JONAS IŠ DIDŽIŲJŲ LIETUVOS KUNIGAIKŠČIŲ

JO­NAS IŠ DI­DŽIŲ­JŲ LIE­TU­VOS KU­NI­GAIKŠ­ČIŲ

Vilius PURONAS

„ŠIAU­LIŲ KRAŠ­TO TĖ­VY­NAI­NIIS IR AM­ŽI­NAS JO VAL­DO­VAS“.

Prieš 490 me­tų jo var­du perva­din­ta PA­SI­DAB­RĖ
At­vaiz­das iš XVI šimt­me­čio pra­džios...

Gar­bu­sis Šiau­lių kraš­to metraštinin­kas Mau­ri­ci­jus Griš­ke­vi­čius sa­vo gar­siame kraš­to­ty­ri­nia­me vei­ka­le „Šiau­lių eko­no­mi­jos ar­ba sta­lo dva­rų aprašy­me“, ra­šy­ta­me Šiau­liuo­se 1855 me­tais, vi­są 15 sky­rių pa­sky­rė Jo­niš­kio garbin­gai is­to­ri­jai, ku­rią au­to­rius su­rin­ko iš įvai­rių gra­fo Zu­bo­vo ar­chy­vuo­se už­si­li­ku­sių Šiau­lių eko­no­mi­jos do­ku­men­tų.

Jo­je mi­ni­ma, kad apie Jo­niš­kio mies­te­lio pra­džią ra­šy­ti­nių ži­nių netu­ri, kad gy­ven­vie­tė PA­SI­DAB­RE va­di­no­si dar nuo pa­go­ny­bės lai­kų, šį pavadini­mą ga­vu­si nuo SI­DAB­RĖS upės... Met­raš­ti­nin­kas mi­ni, kad pir­mo­ji jį pa­sie­ku­si ži­nia apie Jo­niš­kį yra 1526-ųjų me­tų va­sa­rio 23 die­nos Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos baž­ny­čios fun­da­ci­jos ak­tas, pa­si­ra­šy­tas Vil­niaus vys­ku­po Jo­no. Mau­ri­ci­jus Griš­ke­vi­čius kruopš­čiai per­ra­šy­tą do­ku­men­tą at­kar­to­ja sa­vo rank­raš­ty­je. Jo ma­ny­mu, mies­te­lis Jo­niškio pa­va­di­ni­mą prieš 490 me­tų ga­vo nuo šio di­di­ko var­do.

Ži­no­ma, kad nuo 1506 me­tų Šiau­liai ir Šiau­lių vals­čius pri­klau­sė Lie­tu­vos-Len­ki­jos ka­ra­liui Žy­gi­man­tui Se­najam, ku­ris apie 1519 me­tus ati­da­vė mies­tą ir vals­čių sa­vo ne­tei­sė­tam sū­nui Jo­nui, Vil­niaus vys­ku­pui, ku­ris pa­si­ra­ši­nė­da­vo Jo­nu iš Di­džių­jų Lie­tu­vos Ku­ni­gaikš­čių (Joan­nes de Mag­nis Du­ci­bus Lit­va­niae), ir sa­ve ti­tu­la­vo Šiau­lių kraš­to tė­vy­nai­niu ir am­ži­nu jo val­do­vu (He­res et per­pe­tuns pa­la­ti­nus Sav­len­sis). Jo­nas, kaip ir kiek­vie­nas mir­tin­ga­sis, ne­bu­vo be trū­ku­mų – jo mo­ti­na, ki­lu­si iš Si­le­zi­jos, ne­tu­rė­jo „mėlyno“ krau­jo, o apie pa­mo­tės – Žy­gi­man­to Se­no­jo ant­ro­sios žmo­nos Bo­nos žiau­rumą bei klas­tą dar ir da­bar le­gen­dos se­ka­mos. Gal to­dėl taip skru­pu­lin­gai Jo­nas pri­min­da­vo ap­lin­ki­niams, kad jis ku­ni­gaikš­čių krau­jo.

1530 me­tais di­de­lis gais­ras nu­siau­bė Vil­nių, su­de­gė treč­da­lis sos­ti­nės. Su­de­gė ir že­mu­ti­nė pi­lis, ir se­no­ji Vil­niaus Ka­ted­ra, Vy­tau­to lai­kais sta­ty­ta. Mū­sų Jo­nas puo­lė ją ener­gin­gai atsta­tinėti. Pag­rin­di­nius sta­ty­bos kaš­tus tu­rė­jo­me pa­kel­ti mes – Šiau­lių eko­no­mi­jos gyven­tojai, jo val­di­niai.
Mums tai ne­pa­ti­ko, pra­dė­jo­me maiš­tau­ti. Li­ki­mas te­be­kai­šio­jo Jo­nui pa­ga­lius į ra­tus ir sos­ti­nė­je: „Sta­tyk, sta­tyk sau na­mą, bet ja­me pa­ts ne­gy­ven­si...“ – gergž­dė pa­mo­tė Bo­na, li­ki­mo iro­ni­ja ta­pu­si mū­sų są­jun­gi­nin­ke. Ne­be­pa­kel­da­mas intri­gantės „na­mi­nio pjūk­lo“ (ci­tuo­ju am­žininkus), Žy­gi­man­tas Se­na­sis iš­pra­šė Ro­mos lei­di­mo Vil­niaus vys­ku­pą per­kel­ti į Poz­na­nę.

Jo­nas me­tus ati­dė­lio­jo iš­vy­ki­mą, pa­šli­jo jo svei­ka­ta. Žmo­nė­se pa­skli­do pa­ska­los, kad jį Bo­na nuodi­jusi... Poz­na­nė­je, pa­gy­ve­nęs vie­ne­rius me­tus, „Šiau­lių kraš­to tė­vy­nai­nis ir am­ži­nas jo val­do­vas“ 1537 me­tais mi­rė... Nuo to lai­ko vėl su­kan­ka ap­va­lus skai­čius – 480 me­tų.
Lie­tu­vos Met­ri­ka mi­ni, kad jo val­dy­mo me­tais „pa­ki­lo maiš­tas že­mai­čių ir lie­tu­vių, ku­ris tik­tai ta­da nu­ti­ko, kuo­met, po to Vil­niaus Vys­ku­po Jo­no mi­ri­mo, Šiau­lių ša­lis vėl prie ka­ra­liaus par­grį­žo“. Sun­ku da­bar pa­sa­ky­ti, kas pri­ver­tė maiš­tau­ti: re­li­gi­nio po­bū­džio neramu­mai – Lie­tu­vo­je pli­to pro­tes­tan­tiz­mas, ar per­ne­lyg „tvir­ta“ vys­ku­po Jo­no administraci­jos ran­ka, bet ka­da bū­si­me Vil­niu­je, jo­niš­kie­čiai bei vi­si šiau­lie­čiai, ei­da­mi pro Ka­ted­rą, bū­ti­nai stab­telkime...

Pas­ku­ti­niais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais Poz­na­nė­je vys­ku­pas Jo­nas su mei­le mi­nė­jo re­konst­ruo­tą sta­ti­nį Vil­niu­je. Mir­da­mas Ka­tedrai už­ra­šė sa­vo tur­tus ir pri­sa­kė jį pa­lai­do­ti vie­no­je iš šio pa­sta­to kop­ly­čių. Iliust­ra­ci­jo­se ma­to­me vys­ku­po Jo­no 1538-ai­siais me­tais at­sta­ty­to­sios rene­sansinės Vil­niaus Ka­ted­ros at­vaiz­dą, ku­ris neat­pa­žįs­ta­mai pa­ki­to ir da­bar­ti­nę iš­vaiz­dą įgi­jo po vė­les­nės, kla­si­cis­ti­nės re­konst­ruk­ci­jos XVIII am­žiaus pa­bai­go­je.

Ko­dėl?
To­dėl, kad anuo­met
dar ne­bu­vo gi­mu­si
pa­mink­lo­sau­gos ins­ti­tu­ci­ja.