Ka­ras vai­ko aki­mis (13)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (13)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

GUR­GUO­LI­NIN­KAI

Anks­ty­vą tre­čia­die­nio ry­tą, pa­čiu­pęs mai­šą ir šluo­ti­kę, lėk­da­vau į tur­gų. 1945-jų bir­že­lį vals­tie­čiai dar bu­vo lais­vi, apie kol­cho­zus tik kal­bos skli­do. Žmo­nės, ku­rie tu­rė­jo ve­ži­mus, ark­lius, į Tel­šius, į tur­gų, bo­gi­no per­tek­li­nę pro­duk­ci­ją: mal­kas, dur­pes, grū­dus, mil­tus, ver­šius, įvai­rius paukš­čius.

Pa­va­sa­rį kas ant­ruo­se ra­tuo­se žvy­gau­da­vo par­šiu­kai. Jie tu­rė­jo di­džiau­sią pa­klau­są. Kas ant­ro mies­čio­nio šei­ma au­gi­no kiau­les. Au­gi­no­me ir mes. Joms rei­kė­da­vo gau­sy­bės krai­ko. Jo pri­si­šla­vi­nė­da­vo­me tur­gu­je. Ve­ži­mas iš vie­tos , na­mo­lei... aš su šluo­te­le brūkšt, brūkšt... ir yra sau­ja ki­ta šie­no. Per die­ną mai­šą ir tu­riu.

Su­va­žiuo­da­vo į tur­gų ke­li šim­tai ve­ži­mų, žmo­nių... ke­pu­rei ne­bu­vo kur nu­kris­ti.

Vy­rai, par­da­vę ru­gius ar ver­šį, pyp­kiuo­da­vo su­sė­dę ve­ži­muo­se, ar ap­ka­bi­nę pus­ke­pa­lį na­mi­nės duo­nos, stip­rin­da­vo­si. Pjau­da­vo rie­ke­lę duo­nos, ją ska­nin­da­vo ga­ba­liu­ku svies­to, ku­rio lui­tas gu­lė­da­vo gre­ta, su­vy­nio­tas į li­ni­nę skrais­tę.

Vy­rų vei­dai nu­skus­ti, spin­din­tys nuo svies­to. Pa­ti­ko man į tuos vei­dus žiū­rė­ti, sva­jo­da­vau: ,,Kai užaug­siu ir ma­no vei­das taip spin­dės!‘‘

Vy­rai lau­kė mo­te­rų, ku­rios ant ,,tako‘‘ par­da­vi­nė­jo kiau­ši­nius, sal­dų ir ,,kildytą‘‘ rū­gu­sį pie­ną.

Be­veik vi­sa­da vy­rai pa­si­tei­rau­da­vo: ,, Ar tė­vą tu­ri?‘‘ sa­ky­da­vau, kad ne... žu­vo an­trą­ją ka­ro die­ną, kai vo­kie­čiai bom­bar­da­vo Tel­šius. Kas ant­ras at­rėž­da­vo duo­nos rie­kę, už­mes­da­vo svies­to ir bruk­da­vo į ma­no del­ną. No­sį ku­ten­da­vo sals­vas švie­žios duo­nos kva­pas. Sy­kį ūki­nin­kas ati­da­vė vi­są pus­ke­pa­lį duo­nos ir ge­rą ga­ba­lą svies­to.

Jau ei­da­mas na­mo, pa­ma­čiau jį, len­dan­tį į lai­ki­ną pre­ky­bos kios­ke­lį. Tua­le­tas va ten, mo­da­mas ran­ka į prie­šin­gą tur­ga­vie­tės pu­sę, ro­dau ber­niu­kui. Jis pur­to gal­vą ir vis kar­to­ja: ,,šla­fen.. šla­fen....‘‘. Jau vo­kiš­kai sa­kau, kad ei­tų kar­tu, ma­no na­muo­se iš­mie­gos. Su­si­pa­ži­no­me. Jis iš­tie­sė ran­ką ir pa­sa­kė: ,,Vi­lis. Man – dvy­li­ka me­tų“.

Par­si­ve­džiau vo­kie­tu­ką į Kęs­tu­čio gat­vę. Se­ne­lis, pa­ma­tęs mu­du, pa­sa­kė: ,,Ar ne per anks­ti pa­nas pra­dė­jai ve­džio­tis (man ta­da bu­vo sep­ty­ne­ri).

,, Ka­zy, bi­jok Die­vo. Ar ne­ma­tai, kad sve­čias – ber­niu­kas, il­gas kel­nes nešioja‘‘, – sto­jo ma­nęs gin­ti se­ne­lė. ,,O plau­kai...?‘‘ – neat­ly­žo se­ne­lis.

Iš tie­sų, Vi­lio plau­kai kri­to ant pe­čių.

Vo­kie­tu­kas pas mus nu­si­mau­dė, va­ka­rie­nia­vo­me prie bend­ro sta­lo. Ma­no ma­ma sė­do prie ,,Sin­ger“ ma­ši­nos, pra­pla­ti­no ma­no marš­ki­nius ir juos už­vil­ko sve­čiui, jo loc­nus – iš­plo­vė.

Ki­tą ry­tą mes tri­se pa­trau­kė­me mies­tan. Pir­mas su­sto­ji­mas – kir­pyk­la. Čia Vi­lis pa­li­ko sa­vo švie­sias gar­ba­nas. Pa­ra­ga­vo­me le­dų, nu­si­lei­do­me prie Mas­čio. Mau­dy­mo­si se­zo­nas jau bu­vo pra­si­dė­jęs.

,,Eže­ro ne­pas­te­bė­jau, nes mies­te­lin ati­dar­dė­jau pre­ki­niu trau­ki­niu iš ... Me­me­lio. Vie­ni griu­vė­siai ten, duo­nos nė­ra. Tel­šiai – tur­tin­ga gy­ven­vie­tė ir žmo­nės ge­ri. Va­kar pi­ni­gų su­me­tė. Da­vė duo­nos, la­ši­nių, deš­ros“, – pa­pa­sa­ko­jo vo­kie­tu­kas.

Po va­ka­rie­nės se­ne­lis Vi­lio pa­si­tei­ra­vo, ką ruo­šia­si da­ry­ti. Gal liks Tel­šiuo­se, ga­lė­tų pas mus gy­ven­ti. Ta­da vo­kie­tu­kas ir at­vė­rė šir­dį...

1944-ųjų ru­de­nį so­vie­tų ar­mi­jai ar­tė­jant prie Prū­si­jos SS va­das įsa­kė sa­vo ka­riams šau­dy­ti be­lais­vius – rau­do­nar­mie­čius. Šau­dė ne miš­kuo­se, žvyr­duo­bė­se, o prie pa­grin­di­nių ke­lių. Tiks­las! Ci­vi­liai gy­ven­to­jai, bi­jo­da­mi ru­sų kerš­to, trauk­sis kar­tu su Ver­mach­tu.

Anykš­tė­nas Juo­zas Šiau­čiu­lis trau­kė­si kar­tu su vo­kie­čiais. Til­žė – Ka­ra­liau­čius – Žu­vi­nin­kai – Pi­lia­va. Jis pri­si­mi­ni­mų kny­go­je ,,Vei­du į Šiaurę‘‘ ra­šo: ,,Penk­ta­me ki­lo­met­re mū­sų dė­me­sį at­krei­pia neįp­ras­tas re­gi­nys. Abi­pus ke­lio ma­ty­ti iš­mė­ty­tos įvai­rių su­ply­šu­sių ka­rei­viš­kų dra­bu­žių da­lys, su­ne­šio­ti ba­tai, me­di­nės klum­pės ir įvai­rūs skar­di­niai in­de­liai – jų iš po snie­go ma­ty­ti ga­na daug. Įvai­riai spė­lio­ja­me, iš kur jie čia, miš­ko pa­ke­lė­je at­si­ra­do: spė­ja­me, kad tai pra­va­ry­tų be­lais­vių pėd­sa­kai. Mū­sų spė­lioj­imai pa­si­tvir­ti­no, kai už pus­ki­lo­met­rio pa­ke­lės grio­viuo­se ir ša­lia jų pa­ma­to­me dau­gy­bę su­šau­dy­tų žmo­nių la­vo­nų.

La­vo­nais nu­klo­tas plo­tas uži­ma ge­ro ki­lo­met­ro tar­pą.

Vie­no­je vie­to­je tar­pu­miš­kė­je vėl užei­na­me iš­šau­dy­tų be­lais­vių vie­tą. Gal pu­sės ki­lo­met­ro tar­pe, abi­pus ke­lio, ly­giai kaip ir nak­tį; gu­li dau­gy­bė iš­šau­dy­tų be­lais­vių“.

Ir taip vi­so­je Prū­si­jo­je, prie vi­sų pa­grin­di­nių ke­lių – be­lais­vių rau­do­nar­mie­čių la­vo­nai, la­vo­nai....

Be­veik du mi­li­jo­nai rau­do­nar­mie­čių Ky­bar­tų ir Viš­ty­čio re­gio­ne per­bri­do Ne­mu­ną. Juos rė­mė ke­tu­ri tūks­tan­čiai tan­kų ir sa­vaei­gių pa­būk­lų, per trys tūks­tan­čiai lėk­tu­vų.

Pa­ma­tę prie ke­lių su­šau­dy­tus že­mie­čių kal­nus, jų ne­be­ga­lė­jo pa­veik­ti nei po­lit­ru­kų, nei ge­ne­ro­lų žo­džiai – jie ker­ši­jo...šau­dė vi­sus, kas ju­da:gy­vu­lius, ci­vi­lius gy­ven­to­jus, neė­mė į ne­lais­vę vo­kie­čių ka­rių. Mer­gai­tes ir mo­te­ris prie­var­ta­vo, o po to durk­lu pri­baig­da­vo.

Vi­lis at­vė­rė šir­dį... Gy­ve­no jis ne­to­li Įs­ru­čio, kai­me, Pe­li­nin­kų pu­sė­je. Tė­vai Adol­fas ir Mor­ta Šul­cai ūki­nin­ka­vo. Dar­bi­nin­kų ne­sam­dė, ap­siei­da­vo sa­vo jė­go­mis, pa­gel­bė­da­vo vai­kai – Vi­lis ir ke­tu­rio­lik­me­tė Lui­za. Tė­vas 1940 me­tų ka­ro kam­pa­ni­jo­je Pran­cū­zi­jo­je ne­te­ko ko­jos. Kai fron­tas pra­dė­jo ris­tis at­gal – įren­gė slėp­tu­vę an­tra­me gy­ve­na­mo­jo na­mo aukš­te, pa­lė­pė­je iš­mū­ri­jo pa­ra­le­lę sie­ną. Ten ga­li­ma bu­vo sto­vė­ti, sė­dė­ti. Išė­mus vie­ną ply­tą, ma­tė­si, kas de­da­si kie­me. Slėp­tu­vė ne kar­tą juos gel­bė­jo.

Kai kai­my­nai pa­ki­lo į ke­lią, Adol­fas Šul­cas nu­ta­rė na­mų ne­pa­lik­ti. Kur jam be ko­jos dė­tis sve­ti­ma­me kraš­te. Kas jį, ka­ro in­va­li­dą, skriaus.

Sau­lė jau bu­vo pa­ki­bu­si ąžuo­lų vir­šū­nė­se, kai į kie­mą įva­žia­vo pen­kių ve­ži­mų gur­guo­lė. Vi­lis su­spė­jo įsmuk­ti slėp­tu­vėn, se­suo bu­vo viš­ti­dė­je, įstri­go kie­me. Kiek­vie­na­me ve­ži­me sė­dė­jo po ke­tu­ris ka­rei­vius, jie įdė­miai ap­žiū­ri­nė­jo sta­ti­nius ir tar­pu­sa­vy­je dis­ku­ta­vo. Vie­nas iš jų: ,,Mū­sų ra­jo­no kul­tū­ros na­mai plūk­ti iš mo­lio, o čia...tvar­tas rau­do­nų ply­tų, sto­gas čer­pė­mis deng­tas, tro­bos skar­da apkaltos‘‘.

Kai vi­du­ry­je kie­mo ant kal­niu­ko pa­ma­tė vė­jo jė­gai­nės bokš­tą, iš ku­rio lai­dais į tro­bą ir tvar­tą bė­go elekt­ra, iš ra­tų gir­dė­jo­si: ,,Ku­la­ki...ku­la­ki...fa­šis­ty...‘‘( buo­žės...buo­žės...fa­šis­tai...)“

Iš­li­pę iš ve­ži­mų ka­rei­viai pa­sa­kė, kad čia jie nak­vos. Šei­mi­nin­kė puo­lė ruoš­ti pie­tus, jai tal­ki­no Lui­za. Vy­rai prie šu­li­nio prau­sė­si, sku­to­si... ge­gu­žė tais me­tais bu­vo šil­ta.

Be sriu­bos ir paukš­tie­nos ant sta­lo ga­ra­vo kiau­ši­nie­nė, pa­ska­nin­ta la­ši­nu­kais. Į vi­du­rį sta­lo pa­sta­tė tri­jų lit­rų na­mi­nio vy­no bu­te­lį ir bo­ka­lą. Kaž­ku­ris iš ka­rei­vių burb­te­lė­jo: ,,Kak ma­ma s doč­koi (kaip ma­ma su duk­ra)“. Tro­bo­je pa­si­gir­do juo­kas.

Po to ka­rei­viai pra­dė­jo loš­ti kor­to­mis ir vi­są lai­ką karš­tai gin­či­jo­si.

,,Tik vė­liau su­vo­kiau, kad ta­da ru­sai da­li­jo­si ma­no ma­ma ir se­se­ri­mi. Vie­nas iš bū­rio pa­ki­lo ir nu­si­ve­dė tė­vą. Ma­tyt, bu­vau už­snū­dęs, pa­šo­kau iš­gir­dęs klyks­mą. Jis ai­dė­jo iš tro­bos. Iš bal­so pa­ži­nau, kad tai se­sers šauks­mas. Ji spieg­te spie­gė ko­kias pen­kio­li­ka mi­nu­čių, po to tik...ai­ma­na ir ty­la. Gur­guo­li­nin­kai iš­si­neš­di­no su sau­lė­te­kiu. Per ply­šį žiū­rė­jau į kie­mą. Ne­ma­čiau nei tė­vo, nei ma­mos, nei se­sers. Prie vie­no iš ve­ži­mų ka­rei­viai pri­ri­šo pa­sku­ti­nią­ją mū­sų kar­vę. Jie vi­są lai­ką gar­ga­lia­vo...,,Mo­lo­ko...mo­lo­ko...(pie­nas...pie­nas...)“.

Kiek anks­čiau, dar ba­lan­dy­je, ki­tas tris mū­sų juod­mar­ges taip pat bu­vo iš­si­ve­dę ru­sai.

Kai sto­jo ty­la, puo­liau į kam­ba­rį. Lo­vo­je vi­siš­kai nuo­ga gu­lė­jo Lui­za. Jai tik bu­vo pra­dė­ju­sios for­muo­tis krū­tys – dvi špy­gi­kės. Jų nė žy­mės. Vis­kas nu­kram­ty­ta. Per krū­ti­nę lyg ob­liu­mi per­trauk­ta“.

Vi­lis, pa­sa­ko­da­mas la­bai jau­di­no­si, vi­są lai­ką ver­kė. Ver­kė ir ma­no ma­ma, ver­čian­ti ber­niu­ko žo­džius. Ver­kė ir se­ne­lė. Se­ne­lis išė­jo į kie­mą...pa­rū­ky­ti.

Vi­lis tę­sė: "Kai­rė­je krū­ti­nės pu­sė­je, aukš­tai – pei­liu ar durk­lu smog­ta. Iš­bė­gęs krau­jas jau bu­vo su­džiū­vęs. Ma­mą ra­dau kie­me po obe­li­mi. Ji bu­vo pri­deng­ta marš­ki­niais. Nup­jau­tos abi krū­tys, nuo bam­bos iki ly­ties or­ga­nų per­pjau­tas pil­vas. Tė­vas gu­lė­jo avie­ty­ne. Jam nuo au­sies iki au­sies bu­vo per­rėž­ta gerk­lė.

Nu­vež­ti į Pe­li­nin­kų ka­pi­nes ne­tu­rė­jau kuo. Mū­sų du ark­lius rau­do­nar­mie­čiai bu­vo iš­si­ve­dę jau se­niai. Iš­ka­siau duo­bę po obe­li­mi, mie­ga­ma­ja­me nu­ka­bi­nau sto­rą­sias užuo­lai­das. Pak­lo­jau jas duo­bė­je, su­gul­džiau... se­se­rį, tė­vą ir ma­mą. Su ta pa­čia užuo­lai­da už­den­giau ir už­ka­siau. Dir­bant pra­bė­go vi­sa die­na ir va­ka­ras. Ki­tos die­nos ry­tą rū­bus, in­dus ir ki­tus ver­tin­ges­nius daik­tus su­ne­šiau į slėp­tu­vę. Vi­sas uo­gie­nes, vy­ną su­pa­ka­vau į dė­žes ir už­ka­siau so­de. Aš­tuo­nias viš­tas ir gai­dį iš­lei­dau lau­kan, pa­py­liau grū­dų ir iš­vy­kau. Tro­bos taip pat ne­ra­ki­nau. Iš­vy­kau ieš­ko­ti ma­mos se­sers, ku­ri gy­ve­no Pa­žiuž­miuo­se ne­to­li Ra­gai­nės. Jau dvi sa­vai­tės, kaip aš Lie­tu­vo­je. Jei ne­ra­siu te­tos – grį­šiu na­mo. Kur tė­vai, ten ir ma­no že­mė..Tu­ri kas nors grįž­ti ir iš mū­sų kai­my­nų. Vie­ni ki­tiems pa­dė­si­me...O da­bar mau­siu į Til­žę. Pa­žiū­rė­siu, gal su­ra­siu te­tą“, – už­si­sva­jo­jo vo­kie­tu­kas.

Leng­va pa­sa­ky­ti: į Til­žę! Kaip ten nu­kak­ti. Jei­gu tu­rė­tum ve­žė­čias, ark­lį – sė­di ir va­žiuo­ji. Ir tai dar ne­ži­nia, kiek il­gai. Užeis žmo­gui su ant­pe­čiais no­ras ir ta­vo sar­tu­ką pa­si­sa­vins. Vieš­ke­liais va­ži­nė­jo tik ka­riš­kos ma­ši­nos. Vi­lis ka­riš­kių bi­jo­jo. Li­ko...ge­le­žin­ke­lis.

Iš­ti­są pa­rą per Tel­šių ge­le­žin­ke­lio sto­tį dun­dė­jo eše­lo­nai. Iš Va­ka­rų ve­žė fab­ri­kų įren­gi­nius, lan­gų rė­mus, du­ris, ply­tas. Ši­tie lėk­da­vo ne­sus­to­da­mi. Nes­to­da­vo ir są­sta­tai su ka­ro tech­ni­ka: tan­kais, sunk­ve­ži­miais, mi­nos­vai­džiais ,,Ka­tiu­ša“ (jos bū­da­vo už­deng­tos bre­zen­tais). Net lėk­tu­vus ve­žė ant plat­for­mų: spar­nai nuim­ti, kiek­vie­no­je po vie­ną.

Sto­da­vo tik eše­lo­nai su ka­riais. To­kio są­sta­to gar­ve­žį vi­sa­da ,,puo­šė“ Sta­li­no po­rtre­tas ir šū­kis ,,Šlo­vė nu­ga­lė­to­jams“, apa­čio­je už­ra­šas – ,,Mes – iš Ber­ly­no“. Trau­ki­nys po trau­ki­nio, die­na die­non, jau ant­rą sa­vai­tę. ,,Koks di­de­lis tu­ri bū­ti tas Ber­ly­nas, kad tiek daug žmo­nių tilp­tų“, – įky­riai bro­vė­si gal­von min­tis.

Ta­da pir­mą kar­tą pa­ma­tė­me ke­lei­vi­nius va­go­nus, prie ku­rių šo­nų bu­vo pri­tvir­tin­ti tu­rėk­lai, apa­čio­je – pra­pla­tė­ji­mas, kad ga­lė­tum at­si­sto­ti. Įsi­ki­bai ir le­ki, ne­rei­kia ir į va­go­ną ei­ti. Ži­no­vai tvir­ti­no, kad tie va­go­nai – pran­cū­ziš­ki. To­je ša­ly­je šil­ta, re­tai ly­ja, ga­li ke­liau­ti ir taip – į tu­rėk­lą įsi­ki­bęs. Ma­tyt, tuos va­go­nus ru­sai ra­do Vo­kie­ti­jo­je.

At­si­ra­do žmo­nių, ku­rie tvir­ti­no, kad ru­sai pa­lie­ka Vo­kie­ti­ją. Te­ri­to­ri­ją uži­ma ame­ri­kie­čiai, grei­tai jie ateis ir Lie­tu­von. Vėl val­gy­si­me jų gar­sią­ją ,,Svi­na­ja tu­šon­ka“ (kiau­lie­nos kon­ser­vai), kiau­ši­nie­nę iš mil­te­lių su­plak­tą. O tie­sa bu­vo ki­ta. Sta­li­nas tel­kė ka­riuo­me­nę To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se, ruo­šė­si pul­ti Ja­po­ni­ją.

Mums rū­pė­jo kit­kas – kaip pa­tek­ti į Til­žę. Sto­da­vo į Klai­pė­dos pu­sę vyks­tan­tys gar­ve­žiai tuš­čiais va­go­nais. Se­ne­lis ru­siš­kai kal­bin­da­vo ma­ši­nis­tus, o šie it su­si­ta­rę: ,,Ne­tu­ri­me tei­sės ką nors vež­ti“.

Ge­rą sa­vai­tę taip min­dži­ka­vo­me vie­to­je, kol... vie­ną po­pie­tę jis pa­ma­tė drau­gą iš Rad­vi­liš­kio. Pa­si­la­bi­nęs su Leo­nu, iš­dės­tė mū­sų rei­ka­lą.

,,Pa­tai­kė­te, kaip tik tuos du va­go­nus mil­tų, ku­riuos va, sau­go ka­riai, bo­gi­nu į Til­žę. Anks­čiau šį marš­ru­tą pra­lėk­da­vau... su vė­je­liu, tie­siai per Ly­du­vė­nus, Tau­ra­gę ir mes...vie­to­je. Vo­kie­čiai su­sprog­di­no il­giau­sią Lie­tu­vos til­tą, da­bar da­ro­me di­džiau­sią lan­ką – vyks­ta­me per Tel­šius, Plun­gę, Klai­pė­dą. At­gal ve­ši­me kaž­ko­kius įren­gi­nius fab­ri­kams.

At­sis­vei­ki­no­me su Vi­liu.

Dau­giau jo ne­be­su­ti­ko­me. Žings­niuo­jant na­mo, se­ne­lis pa­sa­kė: ,,Yra Die­vas dan­gu­je. Vo­kie­tis vi­są pa­sau­lį no­rė­jo ap­žio­ti, tiek vals­ty­bių plė­šė, o da­bar jų vai­kai uba­gau­ja tuo­se kraš­tuo­se, ku­riuos siau­bė jų tė­vai. Yra Vieš­pats pirš­tas. Bai­si Die­vo at­pil­do va­lan­da“.