Naujausios
Joninių magija veda į brandą
Nuo septyniolikos metų etnologė Diana Martinaitienė švenčia ne Joninių, bet Rasos šventę, dar vadinamą Saulėgrįžos ar Kupolės. Ji sako, jog trumpiausią metų naktį renkami žolynai iš devynių laukų, devynių žolių iš tiesų turi mistiškų galių – pasakoja apie žmogaus gyvenimą.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Ar išdrįsi šokti per laužą?
Kurtuvėnų regioniniame parke ant Lubinų kalno etnologė, Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, laikinai einanti direktoriaus pavaduotojo pareigas D. Martinaitienė su šeima tradiciškai švenčia Rasos šventę. Ši daugiau nei dvidešimt metų rengiama šventė išsaugojusi senąsias tradicijas, jos dalyviai vilki tautinius, istorinius rūbus.
Etnologė pažymi, jog trumpiausia naktis nėra konkrečiai tik birželio 24-ąją – ji pabūna keletą dienų, po to pradeda ilgėti. Todėl šventę galima paminėti ir porą dienų anksčiau ar vėliau. Šiemet ant Lubinų kalno Rasos šventė vyko šeštadienį.
Ikikrikščioniškos Rasos šventės tradicijos ir apeigos yra ne perimtos natūraliai, bet rekonstruotos iš įvairų šaltinių nuotrupų. Tądien didžiausias dėmesys skiriamas gamtos stichijoms – vandeniui, ugniai, augalijai.
„Tikima, jog visų svarbiausių lietuvių švenčių metu vanduo būna išskirtinės kokybės, sudėties. Dažniausiai turi gydomąjį arba labai teigiamą poveikį“, – pasakoja D. Martinaitienė.
Rasos šventės metu atiduodama pagarba dangaus vandeniu vadinamai rasai. Sakoma, jog šventės rytą patekėjus saulei išsivoliojęs nuogas rasoje žmogus bus visus metus sveikas ir gražus, jo nepuls ligos. Saulei patekant galima bent jau veidą rasa nusiprausti.
Rasos šventės naktį labai svarbi ugnis, turinti įvairių perkeltinių prasmių. Nors šokinėjimas per laužą dabar pavirtęs į atrakciją, D. Martinaitienė atkreipia dėmesį, jog šiam iššūkiui ryžtasi ne kiekvienas.
Šis ritualas simboliškai yra savęs įveikimas, ribos perėjimas, susijęs ir su gamtos virsmu, kada dienos pradeda trumpėti. Ugnis turi apvalantį poveikį – atsidūręs virš jos fiziškai tarsi apvalai dvasines blogybes.
D. Martinaitienė svarsto, jog lyginant su kitų tautų kultūros tradicijomis, šuolis per degantį laužą galėjo būti tam tikra iniciacijos apeigų dalis – jaunuolių įšventinimo į vyrus paprotys.
Vainikų magiška galia
Augalai Saulėgrįžos dieną būna aukščiausiame vegetacijos taške, pačiame „kupėjime“. Ant Lubinų kalno Rasos šventės dalyviai įeina pro žolynais papuoštus vartus. Aplink aikštelę pastatomos kartys, ant kurių iškeltos stebulės, kad šviestų per visą naktį.
Visos merginos ir moterys būna pasidabinusios vainikais, tačiau tądien vainikus gali užsidėti ir vyrai – tai tarsi pagarbos augalams, susiliejimo su gamta simbolis. Vėliau su vainikais atliekami būrimai būna tik merginų privilegija.
Jaunos netekėjusios merginos gali mesti vainikus per petį ant specialiai pastatytos šakotos karties – Kupolės medžio, atskaičiavus nuo jos devynis žingsnius. Sakoma, iš kelinto karto pavyksta užmesti vainiką, po tiek metų ištekėsi. „Mačiau, kad tą padaryti yra labai sunku. Jei tau dar ne laikas tekėti, niekaip to vainiko neužmesi“, – sako D. Martinaitienė.
Vainikus paleidžiant į vandenį galima burtis dviem būdais. Kai į vandenį vainikus leidžia ir merginos, ir vaikinai, žiūrima, kurie vainikėliai vandenyje susiliečia. Vadinasi, jie sueis į porą.
Kitu būdu vainikus meta tik merginos, o vaikinai šoka jų gaudyti. Kadangi paprastai būna tamsu, kurį ištrauksi nelabai gali pamatyti. Tuomet vyksta vainikėlio savininkės paieškos ir atpažinimas.
Tikėta, kad Rasos šventėje nupintą vainiką reikia namuose išlaikyti iki kitų metų šventės. Jo negalima išmesti kaip eilinės šiukšlės – vainikas sudeginamas, dažniausiai didžiajame lauže. Senieji lietuviai tikėjo magiška vainiko galia, kad jo laikymas namuose suteikia apsaugą, kaip kadagio šakelė per Velykas ar per Kūčias kabinti šiaudiniai sodai.
Žolės atskleidžia ateitį
Iš devynių laukų nusiskinant po vieną žolę Rasų šventės vakarą daroma kupolė. D. Martinaitienė pasakoja, jog ši puokštelė taip pat turi magišką galią – tikima, kad gali apsaugoti namus nuo blogų jėgų poveikio, iš jos augalų spėjama ateitis.
„Man tenka burti ateitį iš kupolių žolelių, kurias žmonės susirenka. Kai sakau žmonėms, ką jie atsinešė, kokias žoles nuskynė ir ką jos jam sako, dažnai išgirstu – taip, tikra teisybė, taip ir yra... Tikriausiai energetiškai tave vedžioja, kad intuityviai nusiskini vienokią ar kitokią žolę“, – svarsto etnologė.
Kiek jai yra tekę burti, šimtams žmonių, dar nėra niekas atnešęs tokios pat kupolės – visos būna skirtingos. Tas pats žmogus kitais metais surenka visiškai kitokią kupolę. „Tai parodo, kad esi skirtingas nuo kitų žmonių, tavo kelias unikalus, o žolės tik išreiškia kas tu, kuo gyveni – belieka tik įvardinti“, – įsitikinusi papročių žinovė.
Visi žino, kad paparčiai nežydi, tačiau žiedo ieškojimo tradicija turi užkoduotų simbolinių reikšmių.
Seni žmonės pasakoja, kad paparčio žiedo reikėdavo ieškoti būtinai vienam, o ne kaip dabar sako, dviese. Būtinai – labai toli į gūdų mišką, giliai į papartyną, žinoti, kur jis patamsyje randasi. Tą naktį gąsdina ir trukdo ypač aktyvios blogosios jėgos, raganos, piktos dvasios. Paparčio žiedo ieškotojas turi nieko neišsigąsti, iki jo nueiti – tik tuomet ras.
Išvertus metaforišką pasakojimą – paparčio žiedas yra savęs nugalėjimas, baimių, silpnybių įveikimas. Žiedas randamas, kai žmogus pasiekia tam tikrą brandos tašką.
„Tai įmanoma tikrai ne kiekvienam, todėl ir būdavo sakoma, kad paparčio žiedą rado kažkas netikėtai, specialiai ėjęs ieškoti nemokėjo jo išsaugoti, pametė...“ – dėsto D. Martinaitienė.
Ąžuolo vainikas Jonui
Visos lietuvių šventės yra senesnės už krikščionybę, vėliau papročiai persipynė – Rasos šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo vardu.
Pasak D. Martinaitienės, dabar ąžuolinių vainikų dovanojimas Jonams ir Janinoms – modifikacija papročio, kai vainikus kaldavo prie varduvininko durų.
Ji pamena mamos pasakojimą, kuomet susitarę kokio nors Jono draugai ir kaimynai nupindavo ilgą ąžuolų vainiką, panašų į juostą, atnešdavo jam nematant prie lauko durų ir prikaldavo. Tuomet Jonas turėdavo vainiko iniciatorius kviesti pas save į svečius ir vaišinti.
Būdavo šokiai, dainos, žaidimai per visą naktį. „Tarsi Jono šventė, bet kartu visi švęsdavo ilgiausią dieną, trumpiausią naktį, nes lauke net nesutemdavo. Kodėl nepabuvus lauke, kad ir su Jonais?“ – šypsosi etnologė.
Ji pažymi, jog gamtos virsmas, Saulės atsitraukimo pradžia – Rasos šventės esmė. Priešingoje pusėje yra Kalėdos, kada iš tamsos virstama į šviesą. Aukščiausias taškas gamtoje yra pažymimas bet kurioje etninėje kultūroje, nes jis tiek pat svarbus ir žmogui.
D. Martinaitienė pripažįsta, jog niekada nebus taip, kad visi norės grįžti prie etninių šaknų ir tradicijų, daug kam pakanka popsinės kultūros, tačiau norintieji daugiau visuomet suranda tinkamą terpę – nereikia nieko dirbtinai kurstyti.
Martyno AMBRAZO (ELTA) nuotr.
BURTAI: Netekėjusios merginos į vandenį paleidusios gėlių vainiką buria sau mylimąjį – jei merginos ir vaikino vainikai susidurs, jie sueis į porą.
UGNIS: Rasos šventės naktį labai svarbi ugnis, turinti įvairių perkeltinių prasmių – šuolio per laužą ritualas simboliškai yra savęs įveikimas, ribos perėjimas, susijęs ir su gamtos virsmu, kada dienos pradeda trumpėti.
Irmanto SIDAREVIČIAUS (ELTA) nuotr.
METIMAS: Merginos, nusipynusios vainikus, mėtydavo juos per petį ant specialios karties – Kupolės medžio. Iš kelinto karto pavyks užmesti, po tiek metų ištekės.
Asmeninė nuotr.
PRASMĖ: Etnologė Diana Martinaitienė pažymi, jog gamtos virsmas, Saulės atsitraukimo pradžia – Rasos šventės esmė.
