Ka­ras vai­ko aki­mis (12)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (12)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

SPI­RI­TIZ­MO SEAN­SAI

Jie vyk­da­vo Mo­lių ūky­je, be­veik kiek­vie­ną šeš­ta­die­nio va­ka­rą. Vi­si rink­da­vo­si į di­džiau­sią kam­ba­rį – sve­tai­nę. To žai­di­mo ini­cia­to­rė bu­vo ūkio šei­mi­nin­kė. Į vi­du­rį as­los ati­temp­da­vo sta­lą. Jis bu­vo kli­juo­tas, be vi­nių. Ant jo pa­klo­da­vo įvai­riais sim­bo­liais iš­mar­gin­tą po­pie­riaus la­pą. To­je skiau­tė­je bu­vo su­ra­šy­tas vi­sas rai­dy­nas, skai­čių se­ka... iki šim­to. Vi­du­ry­je pa­dė­da­vo ar­ba­ti­nę lėkš­te­lę, ku­ri tam ir tar­na­vo. Jos išo­ri­nė­je pu­sė­je bu­vo nu­pieš­ta strė­lė. Ta­da už­ge­sin­da­vo ži­ba­li­nę lem­pą ir įžieb­da­vo vaš­ki­nę žva­kę. Kam­ba­rys pa­si­ner­da­vo į tam­są, aš po suo­lu pa­ries­da­vau ko­jas. Bau­gu. Dvi ran­kų po­ros (žmo­nės – bū­ti­nai skir­tin­gų ly­čių) pra­dė­da­vo po po­pie­riaus la­pą stum­dy­ti lėkš­te­lę.

Kar­tais tas spi­ri­tiz­mo sean­sas už­si­tęs­da­vo iki pa­ry­čių. Prik­lau­sy­da­vo nuo da­ly­vių azar­to ir ko­kius dar­bus rei­kė­jo nu­veik­ti sek­ma­die­nį. Daž­nai ne­su­lauk­da­vau žai­di­mo pa­bai­gos, už­mig­da­vau. Ma­ma nu­neš­da­vo į lo­vą.

Tą įsi­min­ti­ną va­ka­rą lėkš­te­lės pa­klau­sė: ,,Ar Va­cį (ma­no dė­dę) pa­gaus vo­kie­čiai, ar iš­veš į Sak­so­ni­ją“. Lėkš­te­lė su­dė­lio­jo: ,,Ne!” Pas­kui pa­si­tei­ra­vo: ,, Ar Ade­lė šie­met iš­te­kės?‘‘ Vi­si per­skai­tė: ,,Par­ti­za­naus“. Iš tie­sų – po me­tų Mo­lis ją iš­ve­žė į Vieš­vė­nus. Mer­gi­na Luo­kės ir Var­nių miš­kuo­se par­ti­za­na­vo Tu­zi­no bū­ry­je, ker­ši­jo už sa­vo ir ki­tų žy­dų skriau­das.

,,Pak­laus­kim ko nors rim­tes­nio, pa­vyz­džiui, kas lai­mės ka­rą“, – pa­siū­lė Mo­lis. Lėkš­te­lė su­dė­lio­jo: ,,Ru­sai“. Vi­si gar­siai nu­si­juo­kė, nes tą to­li­mą 1943-ių­jų va­sa­rą mū­šiai vy­ko to­li to­li Ru­si­jo­je, kaž­kur prie Kurs­ko, Ku­ba­nė­je. Vo­kie­čiai kas sa­vai­tę tri­mi­ta­vo, kad dar die­na ki­ta ir jie už­val­dys Le­ning­ra­dą.

Dau­gu­ma lie­tu­vių ne­ti­kė­jo hit­le­ri­nin­kų per­ga­le, jie bu­vo lin­kę ma­ny­ti, kad ka­rą lai­mės ang­lai. Kad ka­rą lai­mė­tų.... ru­sai, hu­mo­ras.

Jau­nes­nio­ji Mo­ly­tė pa­klau­sė, kur ry­toj, tai yra sek­ma­die­nį, ji va­žiuos? Pers­kai­tė: ,,Plauks gel­do­je“.

Čia šei­mi­nin­kas ne­beišt­vė­rė – čiu­po lėkš­ti­kę ir pro du­ris. Mo­lie­nė iš pa­skos šauk­da­ma: ,,Ne­dau­žyk... po­rce­lia­nas“.

Po karš­to fi­na­lo vi­si iš­si­skirs­tė. Sek­ma­die­nio ry­tą pla­na­vo anks­ti kel­tis, va­žiuo­ti į Tel­šius, į at­lai­dus. Neiš­va­žia­vo. Iš pat ry­to pliaup­te pliau­pė lie­tus. At­ro­dė, kad že­mė su dan­gu­mi su­ki­bo: čai­žė žai­bai, sa­vo ga­lią ro­dė griaus­ti­nis.

Dar prieš pie­tus de­be­sys iš­si­vaikš­čio­jo, nu­švi­to sau­lė. Jau­ni­mas ėmė dūk­ti: vie­nas ki­tą gau­dy­ti,  van­de­niu lais­ty­tis (ša­lia tro­bos bu­vo šva­ri kūd­ra). Nie­kas ir ne­pas­te­bė­jo, kaip jau­nes­nio­ji ūki­nin­kai­tė, at­si­sė­du­si į lo­vį, pra­dė­jo irs­ty­tis po prū­dą. Iš pra­džių vie­na, pa­skui pa­si­kvie­tė ir mū­sų nu­my­lė­ti­nį... šu­nį Rek­są.

Tik ta­da vi­si pri­si­mi­nė spi­ri­tiz­mo sean­są: ,,Gal lėkš­te­lė ne­me­la­vo ir apie ru­sus“, – su­si­mąs­tė jie.