Ka­ras vai­ko aki­mis (11)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (11)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Šlo­vė šiau­lie­čiams

1987-ųjų va­sa­rą, bai­gus šie­nap­jū­tę, di­de­lė Šiau­lių ra­jo­no žem­dir­bių, kul­tū­ros dar­buo­to­jų, mo­ky­to­jų gru­pė dviem au­to­bu­sais iš­vy­ko eks­kur­si­jon į Le­ning­ra­dą (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas).

Pet­ro­pav­lovs­ko tvir­to­vė­je, di­džiu­lė­je lau­ki­mo sa­lė­je, jau bū­ria­vo­si apie po­ra šim­tų žmo­nių. Na­cio­na­li­niais rū­bais pa­si­puo­šę uz­be­kai, turk­mė­nai, kau­ka­zie­čiai... Lū­ku­ria­vo čia ir bū­rys kau­nie­čių.

„Įst­ri­go­me ma­žiau­siai po­rai va­lan­dų“, – pa­gal­vo­jau ta­da. Ir tą pa­čią aki­mir­ką per vie­ti­nį ra­di­ją pra­ne­šė: „De­le­ga­ci­ja iš Lie­tu­vos, iš Šiau­lių, kvie­čia­ma į vi­dų!“

Mes su­si­žval­gė­me ir nu­ta­rė­me, kad ap­si­ri­ko. Mū­sų va­do­vė nu­sku­bė­jo aiš­kin­tis. Už po­ros mi­nu­čių ji su­grį­žu­si pa­sa­kė: „Ei­me! Mus pra­lei­džia“. O iš ra­di­jo apa­ra­to to­liau skli­do (kal­bė­jo vie­na iš mo­te­rų, ku­ri re­gu­lia­vo tu­ris­tų srau­tus): „Ke­tu­rias­de­šimt tre­čių­jų ru­de­nį vo­kie­čiai mus at­ve­žė į Šiau­lius, at­bo­gi­no į kaž­ko­kią aikš­tę. Bu­vo­me su­ša­lę ir al­ka­ni. Kas tre­čias vai­kas sir­go. Mus iš­gel­bė­jo šiau­lie­čiai: at­ne­šė rū­bų, duo­nos, vi­ra­lo. Pas­kui lie­tu­viai mus iš­si­ve­žio­jo po kai­mus. Dir­bo­me, gy­ve­no­me so­čiai ir šil­tai. Ko­kie žmo­nės! Iki gra­bo len­tos mel­si­mės už juos!“

Uz­be­kai, no­rė­da­mi pa­ma­ty­ti tuos ant­žmo­gius, su­li­po net ant suo­lų. Mes, su­tri­kę ir su­si­jau­di­nę, žen­gė­me pro du­ris. Ką reiš­kia sun­kią mi­nu­tę iš­ties­ta pa­gal­bos ran­ka! Kiek me­tų praė­jo po ka­ro, o vis pri­si­me­na...

Kal­bė­ju­sios ru­sės pa­si­tei­ra­vau: gal ji pri­si­me­na vie­to­vę, kur ta­da, ka­ro me­tais, Lie­tu­vo­je gy­ve­no?

„Var­pu­tė­nai! Su Jad­vy­ga ir Jo­nu iki šiol bend­rau­ja­me. Jau du kar­tus bu­vau pas juos. Ir jie mus ap­lan­ko“.

Apė­jus ka­ze­ma­tus, jau tvir­to­vės kie­me, mus ly­dė­ju­si gi­dė le­ning­ra­die­tė lyg tarp kit­ko pa­sa­kė: „Kas no­ri­te, ga­li­te ap­lan­ky­ti Pet­ro ir Po­vi­lo so­bo­rą, ten aš jū­sų ne­ly­dė­siu. Mums tai da­ry­ti drau­džia­ma. Aš jū­sų lauk­siu, kol vi­si su­si­rink­si­te.

Tai, ką iš­vy­do­me – nu­ste­bi­no. Ka­ted­ro­je – be­veik vi­sų Ru­si­jos ca­rų pan­teo­nas: čia il­sė­jo­si Pet­ro Di­džio­jo, im­pe­ra­to­rie­nių pa­lai­kai. Pet­ro ka­pas sken­do gė­lė­se. „Gal koks ju­bi­lie­jus, kad toks dė­me­sys?“ – pa­si­tei­ra­vau ru­sų. Iš­gir­dau: „Taip bū­na kas­dien, net ir žie­mą“. Ne­ma­žai žmo­nių, at­si­klau­pu­sių prie mar­mu­ri­nių kars­tų, mel­dė­si.

1943-iųjų spa­ly­je se­ne­lis grį­žo su­žvar­bęs. Jis pa­sa­kė, kad į Tel­šių tur­ga­vie­tę vo­kie­čiai at­ve­žė ru­sų šei­mas, vie­nas ki­tas se­nis, dau­gu­ma – mo­te­rys ir vai­kai. Vi­si pusp­li­kiai ir al­ka­ni. Rei­kia nu­neš­ti dra­bu­žių, ką nors už­kąs­ti.

Ma­ma už­kai­tė pa­tį di­džiau­sią ka­ti­lą van­dens, ruo­šė ar­ba­tą, se­ne­lė pjaus­tė duo­ną, te­pė ant jos mar­me­la­dą.

Į tur­ga­vie­tę išė­jo­me bū­riu. Ra­tuo­se po gū­nia glau­dė­si dvi mo­te­rys ir trys vai­kai. Ka­dan­gi se­ne­lis pra­šne­ko ru­siš­kai – maz­gas at­si­ri­šo. Mo­te­rys at­vė­rė šir­dis. Pa­si­ro­do, jų šei­ma nuo Nov­go­ro­do, dar­da jau sa­vai­tę. Vo­kie­čiai be­veik nie­ko ne­lei­do pa­siim­ti, to­dėl jie vi­si pusp­li­kiai, jau trys pa­ros nie­ko ne­val­gę. Vi­si vai­kai jos – Va­lės. Ma­no ma­mos var­das Va­le­ri­ja. Žo­džiu, su­ti­ko bend­ra­var­dę. Ru­sės pa­si­guo­dė: ke­tur­me­tei Dar­jai blo­gai – karš­čiuo­ja. Vais­tų jie ne­tu­ri, vai­kas ga­li nu­mir­ti.

Se­ne­liui pa­žįs­ta­mas ūki­nin­kas nuo Džiu­gi­nė­nų pa­sa­kė, kad tas mo­te­ris ve­šis pas sa­ve. Jo Oni­kė pri­žiū­ri sep­ty­nių mė­ne­sių An­ta­nu­ką, nė­ra kam ūky­je su­ktis. Vie­na pri­žiū­rės sa­vo vai­kus ir jos sū­nų. Ant­ro­ji plu­šės ūky­je. Kar­tu su Oni­ke ga­lės su­ktis po dar­žus: da­bar kaip tik rau­na bu­ro­kus, gy­vu­lius apeis. Bus di­džiu­lė pa­spir­tis.

Vy­rai su­ta­rė: ser­gan­čią Dar­ją ir jos ma­mą pri­glau­si­me mes, o kai mer­gai­tė pa­sveiks – jas abi at­bo­gins į Džiu­gi­nė­nus.

Se­ne­lis ru­sai­tę su­su­po į ant­klo­dę ir par­si­ne­šė glė­by­je. Na­muo­se li­go­nei su­gir­dė tab­le­tę, da­vė liep­žie­džių ar­ba­tos su me­du­mi ir ji už­mi­go.

Vieš­nios pas mus gy­ve­no sa­vai­tę, kol pa­svei­ko mer­gy­tė. Vė­liau jos ne kar­tą lan­kė mus. Pas­ku­ti­nį kar­tą Va­lia atė­jo kar­tu su sa­vo vy­ru Ste­pa­nu, jau de­mo­bi­li­zuo­tu iš ar­mi­jos. Grį­žo į tė­vy­nę, į Nov­go­ro­dą. Dau­giau jų ne­be­su­ti­ko­me.