį nuo šimto milijonų lengviau nuberti (nesu girdėjęs, kad sostinėje per paskutinį dešimtmetį šimtamilijoninį kontraktą būtų gavusi bendrovė „iš gatvės"; atvirkščiai: neseniai vienos solidžios statybos bendrovės vadovas man sakė, kad keletą metų iš principo nedalyvauja sostinės savivaldybės skelbiamuose darbų konkursuose, nes nenori dalyvauti korupcinėse „juodųjų pinigų“ dalybose).

Toliau dar paprasčiau: mokesčių mokėtojų pinigų byrėjimas į šoną, jeigu jis tęsiasi keletą metų, žadina korumpuotų valdininkų godumą (vienas toks tuo metu, kaip rodo jo turto deklaracijos, įtartinai praturtėjo beveik milijonu litų).

Tad pradedama ieškoti galimybių, kaip tą patį paminklą merui pastatyti iš pigesnių medžiagų, tačiau geriausiu atveju – neperžiūrint, o blogesniu ir labiau įprastu – didinant oficialią projekto sąmatą. Į šoną byrančių pinigų srautai randasi vis didesni ir didesni.

Ir tada, kada visi greitų pinigų darymo operacijų veikėjai ima ją pamiršti, šast, ir užeina neįprastai šalta žiema. O iš po jos sniego ima lįsti suaižėjusios grindinio trinkelės – nebylios korupcijos, nekompetencijos ir brokdarbystės liudininkės.

Kad ir ką vėliau sakys kontrolieriai, prokurorai beigi teisėjai in corpore. Nežinia, ar kas nors ką nors šioje, kaip ir tūkstančiuose kitų nešvarių viešųjų pirkimų istorijų, išsiaiškins.

Tačiau tam tikra prasme džiaugiuosi, kad šios istorijos veikėjai sumokės pačią brangiausią kainą. Galbūt kam nors mano versija atrodys keista, tačiau turiu galvoje reputaciją.

Galbūt į šį dalyką nusispjauti Artūrui Zuokui, dabartiniam aplinkos viceministrui Stanislovui Šriūbėnui ar „Luido“ savininkui Algimantui Ulickui. Vilniaus merą jau ir šiaip keletą metų lydi užtarnauta „abonento“ etiketė.

Tikiu, kad viceministras savo poste pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime (jis, žinoma, gali pamėginti kada nors darsyk juo tapti, tačiau tokiu atveju turėtų būti pasirengęs, kad suaižėjusių trinkelių dulkėse bus ilgai ir nuobodžiai bus voliojamas žiniasklaidos).

Nelabai įsivaizduoju, kokio verslo ateityje imsis dabar jau bankrutuojančios statybos bendrovės savininkas. Joks čia moralas, tačiau visi šie žmonės iš tikrųjų (jiems dabar, žinoma, taip neatrodo), savo vaikams paliks ne krūvą pinigų ar klestintį verslą, o tik įgytą savo reputaciją. Jos nenusipirks nei jie patys, nei jų vaikai.

O kodėl rašau, kad Gedimino prospekto trinkelės – nebūtinai vilnietiška istorija? Todėl, kad „Luidas“ jau spėjo „pasižymėti“ Alytuje. Įsisavinant ES sanglaudos fondų pinigus, sparčiai gražėja didesnių ir mažesnių šalies miestų centrai. Kai kur dar – nevėlu išmokti vilnietiškas pamokėles.