Ka­ras vai­ko aki­mis (15)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (15)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Šaukš­tas žu­vų tau­kų

Mes, try­li­ka jau­nuo­lių tu­rė­jo­me vie­ną sva­jo­nę – no­rė­jo­me skrai­dy­ti. 1955-ai­siais nuė­jo­me į Tel­šių ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą ir taip gar­siai pa­sa­kė­me: „No­ri­me skrai­dy­ti“.

Ma­nė­me, pa­si­juoks ir pa­ro­dys du­ris. Ne­pa­si­juo­kė...Su­pa­žin­di­no su avia­ci­jos mo­kyk­lų rei­ka­la­vi­mais, da­vė eg­za­mi­nų pro­gra­mas ir iš­ly­dė­da­mas ka­pi­to­nas pa­po­ri­no: „Ruoš­ki­tės, spor­tuo­ki­te. Jei­gu kas rū­ko­te – mes­ki­te. Rū­kan­tys ne­pe­rei­si­te me­di­ci­ni­nės ko­mi­si­jos.“

Iš­va­žia­vo­me po dve­jų me­tų, 1957-ųjų rugp­jū­ty­je. Mū­sų šei­ma ma­no pa­si­rin­ki­mui prieš­ta­ra­vo: „Jei­gu už­pa­ka­lis bal­ti­nius dras­ko...va­žiuok!“ – tiek te­pa­sa­kė se­ne­lis.

Avia­ci­jos mo­kyk­la bu­vo Bal­ta­ru­si­jo­je, Po­loc­ko to­li­ma­me prie­mies­ty­je (po me­tų ją per­kė­lė į Vi­tebs­ką). Mus pa­si­ti­ko pa­ts mo­kyk­los vir­ši­nin­kas pa­pul­ki­nin­kis Vla­di­mi­ras Gu­ze­je­vas.

Pas­vei­ki­no, pri­si­sta­tė ir pa­ti­ki­no: „Kas praei­si­te me­di­ci­ni­nę ko­mi­si­ją – ga­lė­si­te pa­ra­šy­ti į na­mus, kad jau esa­te mū­sų mo­kyk­los kur­san­tas. Eg­za­mi­nai – jū­sų ži­nių pa­tik­ri­ni­mas – tik for­ma­lu­mas. Sėk­mės!“

Mū­sų svei­ka­tą tik­ri­no Bal­ta­ru­si­jos ka­ri­nės apy­gar­dos cent­ri­nė­je li­go­ni­nė­je. Ji bu­vo įsi­kū­ru­si Šv. Euf­ro­si­ni­jos Po­loc­kie­tės sta­čia­ti­kių mo­te­rų vie­nuo­ly­ne.

Pir­ma­sis iš­ban­dy­mas – me­ta­li­nė kė­dė: at­si­sė­di it į nar­vą, įsi­ka­bi­ni į ra­tą, nu­lei­di gal­vą, už­si­mer­ki ir ta­ve įsu­ka pa­siu­tu­siu grei­čiu. Už nu­ga­ros yra pe­da­las. Kai pa­sie­ki di­džiau­sią ap­si­su­ki­mų skai­čių, gy­dy­to­jas nu­spau­džia pe­da­lą – it kir­viu ker­ta. Lie­pia sto­tis ir ei­ti per kam­ba­rį.

Lie­pia sto­tis...ne vi­siems tai pa­pras­ta pa­da­ry­ti. Dau­gu­ma var­to­si ant grin­dų, pa­kil­ti ant ko­jų neįs­ten­gia, net at­si­klaup­ti ne­ga­li.

O man nie­ko...pe­rė­jau per kam­ba­rį. Pa­gul­dė ant ku­še­tės, pa­ma­ta­vo spau­di­mą, pa­da­rė kar­diog­ra­mą. Pa­gu­lė­jau pen­kias mi­nu­tes, po to dvi­de­šimt pri­tū­pi­mų...vėl pa­ma­ta­vo spau­di­mą, pa­da­rė kar­diog­ra­mą.

Gy­dy­to­jai mus tik­ri­no dvi die­nas. Ypač ati­džiai ty­rė šir­dį ir akis. Aš­tuo­nis ma­no že­mie­čius įvei­kė kė­dė, pa­sku­ti­nius „nu­kra­tė“ ba­ro­ka­me­ra.

Me­di­kai pa­tik­ri­no per du tūks­tan­čius vai­ki­nų. Kur­san­tais ta­po­me 125. Tarp jų ir mes du že­mai­čiai: Al­gis Grikš­ta ir aš. Mu­du ge­rai iš­lai­kė­me ir ži­nių pa­tik­ri­ni­mą. Vie­nin­te­lis (iš ne­sla­viš­kų res­pub­li­kų) iš ru­sų kal­bos ga­vau pen­ke­tą. Už už­sie­nio kal­bą, ma­te­ma­ti­ką ir is­to­ri­ją pa­ra­šė po ket­ver­tą.

Dau­gu­ma at­rink­tų­jų – žem­lū­žiu­kai. Bu­vo­me dvi­de­šimt pen­ki kur­san­tai. Aukš­taū­giai tik ke­tu­ri. Li­ku­sie­ji – iki met­ro sep­ty­nias­de­šim­ties cen­ti­met­rų.

Kar­tą gy­dy­to­jo ka­pi­to­no Vla­di­mi­ro Smir­nic­kio pa­si­tei­ra­vo­me: ko­dėl dau­gu­ma iš­bro­kuo­tų­jų – aukš­taū­giai?

„Aukš­taū­gis bul­vių mai­šą leng­vai pa­kels, ta­čiau ne­to­li jį nu­neš. Žem­lū­žiu­kas že­mę no­si­mi ars, bet tą mai­šą temps. Kol or­ga­niz­mas „ke­lia“ stu­bu­rą – nu­ken­čia vi­daus or­ga­nai. Jie silp­nes­ni. Ar daug aukš­taū­gių su­ti­ko­te šim­ta­me­čių?“

Ma­no drau­gas už­sii­mi­nė­jo im­ty­nė­mis, kil­no­jo svar­me­nis. Jo ūgis bu­vo 192 cm, svė­rė per 80 ki­log­ra­mų. Ir aš – smul­ku­tis, ūgis 171cm., svo­ris 64 ki­log­ra­mai.

Ma­no svo­ris be­veik ne­si­kei­tė vi­są gy­ve­ni­mą. Net ta­da, kai bai­gęs avia­ci­jos mo­kyk­lą, pra­dė­jau skrai­dy­ti ir mai­ti­nau­si pa­gal šeš­tą­ją reak­ty­vi­nę nor­mą, svo­ris ne­pa­ki­to.

Kar­tą lėk­tu­vo va­das net pa­si­tei­ra­vo: „Alik, ar ne­par­duo­di mais­to ta­lo­nų?“ Gau­da­vo­me vi­sam mė­ne­siui kny­ge­lę, ku­rio­je bū­da­vo pa­žy­mė­ti kiek­vie­nos die­nos pus­ry­čiai, pie­tūs ir va­ka­rie­nė.

Val­gyk­lo­je prie sta­lo sė­dė­da­vo­me po ke­tu­ris. Priei­da­vo mus ap­tar­nau­jan­ti Ala Pet­rov­na, iš­si­plė­šia ta­lo­nė­lius ir at­ne­ša mais­tą. Pa­vyz­džiui, 1959-ai­siais, pa­rai mais­tui bu­vo ski­ria­mi...26 rub­liai.

„Žiū­rėk, kaip ta­vo že­mie­čiai pa­si­tai­sė“. Aš kaip bu­vau smul­ku­tis – taip ir li­kau. Gal įta­kos tu­ri ir mankš­ta. Ją da­rau kas­dien: žie­mą ir va­sa­rą, ne­var­to­ju al­ko­ho­lio. Pa­vyz­džiui, alaus per gy­ve­ni­mą esu iš­gė­ręs tik...stik­li­nę. Kas­dien su­val­gau du put­pe­lės kiau­ši­nius ir iš­ge­riu šaukš­tą žu­vų tau­kų.

Po­ka­rio me­tais žu­vų tau­kus vai­kams ir paaug­liams iš­ra­šy­da­vo gy­dy­to­jas. Gau­da­vo­me po pu­sė lit­ro mė­ne­siui. Po pus­me­čio – jau po lit­rą. Ne vi­si vai­kai tuos tau­kus ger­da­vo.

Ne­rea­li­zuo­si – su­ges. Į vais­ti­nes jų at­vež­da­vo 200 lit­rų. Me­ta­li­nė­se sta­ti­nė­se. Pa­na­šio­se lai­ky­da­vo ir ben­zi­ną, ma­ši­nų te­pa­lus. Iš sta­ti­nės per­pil­da­vo į ki­tą tal­pą, o iš ten į bu­te­lius.

Ne­ži­nau iš kur tuos žu­vų tau­kus bo­gin­da­vo. Gal iš To­li­mų­jų Ry­tų? Kar­tais ati­da­rius sta­ti­nę tau­kai jau dvok­da­vo. Bet mums iš­ba­dė­ju­siems bu­vo ge­ri. Su Ni­jo­le – ma­no se­se­ri­mi, mes taip juos bu­vo­me pa­mė­gę, kad rau­gin­tus ko­pūs­tus ma­ma ap­šlaks­ty­da­vo žu­vų tau­kais ir mes kirs­da­vo­me su karš­to­mis bul­vė­mis, duo­na.

Ma­ma vi­są am­žių pel­nė duo­ną siū­da­ma. Atei­da­vo mo­te­rys pri­si­ma­tuo­ti. Ma­ty­da­mos mus, ry­jan­čius dvo­kian­čius ko­pūs­tus, sa­ky­da­vo: „Va­le­ri­ja, gal ei­na­me į ki­tą kam­ba­rį, neišt­ver­siu, ap­si­vem­siu“. O mums nie­ko. Ne­sirg­da­vo­me vai­kys­tė­je (ne tik aš, bet ir se­suo), be­veik ne­ser­gam ir da­bar.

In­ten­sy­viai tuos žu­vų tau­kus val­gė­me aš­tuo­ne­rius me­tus. Gal jie pa­dė­jo ne tik įveik­ti bad­me­tį, bet ir me­di­ci­ni­nę ko­mi­si­ją bei ki­tus, vė­liau gy­ve­ni­me iš­ki­lu­sius sun­ku­mus? Kas ži­no!