Ką darytumėte, jei vėl būtumėte abiturientas?

APK­LAU­SA

Ką da­ry­tu­mė­te, jei vėl bū­tu­mė­te abi­tu­rien­tas?

Si­mo­na, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­ja:

– Tik­riau­siai rink­čiau­si ki­tą spe­cia­ly­bę. Tuo­met pa­si­rin­kau so­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos-psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Da­bar sto­čiau į vie­šą­jį val­dy­mą ir ad­mi­nist­ra­vi­mą, kaž­ką ar­ti­mes­nio sa­vo da­bar­ti­niam dar­bui. Sup­ra­tau, kad tai, ką stu­di­ja­vau, tie­siog nė­ra ma­no sri­tis, nors tuo me­tu at­ro­dė įdo­mu. Lan­kiau daug spor­to bū­re­lių, to tik­rai ne­keis­čiau. La­biau to­bu­lin­čiau ang­lų kal­bos įgū­džius, nes ši­to la­bai trūks­ta gy­ve­ni­me.

Di­mas VAI­DŽIU­LIS, S. Dau­kan­to gim­na­zi­jos tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jas:

– Vis­ką da­ry­čiau taip pat, kaip ir jau­nys­tė­je. Tuo­met bu­vo ta­ry­bi­niai lai­kai, mo­ky­ma­sis šiek tiek sky­rė­si nuo šių lai­kų, bai­gia­mie­ji eg­za­mi­nai mo­kyk­lo­je ne­bu­vo taip su­reikš­min­ti. Esu pa­ten­kin­tas sa­vo stu­di­jų pa­si­rin­ki­mu – esu tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jas, juo dir­bu iki šiol. Sva­jo­jau dau­giau tap­ti dai­li­nin­ku, dai­lės mo­ky­to­ju, bet da­bar dai­lė nė­ra to­li nuo da­bar­ti­nio dar­bo – ji vi­sur. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai ren­gė­me ait­va­rų šven­tę, yra ait­va­rų di­zai­nas, ait­va­rus rei­kia puoš­ti.

Juo­zu­kas, sen­jo­ras:

– Bu­vau iš še­šių vai­kų šei­mos, pa­bai­giau tik sep­ty­nias kla­ses 1952 me­tais. Moks­lų per daug ne­rei­kė­jo – dir­bau ko­lū­ky­je, pa­skui pri­va­čiai mū­ri­nin­ku. Tik iš ma­no ran­kų ne­pa­sa­ky­si – bal­tos kaip dak­ta­ro. Da­bar no­rė­čiau baig­ti 12 kla­sių. Ži­no­ma, mo­ky­čiau­si! Gal bū­čiau pre­zi­den­tu ta­pęs... Tik jau per vė­lu. Kai ma­nęs klau­sia, ar tu­riu daug drau­gų, sa­kau – pil­nos Gin­kū­nų ka­pi­nės.

Vi­lius PU­RO­NAS, di­zai­ne­ris:

– Jei bū­čiau da­bar­ti­nių dvy­lik­to­kų am­žiaus, pa­sielg­čiau kaip Na­po­leo­nas – svar­bu įsi­vel­ti į mū­šį, o vė­liau – ma­ty­sim. Ta­da bu­vo ki­ta epo­cha, mes gy­ve­no­me pla­nin­ga atei­ti­mi: bu­vo nu­ma­ty­ti dveji me­tai dar­bo ga­myk­lo­je, to­liau moks­las aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je. Man nu­ski­lo Dai­lės ins­ti­tu­tas. Ta­ry­bi­nė­je ar­mi­jo­je rei­kė­jo tar­nau­ti vie­ne­rius me­tus – dar vie­nas kur­sas gy­ve­ni­me. Po to, ga­vus pa­sky­ri­mą, są­ži­nin­gai dirb­ti iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Tais lai­kais Na­po­leo­no tai­syk­lė ne­ga­lio­jo. Rei­kia ži­no­ti prie­šą, o prie­šas – abst­rak­tus, t. y. pa­ts gy­ve­ni­mas. Ki­taip jo ne­nu­ga­lė­si.

Vi­ta, kir­pė­ja:

– Steng­čiau­si dar la­biau mo­ky­tis, da­bar yra daug dau­giau ga­li­my­bių stu­di­juo­ti, iš­va­žiuo­ti, pa­ma­ty­ti, sta­žuo­tis, ko anks­čiau ne­ga­lė­jo­me. Dau­giau dė­me­sio skir­čiau kal­boms. Pa­si­rin­ki­mo dėl stu­di­jų ne­keis­čiau – esu kir­pė­ja. Da­bar­ti­niams dvy­lik­to­kams šiek tiek pa­vy­džiu tų ga­li­my­bių, ne vi­si jas įver­ti­na – svar­biau­sia, rei­kia no­ro.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS