Naujausios
APKLAUSA
Ką manote apie donorystę?
Eglė NAIMAVIČIENĖ, mokytoja:
— Manyčiau, turėtų būti kiekvieno žmogaus pareiga tapti kraujo donoru. Nežinai kada gali prireikti kraujo ar organo persodinimo. Deja, pati dėl sveikatos problemų negaliu būti donore. Manau, kad teisingai elgiasi žmonės, kai artimajam mirus dovanoja jo organus laukiančiajam. Juk tuomet tavo sprendimas iš tiesų gali lemti kito žmogaus likimą.
Genovaitė VAIGILYTĖ, aktorė:
— Kai girdžiu per televiziją kalbantį žymų žmogų, kad jis donoras, galvoju: kaip tai gražu, kilnu. Bet kai matau reklamą, kai kitas žymus žmogus reklamuoja čiužinius, svarstau: ar iš tiesų apie donorystę kalbėjo žmogus ne dėl pozos. Manau, kad donorystei pasišvęsti gali tik drąsūs žmonės. Aš tokia nesu. Kraujo esu davusi tik vieną kartą, bet labai seniai.
Vladas POVILAITIS, suvirintojas:
— Nesu davęs kraujo, bet man pačiam kartą teko savo kraujo rezervą papildyti donoro krauju. Apie donorystę negalvojam, kol nenutinka patiems arba artimiems sveikatos bėda. Esu girdėjęs apie akcijas duoti kraujo, tapti donoru, bet praeinu pro šalį. O jei kas paragintų pasirašyti sutikimą atiduoti savo organus po mirties, tikriausiai sutikčiau: argi gaila niekam nebereikalingo daikto.
Vaida PUTRAMENTAITĖ, studentė:
— Buvau dvyliktokė, kai į mokyklą atvažiavo Kraujo centro darbuotojų grupė ir pakvietė tapti kraujo donorais. Prisiminimai — ne kokie: buvo silpna, nors po to davė suvalgyti šokolado. Organą sutikčiau dovanoti tik savo šeimos nariui, nes nemanau, kad tokie dalykai turėtų būti dalijami už dyką.
Gintautas LUKOŠAITIS, skulptorius:
— Nors organų donorystei bažnyčia neprieštarauja, tačiau aš kaip krikščionis, laikausi kitokios nuomonės: gyvenimas yra ne tik čia. Manau, kad organų donorystė iškreipia tikrąją mirties kultūros sampratą. Mes galvojam, persodindami organus galime pratęsti gyvenimą. Tačiau iš tiesų mes ta gyvenimą tik bandom tampyti. Todėl aš prieš organų donorystę ir persodinimą.
Kalbino Janina VANSAUSKIENĖ, fotografavo Jonas TAMULIS
