Naujausios
Jubiliejinio 20-ojo VIRUSO performansas
doc. Arūnas UOGINTAS,
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Ar švelnus lietus, kurio Šiauliuose laukėm visą vasarą, ar 20-ojo šiuolaikinio meno festivalio VIRUS atidarymas buvo svarbiausias įvykis lapkričio 6-osios vakarą?
Gausiai susirinkę šiuolaikinio meno gerbėjai Dailės galerijos erdvėse kalbėjo tik apie naują festivalį ir laukė žadėto performanso. Kaip visada prieš rinkimus gausus politikų būrys „staiga“ atrado meną ir varžėsi oratorystės varžybose.
Šį kartą laimėtojų nebuvo ir „Bad Rabbits“, gatvės meno trupė, galėjo ramiai vykdyti savo meninę akciją, tiesiogine linija virtualiai sujungusią centrinę miesto gatvę, šlapiais lapais nudrabstytą, ir vidinę galerijos erdvę.
Jaunuolių grupė, ant galvų užsidėjusių popierinius maišus su užrašu „ Qui in culpa EST?“ (netaisyta), privertė žiūrovus patikėti VIRUSO „teismo“ procesu, kuriame „kaltuoju“ buvo pripažintas festivalio idėjos autorius menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Pastarasis buvo išganytas „Šv. Dvasios“, visiems pasirodžiusios balto šuns pavidalu (architektas Dalius Puzinas kultūringai auklėja savo nuostabųjį Ralį).
Spektaklio eiga, tokio tipo pasirodymui pakankamai ilga, nenuvylė ir visus parodos „liudininkus“ išlaikė iki finalo. Įvairūs žmonės, vienas po kito, nematomo balso valdomi, skaitė veiksmų planą, o visi kiti galerijos erdvėje esantys, tiksliai vykdė nurodymus.
Spektaklio finale Saulė, priversta šlovinti vieną pusnuogį vaikiną, nepasimetė ir improvizuotu tekstu apdainavo jo grožybes. Senokai nuostabaus balso savininkė dainavo viešumoje, ir čia, galerijos erdvėje, nors trumpai dar priminė apie save.
Spektaklyje buvo vizualiai integruotas miesto pėsčiųjų bulvaras ir parodos ekspozicija, o juodi kokteilių šiaudeliai su popierine kryžma, kuriuos reikiamu momentu žiūrovai išsitraukė iš gauto maišelio laikinai pavirto improvizuotu Kryžių kalnu.
Teismo procesas, bažnytiniai ritualai yra ne toks dažnas parodų atidarymų performansų scenarijus.
Gal kas dar prisimena 1999 metų ŠMC parodoje „Kaip tapti laimingam“ Redo Diržio „Duonos dalijimo“ ritualą, kuris vyko beveik pagal bažnytinį mišių scenarijų, kai Redas, lyg kunigas pjaustydamas duoną, „laimino“ susirinkusius.
Per parodų atidarymus to meto galerijų salės buvo sausakimšos, o sarkazmas ir absurdo elementai vizualioje kultūroje buvo labai populiarūs.
Devyniasdešimtaisiais viskas buvo įdomu ir nauja, o kūrėjai ir žiūrovai buvo drąsūs. Prisiminkime menininko Andraus Joono dutūkstantųjų pradžioje kažkelinto „Virus‘o“ atidarymo performansą, kai kontroversiškasis estas čirškino gyvą karpį su visais žvynais keptuvėje visų akivaizdoje. Po to juodos lietuviškos duonos kepalą, subadęs smilkalų šiaudeliais, paliko ant parketo dūmintis.
Šis įvairias religines metaforas ar dogmas laužantis performansas susilaukė rezonansinio dėmesio ir supykino ne vieną Lietuvos patriotą. Nors dar nebuvo teismų dėl valstybės simbolių išniekinimo, kaip 2013 metais nutiko Vilniaus feministėms Fioklai Kiurė, Airai Niauronytei ir Ramunei Brundzaitei. Menininkės vieno performanso metu „patobulino“ Lietuvos himno eiles: kai kuriuos vyriškos giminės žodžius pakeitę į moteriškos, pvz., – žodį Tėvynė į Motynę, ir metus bylinėjosi teismuose.
Jau nuvilnijo ginčai apie gatvės meno reiškinius ir aukštos kultūros pavyzdžius, performatyvumą, metaforų tuštybę, apie sugrįžimą tradicinio meno link, todėl dabarties situacijoje yra vis sudėtingiau meninės raiškos formomis, tarkim, performansu, kvestionuoti religijos, šalies ar miesto simbolius ir panašias vizualias metaforas.
Praeitų metų "Virus‘o" mados dienos finale Šiaulių „Madam Fufu“ salono pasirodyme visai sėkmingai buvo sugrįžta prie visiems žinomos, gal kiek trafaretinės – velnio, dievo – simbolikos. Kostiumai ir ekstravagantiškos šukuosenos sukurtos minėto salono dizainerių neiškrito iš konteksto, o kaip tik buvo originalūs kūriniai su žaviu finalo akcentu ir sulaukė ovacijų. Kažin ką šiemet pasiūlys madų dizaineriai?
Sugrįždamas prie jau minėtos gatvės teatro trupės iš Vilniaus „Bad Rabbits“ galėčiau konstatuoti, kad jaunuoliams pavyko įsukti žiūrovus į savitą virtualų spektaklį, kuris tiko prie jubiliejinės parodos atidarymo. Šiek tiek primirštas performanso menas, dar dabar vadinamas gatvės meno spektakliu, tampa vėl madingas, o madingajam VIRUSUI tik to ir reikia.
