Ka­ras vai­ko aki­mis (10)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (10)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Bė­gant nuo mir­ties

1941-ųjų ru­de­nį su ma­ma sto­vė­jo­me Tel­šiuo­se prie pie­no par­duo­tu­vės Tur­gaus aikš­tė­je. Nuo ma­žo­sios baž­ny­čios ar­tė­jo ko­lo­na mo­te­rų su vai­kais. Nė vie­no vy­ro, tik jas ly­din­tys gink­luo­ti bal­ta­raiš­čiai.

Mo­te­rys bu­vo su­var­gu­sios, nors kie­me jau spa­lis, kai ku­rios mū­vė­jo ba­su­tes.

„Kur jos ei­na?“ – pa­klau­siau ma­mos. „Ei­na pa­si­vaikš­čio­ti“. „Ko­dėl ne­pa­si­puo­šu­sios ir vi­sos ty­li? Ko­dėl jos ei­na ne ša­li­gat­viu, o bru­ku, kur vaikš­to...ark­liai?“

Ma­ma nie­ko neat­sa­kė, ji pra­dė­jo verk­ti. Ver­kė ir dar ke­lios mo­te­rys, sto­vin­čios ei­lė­je. Ko­lo­na nu­su­ko į Eže­ro gat­vę.

Nau­jo­ji val­džia ge­tą Tel­šiuo­se įstei­gė 1941 me­tais rug­sė­jo 1 die­ną. Čia bu­vo ap­gy­ven­din­ta 400-500 žy­džių. Vy­rus anks­čiau at­sky­rė ir su­šau­dė Rai­niuo­se bei ki­to­se vie­to­se.

Į ge­tą pa­puo­lė ir Fei­del­ma­nų šei­ma – aš­tuo­nios mer­gi­nos. Bro­lis Gir­ša jau bu­vo žu­vęs, jį su­šau­dė suo­lo kai­my­nas, su ku­riuo gim­na­zi­jo­je kar­tu mo­kė­si pen­ke­rius me­tus.

Gir­šos ži­nias mo­ky­to­jai ver­ti­no vien pen­ke­tais, bu­vo įval­dęs ke­tu­rias kal­bas. Ma­tyt, suo­lo kai­my­nas jau­tė sa­vo ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mą. Pra­si­dė­jus ka­rui, už­si­ri­šo bal­tą raiš­tį, nu­ve­dė bend­ra­moks­lį į Rai­nius ir su­šau­dė.

Fei­del­ma­nų šei­ma bu­vo ne­tur­tin­ga, ma­ma sir­go, gu­lė­jo lo­vo­je. Pa­ti vy­riau­sio­ji – Do­ba, su­lau­ku­si ke­tu­rio­li­kos me­tų, išė­jo tar­nau­ti: sten­gė­si pa­dė­ti šei­mai.

Ge­te ne­bu­vo bal­dų, ne­bu­vo pa­ta­ly­nės. Žy­dės bu­vo siun­ti­nė­ja­mos ūkio dar­bams į kai­mus, taip pra­mis­da­vo. Mais­tu šel­pė ir tel­šiš­kiai.

Prieš pat Ka­lė­das Sa­ra Fei­del­ma­nai­tė su­ži­no­jo pa­slap­tį – iš Šiau­lių apy­gar­dos gau­tas įsa­ky­mas – Tel­šių ge­tą lik­vi­duo­ti iki Nau­jų­jų me­tų. Jos kal­bų nie­kas ne­klau­sė, žy­dės ne­ti­kė­jo, kad per Ka­lė­das jas su­šau­dys.

Sa­rai pri­kal­bė­ti bėg­ti pa­vy­ko tik vy­riau­sią­ją se­se­rį. Jos su Do­ba pa­si­ša­li­no iš ge­to, o gruo­džio 23-24 die­no­mis bu­vo su­šau­dy­tos vi­sos ge­to gy­ven­to­jos. Jas pri­glau­dė Rai­nių že­me­lė.

Aš tai va­di­nu lie­tu­vių tau­tos ne­lai­me. Prie­šas vi­sa­da liks prie­šu. Jis sten­gė­si ir sten­gia­si pa­grieb­ti nau­jus ta­vo marš­ki­nius, iš­si­ves­ti ta­vo mo­te­rį. Bet, kad sa­vi grob­tų tur­tą: par­duo­tu­vę, na­mą, že­mę, prie­var­tau­tų ta­vo mo­te­rį, žu­dy­tų ta­vo vai­kus. Žu­dė tuos, ku­rie juos gy­dė, mo­kė, tai­sė laik­ro­džius, ba­tus, siu­vo rū­bus. Ne­ži­nau, kaip to­kį nuo­puo­lį pa­va­din­ti. Gal tai da­lies tau­tos pa­mi­ši­mas?

Se­se­rys ke­le­tą pa­rų slaps­tė­si miš­kuo­se. Lau­ke – gruo­dis. Pa­ma­tė, kad il­gai neišt­vers, Al­sė­džiuo­se įsliū­ki­no į baž­ny­čią. Čia su­ti­ko ku­ni­gą Vla­dis­la­vą Taš­kū­ną. Jis priė­mė mer­gi­nas į sa­vo na­mus, kur kar­tu su ki­to­mis dviem žy­dė­mis iš Tel­šių jos slaps­tė­si ke­le­tą sa­vai­čių. Per tą lai­ką ku­ni­gas su­ra­do mer­gi­noms prie­blobs­tį.

Doba ap­si­gy­ve­no pas jau­nus ūki­nin­kus al­sė­diš­kius Sta­sę ir An­ta­ną Mi­ka­laus­kus. Sara iš­vy­ko į Skuo­do ra­jo­ną, Bars­ty­čius, kur iki ka­ro pa­bai­gos slaps­tė­si pas Oną ir Jo­ną Gird­vai­nius. Kar­tu su ja ka­ro pa­bai­gos su­lau­kė ir žy­dai­tė Mi­ra Ga­pa­no­vi­čiū­tė.

Sa­ra su­ta­rė su ku­ni­gu V. Taš­kū­nu dėl krikš­to. Mer­gi­na ga­vo Ge­nu­tės var­dą.

„Jei­gu pro­ble­mos kils, tai pa­ro­dy­si­me po­pie­rius – jūs ka­ta­li­kė“, – pa­sa­kė ku­ni­gas.

Ta­čiau tai dau­giau bu­vo skir­ta sa­ve nu­ra­min­ti. Kad to krikš­to ga­lia ne­la­bai ti­kė­jo – ro­do Mi­ka­laus­kų el­ge­sys: Sta­sys įren­gė slėp­tu­vę, iš ku­rios Sa­ra-Ge­nu­tė išei­da­vo tik nak­ti­mis, pa­ša­li­niams žmo­nėms ji ne­si­ro­dė.

„Sta­sė ir An­ta­nas Mi­ka­laus­kai – did­vy­riai! Ko­kiems stip­riems rei­kė­jo bū­ti, kad 1941 me­tais ryž­tų­si to­kiam žy­giui. Jie gel­bė­jo ma­no ma­mą ne dėl pi­ni­gų, auk­so. Mer­gi­na jo­kio tur­to ne­tu­rė­jo. Tik su­kne­lė ir megz­tu­kas, ku­riais vil­kė­jo. Jie at­li­ko sa­vo ka­ta­li­kiš­ką prie­der­mę, iš­tie­sė de­ši­nę į ne­lai­mę pa­te­ku­siam. Tai bu­vo žmo­giš­ka at­jau­ta ar­ti­mam. Šlo­vė jiems!“ – pa­sa­kė Gir­ša Ra­fae­lis (nu­žu­dy­to dė­dės gar­bei ga­vęs jo var­dą).

1946-ai­siais Ge­no­vai­tė iš­te­kė­jo už Men­de­lio Ra­fae­lio ir ap­si­gy­ve­no Tel­šiuo­se. Vy­ras bu­vo ki­lęs iš ne­tur­tin­gos, gau­sios šei­mos. Leis­ti sū­nų į moks­lus tė­vai ne­tu­rė­jo iš ko.

Men­de­lis bu­vo ga­bus ir no­rė­jo mo­ky­tis. Jis įsto­jo į vie­ną iš žy­miau­sių Ry­tų Eu­ro­po­je ju­daiz­mo dva­si­nių se­mi­na­ri­jų – Tel­šių je­ši­vą. Jos stu­den­tus iš­lai­ky­da­vo vie­tos žy­dų bend­ruo­me­nė, pi­ni­gus au­ko­jo dau­ge­lio kraš­tų žy­dai. Jau­ni­mas, su­plau­kęs be­maž iš vi­so pa­sau­lio, je­ši­vo­je stu­di­ja­vo Tal­mu­dą, To­rą. 1940-ai­siais čia mo­kė­si per pen­kis šim­tus vai­ki­nų.

Bai­gęs je­ši­vą Men­de­lis ga­lė­jo dirb­ti ra­bi­nu, bet jis ne­no­rė­jo pa­lik­ti gim­ti­nės. Kad lik­tų Lie­tu­vo­je, tu­rė­jo įgy­ti dar vie­ną spe­cia­ly­bę. Moks­lus tę­sė Kau­no ama­tų mo­kyk­lo­je, ta­po šalt­kal­viu ir pa­pil­dė pro­le­ta­ria­to gre­tas Klai­pė­do­je. Vo­kie­ti­jai oku­pa­vus Klai­pė­dos kraš­tą, M. Ra­fae­lis su­grį­žo į Tel­šius.

Vo­kie­ti­jai už­puo­lus so­vie­tus, Men­de­lis ra­gi­no gi­mi­nai­čius ir pa­žįs­ta­mus žy­dus trauk­tis. Gen­tai­niai ne­ti­kė­jo, jie tvir­ti­no: „Vo­kie­čiai – kul­tū­rin­ga tau­ta ir žy­dų ne­skriaus“.

Ra­fae­lis pės­čias, pa­ke­lei­vi­nė­mis ma­ši­no­mis pa­sie­kė Ry­gą, sė­do į trau­ki­nį ir iš­dun­dė­jo į Ru­si­jos gi­lu­mą. Vė­liau jis pa­te­ko į dar­bo ar­mi­ją ir dir­bo Turk­mė­ni­jo­je.

Sta­sė ir An­ta­nas Mi­ka­laus­kai tu­rė­jo daug že­mės. So­vie­tų val­džia juos iš­buo­ži­no ir iš­trė­mė į Si­bi­rą.

„Tą die­ną ge­rai įsi­mi­niau, nes nuo pat ry­to vy­ra­vo įtam­pa, tė­ve­lis puo­šė­si: ap­si­vil­ko juo­dą kos­tiu­mą, bal­tus marš­ki­nius. Ma­ma už­ri­šo kak­la­raiš­tį, ir išė­jo...į par­ti­jos ra­jo­no ko­mi­te­tą, pas pir­mą­jį sek­re­to­rių.

Grį­žo už po­ros va­lan­dų ir, pa­si­kvie­tęs ma­mą, abu už­si­da­rė sa­lo­nė­ly­je. Aš, pri­dė­jęs au­sį prie du­rų, klau­siau­si: „Sek­re­to­riui sa­kau: Mi­ka­laus­kai, ri­zi­kuo­da­mi gy­vy­be, iš­gel­bė­jo ma­no žmo­ną. Gal ga­li­ma at­si­žvelg­ti ir pa­leis­ti juos iš Si­bi­ro. O sek­re­to­rius: „Ra­fae­li, no­ri pa­skui juos iš­va­žiuo­ti? To­kia par­ti­jos li­ni­ja...Už­miršk, mud­vie­jų po­kal­bio ne­bu­vo“, – pa­sa­ko­jo Gir­ša Ra­fae­lis.

M. Ra­fae­lis nu­ta­rė: dau­giau į klap­čiu­kus ne­be­sik­reips, o ju­dins šu­lus. Kas trys mė­ne­siai jis ra­šy­da­vo laiš­ką – pra­šy­mą Jus­tui Pa­lec­kiui.

„1957-ai­siais gy­ve­no­me Tel­šiuo­se, Spau­dos gat­vė­je, vys­ku­pi­jos pa­pė­dė­je. Ruo­šiau pa­mo­kas, kai pa­skam­bi­no į du­ris. Tarp­du­ry­je sto­vė­jo aukš­taū­gis ūso­rius ir ma­žy­tė mo­te­rė­lė. Ji pa­si­tei­ra­vo: „Ar čia Ge­nu­tė gy­ve­na?“ Sut­ri­kau, nes šį var­dą gir­dė­jau pir­mą kar­tą. Iš ki­to kam­ba­rio klyk­da­ma įpuo­lė ma­ma ir pa­ki­bo tiems žmo­nėms ant kak­lo, o po to man pa­sa­kė: „Bėk į par­duo­tu­vę, pa­sa­kyk tė­vui, kad grį­žo Mi­ka­laus­kai“, – pri­si­me­na sū­nus.

Nuo se­no žmo­nės sa­ko, kad ži­nių, pa­tir­ties ant pe­čių ne­ne­šio­si, o...gal­vo­je kaup­si. Že­mai­ti­jos vys­ku­pas Pet­ras Ma­že­lis kvies­da­vo­si Men­de­lį Ra­fae­lį į ku­ri­ją ir va­lan­dų va­lan­das dis­ku­tuo­da­vo Se­no­jo ir Nau­jo­jo Tes­ta­men­to klau­si­mais, nag­ri­nė­da­vo ži­no­miau­sių pa­sau­ly­je fi­lo­so­fų kū­ri­nius.

Pet­ras Ma­že­lis gy­ve­no su se­se­ri­mi pae­že­rė­je. Sku­bant na­mo, vi­sa­da rei­kė­da­vo praei­ti pro di­džią­ją mė­sos par­duo­tu­vę Res­pub­li­kos gat­vė­je. Jo­je dir­bo Men­de­lis Ra­fae­lis.

Su­si­ly­gi­nęs su di­džiu­liais lan­gais, vys­ku­pas su­lė­tin­da­vo žings­nius, o pa­ma­tęs dis­ku­si­jų par­tne­rį, pa­kel­da­vo skry­bė­lę ir gal­vos link­te­lė­ji­mu...pa­si­svei­kin­da­vo.

Trys lie­tu­viai, dir­bę mė­si­nė­je, su pa­vy­du žiū­rė­da­vo į šią sce­ną ir jiems nie­ko ne­be­lik­da­vo, kaip kons­ta­tuo­ti fak­tą:“Ra­fae­li...vys­ku­pas ta­ve ger­bia“. „Aš jį – taip pat.“

Je­ši­vo­je įgy­tos ži­nios ne tik gal­von su­gu­lė, bet per­si­da­vė ir sū­nums.

Kai­my­nų ber­niu­kas Val­das ruo­šė­si sto­ti į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, ke­ti­no stu­di­juo­ti fi­zi­ką – ma­te­ma­ti­ką. Su­ti­kęs vai­ki­ną laip­ti­nė­je, pa­si­tei­rau­da­vau: ko la­biau­siai bi­jo? „Ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­no. Jį lai­ky­da­mi dau­giau­siai su­klum­pa“, – pa­sa­kė jis.

Su­ti­kęs moks­lei­vį už ge­ros sa­vai­tės, pa­si­tei­ra­vau: „Na kaip?“ „Jau stu­den­tas. La­biau­siai nu­ste­bi­no ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­nas. Dės­ty­to­jas pa­si­tei­ra­vo iš kur at­vy­kau, ko­kią vi­du­ri­nę bai­giau, kas mo­kė ma­te­ma­ti­kos. Pa­sa­kiau, kad esu šiau­lie­tis, mo­kiau­si Ge­gu­žių vi­du­ri­nė­je, o ma­te­ma­ti­ką dės­tė Gir­ša Ra­fae­lis. Ta­da jis pa­klau­sė: ko­kį pa­žy­mį ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jas ra­šy­da­vo? At­sa­kiau – ket­ver­tą su pliu­su. Ta­da jis pa­sa­kė: „Ra­šau...pen­ke­tą. Ra­fae­lio pa­ruoš­ti moks­lei­viai vi­sa gal­va aukš­tes­ni už ki­tus stu­den­tus“. Nei už­da­vi­nio spren­džiau, nei žo­džiu klau­si­nė­jo“, – pa­sa­kė ma­no kai­my­nas stu­den­tas.

Vy­riau­sio­ji Fei­del­ma­nų at­ža­la Do­ba po­ka­ry­je iš­te­kė­jo už Lei­bos Ša­ve­lio, gy­ve­no Kau­ne, su­si­lau­kė sū­naus ir duk­ters. 1971 me­tais šei­ma iš­vy­ko gy­ven­ti į Iz­rae­lį.

Je­ru­za­lė­je ku­ni­gas Vla­dis­lo­vas Taš­kū­nas, Sta­sė ir An­ta­nas Mi­ka­laus­kai pri­pa­žin­ti Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liais, jie ap­do­va­no­ti Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiais. To­kius pat ap­do­va­no­ji­mus ga­vo ir Ona bei Jo­nas Gird­vai­niai iš Bars­ty­čių. Be šių žmo­nių pa­gal­bos se­se­rims Fei­del­ma­nai­tėms ne­bū­tų pa­vy­kę iš­gy­ven­ti.

Sa­ra-Ge­nu­tė ir Men­de­lis Ra­fae­liai su sū­nu­mis Mi­ša bei Gir­ša. Nuot­rau­ka da­ry­ta 1958 me­tais.