Ka­ras vai­ko aki­mis (19)

Tę­sia­me žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (19)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Glin­da

1944 m. va­sa­ra. Tel­šiai. Su se­ne­liu kiek­vie­ną sek­ma­die­nio po­pie­tę trauk­da­vo­me į tur­gaus aikš­tę. Vy­rai bū­riuoda­vo­si prie šu­li­nio. Aš lai­žy­da­vau sal­di­mą, se­ne­lis vi­sa­da nu­pirk­da­vo le­dų.

Že­mai­čiai dis­ku­tuo­da­vo apie pa­dė­tį fron­te, kaip gy­ve­na jų vai­kai, iš­vež­ti dar­bams Vo­kie­ti­jon. Apie mū­šius ge­riau­siai bu­vo in­for­muo­tas Vik­to­ras Šal­kaus­kas. Jis tu­rė­jo lem­pi­nę ra­di­jo sto­tį, mo­kė­jo ne tik lie­tu­vių, ru­sų, bet ir len­kų kal­bas. Kiek­vie­ną va­ka­rą klau­sy­da­vo­si Bi-Bi-Si lai­dų len­kų kal­ba iš Lon­do­no. Prie šu­li­nio at­sliū­kin­da­vo ir bal­ta­raiš­tis Tyš­ki­nas. Vy­rai ap­si­mes­da­vo nai­vuo­liais ir atė­ju­sio­jo tei­rau­da­vo­si: „Ar vo­kie­čiai jau paė­mė Le­ning­ra­dą“. Jis, no­rė­da­mas pa­si­pui­kuo­ti ži­nio­mis, sa­ky­da­vo: „Prie­mies­čiai jau mū­sų ran­ko­se, dar die­na ki­ta ir bol­še­vi­kai pa­si­duos“.

Pui­kuo­da­vo­si jis ir tur­tin­gu­mu: iš ki­še­nės trauk­da­vo čer­von­cą (vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais Lie­tu­vo­je apy­var­to­je bu­vo se­nie­ji so­vie­ti­niai rub­liai ir ost­mar­kės. 1943 m. va­sa­rą vo­kiš­kų­jų pi­ni­gų nie­kas ne­beė­mė, pre­kei­viai pra­šė rub­lių). Vi­sa­da iš ki­še­nės ant bru­ko nu­kris­da­vo dar po­ra ku­piū­rų. At­seit žiū­rė­kit kli­pa­tos ir pa­vy­dė­kit... Į su­lenk­tą pi­ni­gą bal­ta­raiš­tis pil­da­vo ta­bo­ką ir su­kti­nę už­kur­da­vo.

Ta­da už čer­von­cą bu­vo ga­li­ma nu­pirk­ti la­bai gar­džių (plu­te­lė kie­ta, kan­dant gruz­da, vi­du­je... kve­pian­tis minkš­ti­mas) de­šimt ries­tai­nių.

Kar­tą V. Šal­kaus­kas ne­beišt­vė­rė: „Ge­riau naš­lai­čiui“– ro­dy­da­mas gal­va į ma­ne, „le­dų nu­pirk­tum. Da­bar gi... to­kius pi­ni­gus su­pleš­ki­ni“.

„Kas man tie naš­lai­čiai... Rai­nių miš­ke to­kius ir ma­žes­nius žu­di­kus už ko­jų ir ... į eg­lės ka­mie­ną. Jų mo­ti­noms iš siel­var­to plyš­da­vo šir­dys. Taip mes tau­pė­me šo­vi­nius“, – gy­rė­si ban­di­tas ir to­liau pa­sa­ko­jo, kaip sma­gi­no­si su žy­dė­mis Ge­ru­lių sto­vyk­lo­je.

Apie 7 ki­lo­met­rai nuo Tel­šių bu­vo lai­ko­mos mo­te­rys ir vai­kai. Ko­men­dan­tas iš Tel­šių pa­si­kvies­da­vo mies­to ir ap­skri­ties ko­men­dan­tą,  vo­kie­čių, bal­ta­raiš­čių. Jie že­min­da­vo žy­des: nak­ti­mis pri­kel­da­vo mo­te­ris, liep­da­vo nuo­gai iš­si­reng­ti (ku­ri ne­su­tik­da­vo – tą nu­šau­da­vo), šok­ti, dai­nuo­ti.

„Po to jas prie­var­tau­da­vo­me, or­ga­ni­zuo­da­vo­me lenk­ty­nes, kas dau­giau pa­gul­dys žy­džių ant nu­ga­ros – tam pri­zas – bu­te­lis vals­ty­bi­nės deg­ti­nės. Du kar­tus pel­niau tą ap­do­va­no­ji­mą“, – gy­rė­si Tyš­ki­nas.

Vy­rai ty­lė­jo.

Bal­ta­raiš­tis, jau nuei­da­mas, pri­dū­rė: „Va­kar bu­vo atė­jęs va­das. Jis sa­kė, kad rei­kės va­žiuo­ti į Gu­di­ją, ten man yra dar­bo. Vėl par­si­ve­šiu čer­von­cų“.

Se­ne­lis jį nuei­nant pa­ly­dė­da­vo vie­nu žo­džiu: „Glinda.”