Ka­ras vai­ko aki­mis

Tę­sia­me žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (17)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Ket­ve­ri pa­siau­ko­ji­mo me­tai

Po­ka­rio me­tais su Juo­zu Strau­piu jau­nes­niuo­ju mo­kė­mės vie­no­je kla­sė­je. Sė­mė­mės ži­nių Tel­šių  Že­mai­tės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Juo­zo tė­vai Si­mo­no Dau­kan­to gat­vė­je tu­rė­jo na­mą, bu­vo so­das.

Šei­mi­nin­kas kie­me su­ren­tė krep­ši­nio len­tą su lan­ke­liu, žais­da­vo­me. Pas Strau­piu­ką daž­niau­siai lan­ky­da­vau­si aš ir bend­rak­la­sis Ce­za­ris Da­ny­la.

Vi­sa­da po ko­jo­mis pai­nio­da­vo­si bū­rys tam­siaa­kių, tam­siap­lau­kių gar­ba­nių. Kar­tą Juo­zo pa­si­tei­ra­vau: iš kur tie vai­kai? Drau­gas pa­sa­kė: „Tai – ma­no bro­liai ir se­se­rys“. Ir to už­te­ko, dau­giau ne­be­ka­man­ti­nė­jau. Tik po ke­lio­li­kos me­tų su­ži­no­jau tie­są apie tuos vai­kus.

1941-ųjų bir­že­lio 22-oji bu­vo sau­lė­ta. Gel­to­nas ru­tu­lys ką tik pa­ki­lo virš ho­ri­zon­to. Var­niai mie­go­jo. Gy­dy­to­jas Do­vy­das Kap­la­nas sku­bė­jo pas li­go­nę į Tel­šių gat­vę.

Grį­žęs na­mo, jis ra­do ap­vog­tą bu­tą, ant sta­lo – ne­baig­ta ger­ti stik­li­nė ar­ba­tos. Svar­biau­sia – ne­bu­vo ma­mos. Vė­liau gy­dy­to­jas su­ži­nos, kad jo ma­mą iš na­mų iš­va­rė tos mo­ters, ku­rią jis ką tik kė­lė iš kars­to ,sū­nūs bal­ta­raiš­čiai. Jie Fei­gę Kap­la­nie­nę ir nu­žu­dė.

Už ge­ros va­lan­dos areš­ta­vo Do­vy­dą Kap­la­ną. Kai jis bru­ku žen­gė per Var­nius, ant ša­li­gat­vio bū­ria­vo­si žmo­nės. Gy­dy­to­jas juos vi­sus pa­ži­no­jo: vie­nų vai­kus gy­dė, ki­tų – tė­vus, juos pa­čius. Ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bal­ta­raiš­čių pa­klaus­tų: „Kur ve­da­te mū­sų gy­dy­to­ją?“ Kai ku­rie jų – net šyp­so­jo­si.

Laz­da tu­ri du ga­lus. Bal­ta­raiš­čiai su­rin­ko ir iš­va­rė į sto­vyk­las – ge­tus vi­sus žy­dų tau­ty­bės gy­dy­to­jus (jų prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo per 80 pro­cen­tų), pra­si­dė­jo „blu­si­nių“ ir kok­liu­šo epi­de­mi­jos. Ne­bu­vo gy­dy­to­jų, ne­bu­vo vais­tų.

Pa­me­nu – vi­si mū­sų vien­me­čiai sir­go, tik mu­du su se­se­ri­mi – ne. Ma­ma siu­vo rū­bus lie­tu­vei, ku­ri gy­ve­no su vo­kie­čiu – „Ar­bait­som­to“ vir­ši­nin­ku. Jis spręs­da­vo, ką iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, o ką pa­lik­ti. Mo­te­ris iš su­gy­ven­ti­nio ga­vo šimtg­ra­mi­nį bu­te­liu­ką vais­tų... Juos mes ger­da­vo­me (po po­rą la­šų) su van­de­niu ar­ba cuk­ru­mi. Tą 1941-ųjų ru­de­nį ir žie­mą daug vai­kų iš­mi­rė. Da­lis lie­tu­vių ga­la­bi­jo žy­du­kus, o Die­vas... Yra jis dan­gu­je.

Jau pir­mo­mis die­no­mis nau­jo­ji val­džia at­sky­rė žy­dus nuo mo­te­rų ir juos su­šau­dė. Iš­li­ko tik vy­rai – me­di­kai. Pro­fe­si­ja iš­gel­bė­jo ir D. Kap­la­ną. Jis gy­dė nau­juo­sius vir­ši­nin­kus, jų šei­mų na­rius.

Vė­ly­vą ru­de­nį Do­vy­das žings­nia­vo neapš­vies­ta eže­ro gat­ve, sku­bė­jo į ge­tą. Nuo Mas­čio koš­te ko­šė šal­tas ry­tys, li­jo. Iš pat ry­to nie­ko ne­tu­rė­jo bur­no­je. Ženg­da­mas gat­ve jis pa­ju­to svo­rį pal­to ki­še­nė­je. Ser­gan­čio vai­ko, ku­rį jis lan­kė, tė­vai į ki­še­nę bu­vo įdė­ję lauk­tu­vių. Ati­duo­ti gy­dy­to­jui tie­siai į ran­kas jie neišd­rį­so... o jei­gu kas pa­ma­tys. Su­ži­nos. Kai grįš pa­si­da­lins su Tau­be Jan­ke­vi­čiū­te, me­di­ke stu­den­te, su­si­pa­ži­no čia – Tel­šių ge­te. Mer­gi­na bu­vo iš Lau­ku­vos. Rie­kę ati­duos gy­dy­to­jams Bla­tams, nes Ma­ri­jam – nėš­čia.

Už­sis­va­jo­jęs gy­dy­to­jas net ne­pa­ju­to, kaip gre­ta iš­dy­go bre­zen­ti­ne bur­ka ap­si­vil­kęs vy­riš­kis. Jis į del­ną įbru­ko po­pie­riaus skiau­tę ir din­go.

Li­kęs vie­nas vir­pan­čiais pirš­tais po­pie­riaus la­pe­lį iš­tie­si­no. Ja­me bu­vo pa­ra­šy­ta: „Aš – drau­gas. To­je pa­čio­je vie­to­je ir tuo pa­čiu lai­ku – su­si­tin­ka­me ry­toj.“ Ir vis­kas... nei var­do, nei pa­ra­šo.

Ki­tą va­ka­rą gy­dy­to­jas su­ti­ko pra­kau­lų vy­riš­kį, ku­ris pa­sa­kė: „Aš pa­dė­siu, iš­ve­šiu jus iš Tel­šių. Kaip ne­pas­te­bė­tam pa­lik­ti ge­tą?“ D. Kap­la­nas pa­sa­kė, kad yra nuo­te­kų vamz­dy­nas, gal juo bus ga­li­ma pa­si­nau­do­ti. Su­ta­rė, kad Do­vy­das ap­žiū­rės ir jei­gu ge­rai, po dvie­jų pa­rų jie su­si­tiks prie vamz­dy­no.

„Aš ga­liu paim­ti tris“, – at­si­svei­kin­da­mas pa­sa­kė ne­pa­žįs­ta­ma­sis.

Iš vamz­džio iš­lin­do Do­vy­das Kap­la­nas, jo se­suo Ma­nė ir stu­den­tė Tau­bė. Juo­zas Strau­pis jau sku­bė­jo už­stum­ti dang­tį, bet iš šu­li­nio pa­si­gir­do mal­dau­ja­mas bal­sas ne­pa­lik­ti – dar iš­lin­do vy­ras ir dvi mo­te­rys: su­tuok­ti­niai gy­dy­to­jai Bla­tai ir jos ma­ma To­do­sie­nė.

Kai vy­ko į Tel­šius Juo­zas žmo­nai Bro­nis­la­vai sa­kė, kad par­veš... tris, o da­bar jau bu­vo še­ši. Svars­ty­ti ne­bu­vo ka­da, rei­kė­jo sku­bė­ti – su­gul­dė į ve­ži­mą „lyg sil­kes bač­ko­je“ ir iš­dar­dė­jo į na­mus – į Šer­ne­lės kai­mą Že­mai­čių Kal­va­ri­jos apy­lin­kė­je, Plun­gės ra­jo­ne. Čia ūki­nin­kai val­dė 80 ha že­mės.

„Vi­dur­nak­tį at­si­bu­dau nuo pa­ša­li­nių gar­sų. Kaž­kas kal­bė­jo­si. Kal­bė­jo­si ki­taip, ne­gu šei­my­nykš­čiai. Pa­si­da­rė įdo­mu: iš­li­pau iš lo­vos ir ati­da­riau du­ris – sto­jo mir­ti­na ty­la. Tė­vai ta­da pa­sa­kė, kad pa­si­kly­do pa­ke­lei­viai ir pri­sa­kė nie­kam ne­pa­sa­ko­ti“, – sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo Strau­pių vy­res­nė­lė, Bi­ru­tė Ja­ra­mi­nie­nė.

Juo­zas ir Bro­nis­la­va Strau­piai žy­dus slė­pė bun­ke­ry­je, įreng­ta­me klė­ty­je, po viš­ti­nin­ku, o pa­slap­čio­mis nuo šei­my­nos nak­ti­mis ūki­nin­kas ka­sė slėp­tu­vę na­me po al­kie­riu­mi – mie­ga­muo­ju. Tą žie­mą, jis la­bai su­men­ko, at­ro­dė iš­se­kęs: die­ną dirb­da­vo ūkio dar­bus, o nak­ti­mis ka­sė slėp­tu­vę.

Dar ne kar­tą J. Strau­pis vy­ko į Tel­šius, jis par­ga­be­no 20 žmo­nių. Pa­sak duk­ters, mo­ti­na at­lei­do mer­gą ir pa­ti ėmė vir­ti di­džiau­sius puo­dus pie­tums, kas sa­vai­tę iš­kep­da­vo po 12 ke­pa­lų duo­nos. Ir tik ge­ro­kai vė­liau Bi­ru­tė su­ži­no­jo di­džią­ją šei­mos pa­slap­tį.

„Vie­ną ry­tą po pus­ry­čių pa­se­kiau: žiū­riu – ma­ma į du­be­nį de­da pus­marš­ko­nę ko­šę, pri­pi­la puo­dy­nę rū­gu­sio pie­no, pai­ma šaukš­tus. Vis­ką su­dė­jo į rė­tį, ku­riuo ne­šda­vo viš­toms le­sa­lą, po pri­juos­te pa­slė­pė duo­nos ir iš­sku­bė­jo. „O kam viš­toms šaukš­tai?“ pri­rė­miau ma­mą viš­ti­nin­ke prie sie­nos.

Ji pa­si­so­di­no, vis­ką pa­pa­sa­ko­jo ir pri­saik­di­no – jei kas su­ži­nos, pra­žū­si­me vi­si. Ne­lei­do sa­ky­ti ir ma­žes­niems – bro­liui Juo­zui ir se­se­riai Jad­vy­gai. Iš­gel­bė­ti žy­dai slė­pė­si po al­kie­riu­mi, ir tik pa­vo­jui užė­jus, bū­da­vo iš­ve­da­mi į bun­ke­rį po viš­tų lak­to­mis“.

Kai pri­spir­da­vo di­de­lės bė­dos, iš­gel­bė­tus žy­dus pri­glaus­da­vo Juo­zas ir Adol­fi­na Ker­paus­kai bei An­ta­nas ir Ste­fa­ni­ja Stri­kai­čiai. Vi­sus me­tus Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je pas mo­ky­to­ją, Strau­piė­nės se­se­rį Emi­li­ją Kor­zie­nę iš­gy­ve­no Tau­bė Jan­ke­vi­čiū­tė.

Žmo­nės sa­ko, kad ne­lai­mės „ne­vaikš­to“ po vie­ną. Dar vie­na pro­ble­ma iš­ki­lo nau­ja­ku­riams, ypač Bla­tams...

„Ba­bu­nė­lė“ su ma­ma, abi ne vei­duo­se, kai­tė di­džiu­lius ka­ti­lus van­dens. Keis­ta, pa­gal­vo­jau, gy­vu­lius gir­dy­da­vo ne­šil­dy­tu prū­do van­de­niu ir vis bė­gio­da­vo į viš­ti­nin­ką. Va­ka­re al­kie­riu­je il­gai ne­ge­so švie­sa – iš­gir­dau, kad gi­mė la­bai dai­li mer­gai­tė: mo­ti­na ai­ma­na­vo, o tė­vas su­gal­vo­jo išei­tį – nu­neš­ti kū­di­kį dau­gia­vai­kei Stul­pi­nų šei­mai. Pa­dė­jo prie du­rų, o pa­ts pa­si­slė­pęs už na­mo kam­po, lau­kė. Iš­gir­dęs kū­di­kio verks­mą, tarp­du­ry­je pa­si­ro­dė Stul­pi­nas. Ki­tądien tė­vams ir pa­pa­sa­ko­jo nak­ties įvy­kį. Abu jį ra­mi­no ir pri­ža­dė­jo bū­ti pa­mes­ti­nu­kės krikš­ta­tė­viais“- sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo B. Je­re­mi­nie­nė.

Taip 1942-ųjų žie­mą viš­ti­dės bun­ke­ry­je gi­mė Iz­ra Bla­tai­tė.

J. Strau­pis iš­gel­bė­jo ir ki­tą Bla­tų duk­te­rį Lei­bą, ku­rią li­gi ge­to bu­vo spė­ję ati­duo­ti Tel­šiuo­se gy­ve­nan­čiai Dau­sie­nei.

1944-ųjų ru­de­nį Rau­do­no­ji ar­mi­ja užė­mė Že­mai­čių Kal­va­ri­ją. Žy­dai ga­vo do­ku­men­tus ir vėl ta­po lais­vais žmo­nė­mis.

Bro­nis­la­va ir Juo­zas Strau­pai per ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iš­gel­bė­jo 9 žy­dų šei­mas, ku­rio­se bu­vo 26 žmo­nės. Kaip to­kiam žyg­dar­biui ry­žo­si ūki­nin­kai? Ne kar­tą Juo­zo klau­sė žy­dai. „Taip rei­kė­jo... Net at­si­gu­lęs gir­dė­da­vau žo­džius, it kas ra­gin­tų: pa­dėk... pa­dėk... Ne­sup­ra­tau kas tai bu­vo: įsa­ky­mas, pa­lie­pi­mas ar pra­šy­mas. Ką ga­lė­jau tą da­riau“, – kuk­liai at­sa­ky­da­vo že­mai­tis.

Strau­pius kiek­vie­ną die­ną, va­lan­dą, mi­nu­tę slė­gė įtam­pa: ar kas ne­pa­ma­tys, ne­pra­si­tars, neiš­duos... Šim­tai klaus­tu­kų. O ką jau­tė tie, ku­rie slė­pė­si? Juo­dą ne­vil­tį. Hit­le­ri­nin­kai ne­sus­to­da­mi ver­žė­si per Ru­si­jos pla­ty­bes. Ma­no tė­vai ir ki­ti žy­dai nu­si­ra­mi­ni­mą ras­da­vo tik dar­be ir mal­do­je. Ei­ti į lau­kus ir ten plu­šė­ti – ne­ga­lė­jo. Jie triū­sė na­muo­se: pa­dė­jo ruo­šo­je, siu­vo, mez­gė. Vy­rai ki­bo į me­dį – dro­žė, – pri­si­me­na tė­vų pa­sa­ko­ji­mą Kap­la­nai­tė – Li­li­ja Kuz­mins­kie­nė.

Dau­gu­mą iš­gel­bė­tų žy­dų, ku­rie po ka­ro gy­ve­no Tel­šiuo­se, pa­ži­nau. Pa­vyz­džiui, M. Bla­tie­nė il­gus me­tus gy­dė ma­no se­ne­lę.

Že­mai­ti­jos sos­ti­nė – ne Mask­va. Be­veik kiek­vie­ną sa­vai­tę su­tik­da­vau gy­dy­to­ją D. Kap­la­ną. Po tar­ny­bos Kal­no gat­ve sku­bė­da­vo na­mo, o aš pas ko­man­dos drau­gą J. Te­reš­ki­ną, ku­ris gy­ve­no prie Tam­sio­jo skve­re­lio. Po to abu bėg­da­vo­me į fut­bo­lo tre­ni­ruo­tę.

Gy­dy­to­jas D. Kap­la­nas bu­vo gra­žus. Gal vy­rui šis žo­dis ne­tin­ka. Ge­riau – in­te­li­gen­tiš­kas. Tel­šiuo­se tik du ati­ti­ko šį api­bū­di­ni­mą. Vys­ku­pas Pet­ras Ma­že­lis ir gy­dy­to­jas. Ga­li baig­ti ke­lis aukš­tuo­sius moks­lus, ta­čiau plū­go ran­ke­nos vis tiek ky­šo iš ki­še­nių. Le­mia: tė­vai, se­ne­liai ir pro­se­ne­liai, auk­lė­ji­mas iš ma­žų die­nų. D. Kap­la­nas bu­vo ki­lęs iš aukš­tai­ti­jos, iš Uk­mer­gės. Jo tė­ve­lis bu­vo ad­vo­ka­tas.

Žy­dai tar­pu­sa­vy­je la­bai bend­ra­vo, vie­ni ki­tiems pa­dė­da­vo ki­lus gais­rui, su­si­rgus, Ana­pi­lin iš­ke­lia­vus gi­mi­nai­čiui. Ir ne tik žy­das žy­dui.

Pa­me­nu va­sa­rą per pa­čius karš­čius, se­ne­lio au­gin­tas be­ko­nas nu­lū­žo ko­ją. Be­veik vi­sų me­tų triū­sas per­niek. Kur dė­ti mė­są? Šal­dik­lių ir šal­dy­tu­vų žmo­nės ne­tu­rė­jo. Iš­mes­ti! Iš kur Va­rė­jus su­ži­no­jo apie se­ne­lius iš­ti­ku­sią ne­lai­mę, pa­li­pė­jo į ant­rą aukš­tą (di­rek­to­riaus šei­ma gy­ve­no pir­ma­me aukš­te) ir pa­sa­kė: „Ka­zi­mie­rai, kai ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas ap­žiū­rės gy­vu­lį, suants­pau­duos sker­die­ną, at­vežk į res­to­ra­ną, priim­si­me.“

„Vi­siems žy­dams, ku­riuos Juo­zas Strau­pis iš­gel­bė­jo, jis bu­vo „Tė­ve­lis“, o man as­me­niš­kai ir se­ne­lis. Ki­tų se­ne­lių ne­tu­rė­jau, juos nu­žu­dė fa­šis­tai. Jis ma­ne la­bai my­lė­jo: kai baig­da­vo dar­bus – čiup­da­vo į glė­bį ir mu­du va­lan­dų va­lan­das žais­da­vo­me. Bu­vo ir dau­giau ma­žų vai­kų, ta­čiau mū­sų gel­bė­to­jas bu­vo „nu­si­žiū­rė­jęs“ ma­ne. Mud­vie­jų šil­ti san­ty­kiai iš­li­ko per vi­są gy­ve­ni­mą. Ko­kį Juo­zo cha­rak­te­rio bruo­žą iš­skir­čiau? Ge­ru­mą! To žmo­gaus gy­ve­ni­me bu­vo daug sun­kių die­nų. Nie­kas ne­gir­dė­jo jo pa­kė­lusio bal­są. Sa­vo ir mū­sų pro­ble­mas spren­dė ty­liai, pa­si­tar­da­mas su gy­ve­ni­mo drau­ge – žmo­na Bro­nis­la­va. Toks jis iš­li­ko vi­sų mū­sų at­min­ty­je“, – pa­sa­kė gy­dy­to­ja Li­li­ja Kap­la­nai­tė – Kuz­mins­kie­nė, da­bar gy­ve­nan­ti Kau­ne.

Dau­ge­lio žmo­nių, da­ly­va­vu­sių tuo­se įvy­kiuo­se, jau nė­ra gy­vų, iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Bet li­ko jų vai­kai, anū­kai ir jie mi­ni ge­rus Bro­nis­la­vos ir Juo­zo Strau­pių dar­bus. Dė­ko­ja vi­sa žy­dų tau­ta, že­mai­čio pa­var­dė įra­šy­ta „Pa­sau­lio tei­suo­lių len­to­je“ Yad Vas­hem so­de, Iz­rae­ly­je.

„Tė­ve­lis“ sep­ty­nias­de­šimt­me­čio šven­tė­je – ( iš kai­rės) šven­tės kal­ti­nin­kas Juo­zas Strau­pis, Bro­nis­la­va Strau­pie­nė, Do­vy­das Kap­la­nas ir Tau­bė Kap­la­nie­nė.

Li­li­jos Kuz­mins­kie­nės nuotr.