Ka­ras vai­ko aki­mis (14)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (14)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

MA­JO­RO AŠA­ROS (14)

Vo­kie­čiai pra­dė­jo trauk­tis 1944-ųjų rug­sė­jo pa­bai­go­je. Kas­dien vir­šum Tel­šių skri­do di­džiu­liai ke­tur­mo­to­riai trans­por­ti­niai lėk­tu­vai. Skri­do la­bai že­mai, at­ro­dė met­ras, ki­tas ir jie kliu­dys Ka­ted­ros bokš­tą. O Res­pub­li­kos gat­ve, vy­ras prie vy­ro, gre­to­se po dvi­de­šimt žen­gė pės­ti­nin­kai. Vi­si iki al­kū­nių at­si­rai­to­ję ran­ko­ves, ba­ta­lio­nas pa­skui ba­ta­lio­ną. Ir taip nuo ry­to iki va­ka­ro.

,,Ar tie lėk­tu­vai aukš­čiau ne­ga­li pa­kil­ti“? – kar­tą pa­klau­siau se­ne­lio. Man gai­la bu­vo baž­ny­čios.

,,Ga­lė­tų, ta­čiau... jie spau­džia­si prie že­mės, nes skren­da be prie­dan­gos. Jei­gu pa­kils aukš­čiau, juos nu­muš ru­sų nai­kin­tu­vai.“

Vie­ną po­pie­tę eva­ka­vo­mės ir mes. Ap­sis­to­jo­me Pau­laus­ko ūky­je. Tro­bi­kė ant kal­ve­lės, iki ke­lio į Ža­rė­nus – pus­ki­lo­met­ris. Iš vie­nos pu­sės mė­ly­na­vo Tel­šių li­go­ni­nės dur­py­no van­de­nys, iš ki­tos už­lie­ja­mos pie­vos, eže­ras. Čia ap­ka­sų neiš­ka­si, fron­to ne­nu­tie­si.

Tą tro­bi­kę se­ne­lis su­ren­tė. Jis ge­rai pa­ži­no­jo Pau­laus­ką. Pri­si­mi­nė, kad šei­mi­nin­kas 1941-siais, užė­jus vo­kie­čiams, pus­me­tį po­li­ci­jo­je tar­na­vo. To­dėl, pa­si­la­bi­nęs pa­sa­kė: ,,Nug­nybk kiau­lai­tę, įsi­dėk duo­nos, avi­žų ark­liams ir su šei­my­na dar­dėk Vo­kie­ti­jon. Bol­še­vi­kai tau ne­do­va­nos, jie kerš­tin­gi.“

,,Vis­ką mes­ti ir ...lėk­ti. Kam pa­lik­ti ūkį, ke­tu­rias kar­ves?

,,Gai­la tur­to? Ta­da prie ūkio pa­lik pa­čią su vai­kais, o pa­ts dumk“, – neats­to­jo Ka­zi­mie­ras.

,,To­je po­li­ci­jo­je bu­din­čio­jo­je da­ly­je dir­bau. Vi­są lai­ką prie te­le­fo­no sė­dė­jau. Nė­ra už ką ma­ne baus­ti“, – pa­sa­kė Pau­laus­kas.

,,Na... na... ar ry­toj ne­bus per vė­lu?“– už­bai­gė se­ne­lis.

,,Vai­kai ir mo­te­rys kur­ki­tės tro­bo­je, vy­rai...mie­go­si­me dar­ži­nė­je“, – pa­sa­kė šei­mi­nin­kas. Tų pa­bė­gė­lių bu­vo pil­nas kie­mas.

Dar tą pa­čią pa­va­ka­rę vy­rai pra­dė­jo ręs­ti prie­dan­gą – že­mi­nę. Bet pa­skui per­si­gal­vo­jo, kad už­teks ir ply­šio, iš­ka­sė grio­vį. Pu­sę jo už­klo­jo rąs­tais, len­to­mis, ap­ka­sė že­mė­mis, nu­ve­le­na­vo, at­seit, bus kur pa­si­slėp­ti nuo kul­kų pa­kly­dė­lių, nuo lie­taus. O ki­tą grio­vio da­lį pa­li­ko at­vi­rą.

Spa­lio 9-osios pa­va­ka­rę, žleg­sė­da­mos vikš­rais, į kie­mą su­va­žia­vo plie­ni­nės ma­ši­nos. Kiek­vie­na jų tem­pė po hau­bi­cą. Vo­kie­čiai ne­tru­ko nė va­lan­dos, ap­si­ka­sė, vi­si tro­be­siai bu­vo ap­sta­ty­ti pa­būk­lais.

Kai ru­sai pa­ju­dės Luo­kės – Tryš­kių ke­liu, šie per eže­rą pra­dės juos svei­kin­ti. At­sa­kas bus grau­dus. Ply­šys mū­sų neiš­gel­bės, rei­kia ne­šdin­tis iš čia. Bet kur? Ant no­sies nak­tis. O be to, bū­rio va­das per­spė­jo – iš tro­bos nė žings­nio. Vi­sur iš­sta­ty­ti sar­gy­bi­niai. No­rė­si­te į tua­le­tą, pa­sa­ky­ki­te, – pa­ly­dės.

Vo­kie­čiams už­lei­do di­džią­ją tro­bos da­lį. Pa­bė­gė­liams li­ko vir­tu­vė ir ma­žiu­kas kam­ba­riu­kas.

Ka­ri­nin­kas krei­pė­si į Pau­laus­ką: ,,Rei­kė­tų ke­lių glė­bių šiau­dų.“

Ta­da ja­vus kul­da­vo vė­ly­vą ru­de­nį, žie­mą. Šiau­dai dar lai­kė var­pas. Jie gu­lė­jo dar­ži­nė­je. Šei­mi­nin­kas nu­ve­dė vo­kie­tį, pa­ro­dė: ,,Ne...ne...“ Už­teks šie­no.

Te­mo. Pra­dė­jo kauk­ti šuo.

,,Jau vi­są mė­ne­sį taip, kas va­ka­rą...dras­ko šir­dį į sku­tus“, – pa­sa­kė Pau­laus­kas.

,,Tas šuo va­ro vy­rus iš pro­to. Ma­niš­kiai taip pat no­ri rau­do­ti. Ner­vai įtemp­ti...dar koks nu­si­šaus“, – pa­sa­kė vo­kie­čių ka­ri­nin­kas.

Sar­gį už­da­rė į ma­žą­jį kam­ba­riu­ką. Čia tarp vai­kų – jis nu­ri­mo.

Vo­kie­čių pro­pa­gan­da vi­są lai­ką bau­gi­no: ateis ru­sai – mo­te­ris ir mer­gai­tes pri­evar­taus, ki­tus mes į šu­li­nius, api­pils drus­ka.

Šei­mi­nin­kė už­vi­ri­no ki­bi­rą pie­no, pri­rai­kė ru­gi­nės duo­nos. Ma­no ma­ma la­bai ge­rai kal­bė­jo vo­kiš­kai, nes jau­nys­tė­je ne vie­ną pus­me­tį gy­ve­no pas te­tą Klai­pė­do­je, na­me, kur du bu­tus nuo­ma­vo lie­tu­viai, pen­kis – vo­kie­čių šei­mos. Dir­bo ,,Tri­ny­čiuo­se“, Tel­šiuo­se nė su ži­bu­riu ne­ga­lė­jo ras­ti dar­bo. Ne­bent tar­nai­te žy­dų šei­mo­je. Se­ny­vo pus­ka­ri­nin­kio pa­klau­sė: ,,Kaip to­li ru­sai?“,,O ...sep­ty­nias­de­šimt ki­lo­met­rų, jie čia nea­teis“, – pa­sa­kė jis.

Mo­te­rys at­ku­to, pra­links­mė­jo. Dar už pus­va­lan­džio vir­tu­vėn, ne­ši­nas iš­plau­to­mis ko­ji­nė­mis, užė­jo ko­kių še­šio­li­kos me­tų vo­kie­tu­kas. ,,Gal ga­liu ant vi­ryk­lės iš­si­džio­vin­ti? – pa­klau­sė jis.

Mo­te­rys vėl pa­si­tei­ra­vo apie ru­sus. ,,Sep­ty­ni ki­lo­met­rai iki jų. Mir­ti ne­bi­jau, bet gai­la ma­mos. Tė­vas žu­vo Af­ri­ko­je, vie­nas bro­lis – Ru­si­jo­je, ki­tas – Nor­ve­gi­jo­je. Jei­gu ne­liks ir ma­nęs – ji iš­pro­tės.“ Vo­kie­tu­kas iš­gė­rė puo­de­lį pie­no ir išė­jo.

Sep­ty­ni ki­lo­met­rai ... ru­sai – ki­to­je Mas­čio eže­ro pu­sė­je.

Su­mi­go­me ant grin­dų. Pa­ža­di­no vo­kiš­ki šauks­mai: ,,Grei­tai...! Grei­tai!“ Pa­si­gir­do mo­to­rų gau­de­sys. Pen­kio­li­ka mi­nu­čių ala­so ir... ty­la. ,,Ma­tyt, da­bar vis­kas ir pra­si­dės. Mums rei­kia kraus­ty­tis į ply­šį“, – pa­sa­kė šei­mi­nin­kas. Se­ne­lis dar pri­dū­rė: ,,Lai­mė, kad jie iš­si­dan­gi­no. Da­bar gal ir iš­lik­si­me gy­vi“.

Vo­kie­čiai sku­bė­jo, lė­kė tie­siai per gė­lių dar­že­lius, tvo­re­lę, pie­ve­lę. Ma­ši­nų vikš­rai ve­lė­ną su­pjaus­tė ly­giais kvad­ra­tė­liais.

Vai­kus ir šu­nį Sar­gį su­ki­šo į ap­ka­so ga­lą, po rąs­tais. Vir­vės ga­lą pra­ki­šo po bal­kiu ir pri­ri­šo. Šuo at­si­gu­lė tarp mū­sų ko­jų. Kai per mū­sų gal­vas lėk­da­vo ar­ti­le­ri­jos svie­di­nys ar mi­na, Sar­gio apa­ti­nė lū­pa at­vėp­da­vo, jis ro­dy­da­vo dan­tis.

Suau­gu­sie­ji su­si­bū­rė ap­ka­so prie­ky­je. Mė­nu­lis pra­dė­jo blykš­ti. Švi­to. Tel­šiuo­se po­rą kar­tų ga­lin­gai drioks­te­lė­jo.

,,Sprog­di­na,“ – pa­sa­kė kaž­kas iš suau­gu­sių­jų. Vė­liau su­ži­no­jo­me, kad vo­kie­čiai bėg­da­mi su­sprog­di­no van­den­tie­kį, duo­nos ke­pyk­lą, elekt­ri­nę. Bu­vo už­mi­na­vę ir ,,Mas­čio“ fab­ri­ką. Dar­bi­nin­kai su­si­zgri­bo – nu­pjo­vė lai­dus. Už­tai­sai ne­su­vei­kė.

Ju­tau, kaip dre­ba že­mė. Virš gal­vos tir­tė­jo rąs­tai, pra­dė­jo by­rė­ti smė­lis. Gal­vo­je šmės­te­lė­jo min­tis: ,,Jiems (suau­gu­siems) ge­rai – jei­gu sprog­tų svie­di­nys – iš­šoks lauk, o mus vai­kus, sė­din­čius ga­le, už­vers že­mės“.

Jau ke­lin­ta va­lan­da sė­dė­jau pa­rie­tęs ke­lius, ko­jų iš­ties­ti ne­ga­lė­jau, ne­bu­vo vie­tos.

Kuo la­biau švi­to, tuo stip­riau šau­dė ar­ti­le­ri­ja: ,,Fiau..fiau..“ Daž­niau pra­dė­jo laks­ty­ti kul­kos pa­kly­dė­lės. Net vy­rai ne­sup­ra­to to šnypš­čian­čio gar­so. At­ro­dė, kad kal­vis įkai­tin­tą ark­li­nę pa­sa­gą pa­ma­žu mer­kia van­de­nin. Tik vė­liau rau­do­nar­mie­čiai pa­sa­kė, kad šau­dė reak­ty­vi­niai mi­nos­vai­džiai, gar­sio­sios ,,Ka­tiu­šos“.

,,Vieš­pa­tie, pa­dėk mums iš­trūk­ti. Pa­dėk...“ – gar­siai mel­dė­si mo­te­rys.

Pra­dė­jo bliau­ti kar­vės. Tvar­tas už ko­kių dvi­de­šim­ties met­rų. ,,Me­tas melž­ti“, – pa­sa­kė Pau­laus­kas. ,,Nei­siu...tep­ras­men­ga“, – pa­sa­kė šei­mi­nin­kė.

Ūki­nin­kas šliauž­te nu­šliau­žė link tvar­to.

Grį­žo la­bai grei­tai: ,,Ke­liu į Ža­rė­nų pu­sę va­žiuo­ja di­džiu­liai sunk­ve­ži­miai. At­ro­do, kad tai... ru­sai“ – pa­sa­kė jis.

,, Iš kur ru­sai ga­li tu­rė­ti to­kias ma­ši­nas? Ke­tu­rias­de­šimt pir­mai­siais į baž­ny­čios kal­ną neį­va­žiuo­da­vo, “ – pa­prieš­ta­ra­vo kaž­kas iš vy­rų. ,,Nuš­liaužk, pa­si­žiū­rėk, Ka­zy, tu juos ge­riau pa­žįs­ti“, – pa­pra­šė Pau­laus­kas ma­no se­ne­lio.

Se­ne­lis grei­tai su­grį­žo: ,,Svei­ki­nu! Su­lau­kė­me drau­gų!” – šūk­te­lė­jo jis ir tą pa­čią aki­mir­ką pa­si­gir­do ko­man­da: ,, Vi­siems išei­ti!“

Mes, ir suau­gu­sie­ji, ir vai­kai, iš­kė­lę ran­kas, li­po­me iš ap­ka­so. Ant jo kraš­to pa­ma­čiau pa­la­pi­ne – ap­siaus­tu ap­si­gau­bu­sį vy­riš­kį. Jo ran­kos spau­dė au­to­ma­tą.

Jis lie­pė ran­kas nu­leis­ti, ke­ti­no šok­ti į ap­ka­są ir pa­si­žiū­rė­ti, kas ten – ga­le, po len­to­mis. Se­ne­lis ru­siš­kai pa­sa­kė, kad tuš­čia, po rąs­tais sė­dė­jo vai­kai.

Rau­do­nar­mie­tis nu­ste­bo. ,,Tiek ki­lo­met­rų pra­žy­gia­vo­me...pir­mą kar­tą ru­siš­ką žo­dį iš­gir­dau“.

Pa­su­ko­me link tro­bos. Ka­rei­vis pir­mas, šne­ku­čiuo­da­ma­sis su se­ne­liu, mes – iš pa­skos.

Kie­me bū­ria­vo­si ka­rei­viai: vi­si su ba­tais, su pa­la­pi­nė­mis – ap­siaus­tais ant pe­čių, po jais bu­vo pa­si­vil­kę va­ti­nu­kus (lie­tu­viai juos vė­liau pa­va­dins ,,šim­ta­siū­lė­mis). Kai ku­rie ant pe­čių už­si­me­tę ši­nie­lius, be ski­ria­mų­jų ženk­lų. Vė­liau su­ži­no­jo­me, kad tai ka­ri­nin­kai.

Vy­rai per­šla­pę, pur­vi­ni. Tro­bo­je tas sun­kias skran­das nu­si­me­tė. Ir su­tvis­ko... Vo­kie­čių ka­ri­nės uni­for­mos bu­vo pa­puoš­tos bal­tu me­ta­lu. Čia – spin­dė­jo auk­su.

Ka­zi­mie­ras, pri­si­mi­nęs sa­vo jau­nys­tę, pa­sa­kė: ,,Kaip prie ca­ro“. Cha­ki spal­vos pa­lai­di­nės, mė­ly­nos kel­nės, ru­di odi­niai dir­žai ir gel­to­ni ant­pe­čiai.

Ma­jo­ras (jis bū­ry­je bu­vo vy­riau­sias) pa­si­tei­ra­vo: ,,Ar ne­ga­lė­tų mo­te­rys iš­vir­ti ko­kios sriu­bos.“

Vie­nos čiu­po į ran­kas pei­lius, pri­rai­kė duo­nos, pri­pjaus­tė rū­ky­tų la­ši­nių, mė­sos, at­ne­šė du ki­bi­rus pie­no. Ki­tos puo­lė vir­ti dar­žo­vių sriu­bą su paukš­tie­na. Nup­lo­vu­sios mor­kas, sku­to jas.

Ka­rei­viai: ,,Ne­rei­kia skus­ti ... nu­plo­vė­te ir pjaus­ty­ki­te. Bus grei­čiau...“

Ma­no se­se­riai Ni­jo­lei ta­da bu­vo ket­ve­ri. Bal­ta­pū­kė, gar­ba­nė. Ma­jo­ras pa­si­kvie­tė ją, pa­si­so­di­no ant ke­lių ir vi­są lai­ką pra­lei­do su Ni­jo­le. Glos­tė gal­ve­lę, vai­ši­no cuk­ru­mi, vė­liau, kai at­va­žia­vo sunk­ve­ži­mis, – vyš­nių uo­gie­ne. Iš­sit­rau­kęs iš pa­lai­di­nės ki­še­nės nuo­trau­ką ro­dė ir pa­sa­ko­jo: čia jo Liu­ba­ša, ji vien­me­tė su Ni­jo­le. Kaip 1939-ai­siais išė­jo į ka­rą su suo­miais, taip nė kar­to ne­bu­vo na­muo­se, gy­vos duk­ters ne­ma­tė. Mask­vie­čio skruos­tais te­kė­jo aša­ros. Į nuo­trau­ką pa­žiū­rė­jau ir aš. Iš jos žvel­gė pa­pur­gal­vė mer­gai­čiu­kė, pa­na­ši į ma­no se­se­rį.

Spa­lio 10-osios ry­tas bu­vo sau­lė­tas. Pa­val­gę sriu­bos ka­riai čia pat ant pie­ve­lės prie na­mo, pa­si­tie­sė "ši­nie­lius", pa­la­pi­nes – ap­siaus­tus (ne­rei­kė­jo jiems nei šiau­dų, nei šie­no) ir su­mi­go. O mes ci­vi­lio­kai, už­ver­tę gal­vas, spok­so­jo­me į dan­gų. Ten – ban­ga po ban­gos, po šim­tą, tris... rau­donž­vaigž­džiai lėk­tu­vai skri­do.

,,Ke­tu­rias­de­šimt pir­mai­siais nė vie­no ne­ma­tė­me, dan­gu­je vieš­pa­ta­vo vo­kie­čiai. O da­bar? Iš kur ta jė­ga?“, – ste­bė­jo­si Pau­laus­kas. Gre­ta sto­vin­tys ka­ri­nin­kai pa­sa­kė, kad lėk­tu­vai ky­la iš Šiau­lių ae­rod­ro­mo, kad tai – avia­ci­jos mar­ša­lo Eu­ge­ni­jaus Sa­vic­kio oro ar­mi­jos pul­kai.

Į kie­mą įlė­kė di­džiu­lis sunk­ve­ži­mis, jis ati­tem­pė lau­ko vir­tu­vę. Lie­tu­viai puo­lė prie au­to­ma­ši­nos, ver­ti­no. Ji su­lig tro­ba, vi­sa me­ta­li­nė, tri­jų ašių. ,,Tai – ,,Štu­de­ris“, ji ame­ri­kie­čių ga­my­bos. Pa­gal Lend­li­zą gau­na­me“, – pa­sa­kė vai­ruo­to­jas.

Ant sta­lo ga­ra­vo ry­žių ko­šė su kiau­lie­nos kon­ser­vais (pa­vai­ši­no ir mus). Kiek­vie­nas ga­vo­me po ke­pa­liu­ką bal­tos duo­nos. Ni­jo­lė, sė­dė­da­ma ant ma­jo­ro ke­lių, ska­na­vo vyš­nių uo­gie­nę.

,,Tik pa­žiū­rė­ki­te... ru­sai sa­vo ka­rius py­ra­gais mai­ti­na, koks ga­ba­li­nis cuk­rus...Vo­kie­čiai vi­so to ne­tu­rė­jo“, – ste­bė­jo­si vy­rai. Lyg at­spė­da­mas jų min­tis, ma­jo­ras pa­sa­kė: ,,Kai puo­la­me, mū­šių me­tu vi­sa­da ge­res­nį mais­tą gau­na­me“.

Ru­dens die­na grei­tai trum­pė­ja. Jau į pa­va­ka­rę kie­man su­lė­kė ke­li ,,Štu­de­riai“, į kė­bu­lus su­šo­ko ka­rei­viai.

Spaus­da­mas se­ne­liui ran­ką mask­vie­tis pa­sa­kė, kad už sa­vai­tės bus Klai­pė­do­je. Va­žiuo­ki­te ten gy­ven­ti. Di­de­lis mies­tas, uos­tas bus ge­rai ap­rū­pi­na­mas, bus ir duo­nos, ir žu­vies, ir mė­sos. Tel­šiai...taps ko­lū­kio cent­ru. Vis­ko stigs, ne vi­sa­da tu­rė­si­te duo­nos. At­sis­vei­ki­no­me.

Se­ne­lis iš­ver­tė ma­jo­ro žo­džius. Mū­siš­kiai ne­sup­ra­to: kaip ga­li bū­ti: Klai­pė­do­je duo­nos bus, o kai­me – ne.

Ni­jo­lė to­liau švei­tė ma­jo­ro pa­lik­tą uk­rai­nie­tiš­ką vyš­nių uo­gie­nę.

Spa­lio 11 – ąją orai pa­si­kei­tė. Ry­tų pu­sė­je – rau­do­na pa­dan­gė at­ro­dė lyg kas di­de­lę tau­rę krau­jo pa­lie­jo. Dar prieš pie­tus iš Tel­šių atė­jo du vy­rai, ne­ši­ni šau­tu­vais, ant ran­ko­vių rau­do­ni raiš­čiai. Jie iš­si­ve­dė Pau­laus­ką.

Kai ki­tą die­ną Pau­laus­kie­nė nu­vy­ko į Tel­šius, sau­gu­mo vir­ši­nin­kas ka­pi­to­nas Pra­nas Ža­li­mas pa­sa­kė: ,,Mes ne­ga­li­me pa­leis­ti jū­sų vy­ro, nes jis tar­na­vo fa­šis­tams. Bet jis žmo­nių ne­šau­dė, nie­ko ne­nusk­riau­dė...gaus pa­čią ma­žiau­sią, sa­ky­čiau, sim­bo­li­nę baus­mę“. Pau­laus­kas ga­vo 5 me­tus ka­lė­ji­mo. Pa­gal to me­to baus­mes – ji bu­vo juo­kin­ga. Pa­me­nu, du ru­sai nuo Smo­lens­ko ap­vo­gė ma­no te­tė­nus: iš­ne­šė du vy­riš­kus kos­tiu­mus, ke­lias su­kne­les, tris po­ras ba­tų. Teis­mas jiems at­sei­kė­jo po 7 me­tus.

Baus­mė ne­di­de­lė, ta­čiau ūki­nin­ko šir­dis neat­lai­kė, jis ne­grį­žo iš gu­la­go.