Ka­ras vai­ko aki­mis (2)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (2)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Pra­ga­ras

Ru­sai tu­ri ge­rą po­sa­kį: „Iš lai­vo į ba­lių“. Mes iš au­to­bu­so pa­puo­lė­me į pra­ga­rą. Gi­mi­nai­čių Sa­ros ir Ma­re­ko Sa­vic­kių kvie­ti­mu 1939m. rugp­jū­čio 31-osios pa­va­ka­re at­vy­ko­me į Var­šu­vą. Ry­tą Hit­le­ris už­puo­lė Len­ki­ją, pra­si­dė­jo Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Pa­ki­bo­me tarp dan­gaus ir že­mės. Vo­kie­čiai puo­lė di­de­lė­mis pa­jė­go­mis. Pa­čią pir­mą­ją ka­ro die­ną jie pra­dė­jo bom­bar­duo­ti ša­lies sos­ti­nę. Nau­do­jo ne tik dvi­mo­to­rius Ju-88, bet ir ki­tų ti­pų lėk­tu­vus. Len­kų avia­ci­ja bu­vo su­nai­kin­ta pir­mo­mis ka­ro die­no­mis, to­dėl vo­kiš­kie­ji fa­šis­tai ga­lė­jo skrai­dy­ti kur ir ka­da no­rė­jo, bet kur bom­bar­duo­ti.

Ma­re­kas pir­mą­ją ka­ro die­ną su­si­kro­vė ver­tin­giau­sius daik­tus į leng­vą­ją ma­ši­ną ir su Sa­ra iš­rū­ko Kro­ku­vos pu­sėn. At­sis­vei­kin­da­mas jis pa­sa­kė: „Fa­šis­tai žy­dų ne­pa­gai­lės, rei­kia gel­bė­ti žmo­ną“. Ma­tyt, ban­ki­nin­kai ži­no­jo dau­giau ne­gu pa­pras­ti len­kai, žy­dai. „Gy­ven­kit, kiek no­rė­si­te, nau­do­ki­tės vis­kuo. At­leis­kit“. Pa­li­ko pi­ni­gų ir iš­vy­ko.

Mes ir ap­lin­ki­nių na­mų gy­ven­to­jai per­si­kė­lė­me gy­ven­ti į baž­ny­čią. Išk­lau­sę mi­šias ar­ba pra­si­dė­jus oro pa­vo­jui laip­te­liais leis­da­vo­mės į po­že­mį.

Vo­kie­čiai grei­tai per­va­žia­vo Len­ki­ją, tik sa­vai­tei įstri­go prie Var­šu­vos. Jų pla­nuo­se bu­vo ki­taip su­ra­šy­ta. Su­py­ko. Da­bar fa­šis­tai bom­bar­da­vo ir die­ną, ir nak­tį. Kar­tą at­ro­dė, kad baž­ny­čios po­že­mių skliau­tai neat­lai­kys. Ry­te išė­ję į šven­to­rių pa­ma­tė­me bai­sų vaiz­dą: prieš baž­ny­čią bu­vu­sio kvar­ta­lo nė žy­mės, tik plyt­ga­liai.

Hit­le­ri­nin­kai, užė­mę sos­ti­nę, iš­kart ant iš­li­ku­sių na­mų, baž­ny­čios du­rų pa­ka­bi­no skel­bi­mus, kad len­kai per sa­vai­tę tu­ri su­neš­ti (ad­re­sai bu­vo nu­ro­dy­ti) ra­di­jo apa­ra­tus. Lon­do­nas, pra­si­dė­jus ka­rui, ėmė trans­liuo­ti spe­cia­lias lai­das len­kų kal­ba. Oku­pan­tai per­spė­jo: kas to įsa­ky­mo neį­vyk­dys – bus su­šau­dy­tas, ar­ba iš­siųs­tas į mir­ties sto­vyk­lą.

Fa­šis­tų pyk­čio neil­gai te­ko lauk­ti. Pas mū­sų kai­my­nus iš­ka­sė ra­di­jo apa­ra­tą – jau­nus tė­vus, uoš­vius iš­ve­dė į gat­vę ir su­šau­dė. Taip jie no­rė­jo įbau­gin­ti žmo­nes.

So­viet­me­ty­je val­džia taip pat ne­no­rė­jo, kad žmo­nės ži­no­tų tie­są. Jie truk­dė klau­sy­tis ra­di­jo lai­dų iš Va­ka­rų vals­ty­bių. Ne­daug kas pa­si­kei­tė ir da­bar – blo­kuo­ja te­le­vi­zi­jos ka­na­lus. Tiek ta­da, tiek da­bar val­džia no­ri vie­no: žmo­nės tu­ri kal­bė­ti vie­nus ir tuos pa­čius po­te­rius, kaip ir jie.

Po sa­vai­tės atė­jęs vo­kie­tis ir du ci­vi­liai ap­si­ren­gę vy­rai iš­si­ne­šė nar­ve­lį su ka­na­rė­lė­mis. At­seit, tai rei­ka­lin­ga vo­kie­čių ka­ro li­go­ni­nei.

Dar už tri­jų die­nų iš sve­tai­nės iš­tem­pė il­gą ąžuo­li­nį sta­lą, o praė­jus sa­vai­tei, iš­si­va­rė ir mus. Vė­liau tė­ve­lis pa­sa­kys: „Jiems bu­vo rei­ka­lin­gas tri­jų aukš­tų, rau­do­nų ply­tų Sa­ros ir Ma­re­ko na­mas“.

Gim­dy­to­jai vo­kie­čiams aiš­ki­no, kad mes – sve­čiai iš Lie­tu­vos ir ne­tu­ri­me jo­kio ry­šio su Len­ki­ja. Ro­dė vi­zą ir do­ku­men­tų nuo­ra­šus (ge­rai, kad pa­slė­pė pa­sus) – tai mus ir iš­gel­bė­jo.

Atė­ju­sie­ji var­tė sa­vo po­pie­rius ir po­ri­no, kad no­rė­da­mi ap­gau­ti pa­rei­gū­nus, do­ku­men­tus „pa­da­rė­te“: „Ne­ga­li vis­kas taip ati­tik­ti: ir pa­var­dės, ir šei­mos su­dė­tis. Pa­si­žiū­rė­jus į jū­sų žmo­ną, ne­pa­sa­ky­si, kad ji gel­ton­ka­sė lie­tu­vai­tė“, – už­bai­gė fa­šis­tas ir lie­pė ruoš­tis.

Ma­ma bu­vo tam­siap­lau­kė, gar­ba­nė, di­džiaa­kė. Gal ir pri­mi­nė mo­te­rį iš ry­tų.

Kiek­vie­nam iš suau­gu­sių­jų lei­do pa­siim­ti: po dvi lėkš­tes, šaukš­tą, po puo­du­ką, rankš­luos­tį...ir iš­va­rė į sto­vyk­lą, ku­ri vė­liau – 1940 m. spa­lio 2 d. vir­to ge­tu. Į 34 km² bu­vo su­va­ry­ti apie 590 tūks­tan­čių žy­dų. Iki 1942 me­tų apie 300 tūks­tan­čių ge­to gy­ven­to­jų bu­vo iš­vež­ta į mir­ties sto­vyk­las, dau­giau­siai į ne­to­lie­se Var­šu­vos esan­čią Treb­lin­ką. 1943 me­tų ba­lan­džio 19 die­ną ge­te ki­lo su­ki­li­mas. Ko­vos tru­ko iki ge­gu­žės 15-osios. Po su­ki­li­mo nu­mal­ši­ni­mo vi­si gy­ven­to­jai bu­vo ga­lu­ti­nai iš­vež­ti, o pa­sta­tai su­nai­kin­ti.

Hit­le­ri­nin­kai iš­kart pa­sa­kė: „No­rit val­gy­ti – dirb­kit“. Ma­ma pra­dė­jo pel­ny­ti duo­ną siu­vyk­lo­je, tė­ve­lis mo­kė­jo vi­sus sta­liaus dar­bus (uoš­viui Lie­tu­vo­je tal­kin­da­vo sta­tant na­mus). Jis re­mon­ta­vo su­griau­tus pa­sta­tus. Iš sta­ty­bos ga­li­ma grei­čiau pra­šapt. Pra­nas no­rė­jo iš­siaiš­kin­ti, kas ga­lė­tų pa­dė­ti su­grįž­ti Lie­tu­von.

Va­ka­re į sto­vyk­lą par­vyk­da­vo dar­bi­nin­kai: ma­ma ir tė­tis kas­dien par­si­neš­da­vo po ke­pa­liu­ką duo­nos, mar­me­la­do, mar­ga­ri­no, kar­tais gau­da­vo ir po­rą bul­vių, mor­kų, ko­pūs­to gal­vą. Ta­da vir­da­vo sriu­bą.

Vi­si sto­vyk­los ka­li­niai dirb­da­vo še­šias die­nas per savaitę. Sek­ma­die­nį „su­trum­pin­da­vo“...Vo­kie­čiai, nuo anks­ty­vo ry­to vi­sus su­va­ry­da­vo į sa­lę ir ro­dy­da­vo ki­no fil­mus apie tai, kaip ge­ra gy­ven­ti Vo­kie­ti­jo­je, ko­kie lai­min­gi jie, kad yra vo­kie­čiai, o ne len­kai ar žy­dai. At­seit – pa­vy­dė­ki­te jiems. Jūs – že­mes­nės ra­sės su­tvė­ri­mai. Po dvie­jų va­lan­dų fil­mo – pen­kio­li­kos mi­nu­čių per­trau­ka ir vėl vi­sus į sa­lę. Ir taip iki va­ka­ro. Žmo­nės per sa­vai­tę pa­varg­da­vo, be­veik vi­si su vai­kais, rei­kia juos nu­praus­ti, rū­bus iš­plau­ti, nes ki­tų nė­ra – tik tai, kas ant kū­no. Net­ru­kus ir utė­lės at­si­ras. Vi­sa tai vo­kie­čiams ne­rū­pė­jo. Jų tiks­las bu­vo vie­nas – kas­dien žmo­nes nie­kin­ti, nai­kin­ti. Mums pa­dė­jo pa­slėp­ti pa­sai. Sto­vyk­lo­je iš­gy­ve­no­me mė­ne­sį.

Apie mū­sų šei­mos pro­ble­mą, kad ken­čia­me už ki­tus, ži­no­jo vi­sa sto­vyk­la, ži­no­jo ir lais­vai sam­do­mi len­kai, triū­sę sta­ty­bo­je. Kar­tą bri­ga­di­nin­kas Je­žis Koz­lovs­kis, pa­si­ve­dęs tė­vą į ša­lį, pa­sa­kė: „Jums rei­kia bėg­ti. Vė­liau liks su­dė­tin­ga, ma­to­te, kas­dien stip­ri­na­ma sto­vyk­los ap­sau­ga. Už dvie­jų pa­rų, va­žiuo­jant į Lom­žą ply­tų, paim­siu ta­ve kro­vi­ku, prie Pil­suds­kio aikš­tės, kam­pe, įlai­pin­siu žmo­ną su vai­ku ir mau­na­me. Jei­gu su­tin­ki – ry­toj pa­sa­ky­si. Tie­sa, ne­pa­mirš­ki­te pa­siim­ti lie­tu­viš­kų pa­sų. Lom­žo­je iš­kart ei­ki­te į ko­men­da­tū­rą, pa­sa­ky­kit, kad pra­si­dė­jus ka­rui, įstri­go­te Len­ki­jo­je. Vi­są tą lai­ką dir­bo­te ma­no bro­lio ūky­je."

Kaip su­ta­rė, taip ir pa­da­rė. Prieš Lom­žą Je­žis už­su­ko pas bro­lį. Pas­ta­ra­sis su­ti­ko pa­tvir­tin­ti, kad lie­tu­viai tal­ki­no ūky­je, lau­kė, kol pa­si­baigs mū­šiai.

Ge­rai, kad ma­ma mo­kė­jo vo­kiš­kai. Bu­din­tis ka­ri­nin­kas įve­dė kam­ba­rin ir pa­sa­kė: „Lau­ki­te, pa­kvies.“ Lau­kė ge­ras dvi va­lan­das. Ka­bi­ne­te iš už sta­lo pa­ki­lo ma­jo­ras, gal­vos link­te­lė­ji­mu pa­si­svei­ki­no ir ta­rė: „Ko­kios pro­ble­mos?“ Ma­ma pa­da­vė lie­tu­viš­kus pa­sus ir ėmė pa­sa­ko­ti. Vo­kie­tis, ją per­trau­kęs, pa­sa­kė lie­tu­viš­kai: „Aš taip pat že­mai­tis... iš Til­žės. Jums pa­si­se­kė, pa­dė­siu. Ke­liuo­se la­bai daug pa­tik­ri­ni­mų, ga­li su­lai­ky­ti. Kol iš­siaiš­kins, praeis ne die­na, ne dvi. Pa­ly­dė­siu jus iki sie­nos“.

Jam įsa­kius, ki­tas vo­kie­tis pa­ruo­šė do­ku­men­tus ir vėl ta­me pa­čia­me prieš­kam­ba­ry­je pa­lau­kę ge­rą pus­va­lan­dį, iš­vy­ko. Ka­riš­kos ma­ši­nos ne­sus­tab­dė nie­kas iki pa­čios Lie­tu­vos.

Tel­šiuo­se, per­žen­gus tro­bos slenks­tį pa­si­ti­ko pik­tas se­ne­lis. Jis kumš­čiu tren­kė į sta­lą ir pa­sa­kė: „Var­šu­vos įsi­gei­dė...Vai­ką ga­lė­jo­te pra­ras­ti. Dau­giau Al­giu­ko nei iš tro­bos ne­gau­si­te iš­si­neš­ti!“

Vi­so­kių tų vo­kie­čių pa­si­tai­kė. Ne vi­si jie bu­vo Hit­le­rio bro­liai, ne vi­si šau­dė be­gink­lius žmo­nes. Tuo įsi­ti­ki­no mū­sų šei­ma. Vi­sus oku­pa­ci­jos me­tus hit­le­ri­nin­kai gau­dė jau­nus lie­tu­vius ir trė­mė Vo­kie­ti­jon. Fa­ter­lan­dui trū­ko dar­bi­nin­kų.

1944-ųjų rug­sė­jis, pie­tau­ja­me. Vo­kie­tis stai­ga pra­vė­rė du­ris. Įpul­ti į slėp­tu­vę dėdė Va­cys ne­bes­pė­jo. Smu­ko po lo­va. Nep­ra­šy­tas sve­čias at­si­drė­bė ant suo­lo ir murk­so. Apie ką su juo daug kal­bė­si. Dė­dė ne­beišt­vė­rė, prail­go kiurk­so­ti po lo­va. „Ar jau išė­jo?“ – pa­si­tei­ra­vo. Ka­riš­kis pa­šo­ko, iš­si­trau­kė pis­to­le­tą ir lie­pė Va­ciui lįs­ti lauk. Mo­čiu­tė puo­lė vo­kie­čiui į ko­jas, o jis: „Ko vai­ki­nas trai­nio­ja­si po na­mus? Ne­tu­ri­te kai­me gi­mi­nių, pa­žįs­ta­mų? Jū­sų kai­my­nė iš pir­mo aukš­to kas ant­rą die­ną mi­na ko­men­da­tū­ros slenks­tį ir po­ri­na, kad čia slaps­to­si jau­nas vy­ras. Aš jū­sų sū­naus nea­reš­tuo­siu, ki­tas ateis – jo ne­pa­leis. Įdė­ki­te mais­to ir tuoj pat te­gul mau­na kai­man. Iki mies­te­lio pa­kraš­čio, iki ge­le­žin­ke­lio jį pa­ly­dė­siu. O kai­my­nei pa­si­guos­ki­te, kad sū­nų iš­si­va­rė žan­da­ras.“ Ir jau ženg­da­mas pro du­ris, pri­dū­rė: „Už sa­vai­tės, il­giau­siai dvie­jų...čia bus ru­sai.“

Po ka­ro (per Rau­do­ną­jį Kry­žių), ga­vo­me laiš­ką iš Sa­ros ir Ma­re­ko. Jie ta­da, 1939-ai­siais su sa­vo au­to­mo­bi­liu pa­sie­kė Ru­mu­ni­ją, už di­džiu­lius pi­ni­gus pa­te­ko į lai­vą, plau­ku­sį Af­ri­kon. Il­gą lai­ką su­si­ra­ši­nė­jo­me, jie gy­ve­no Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je.

Tą pra­ga­rą, iš­gy­ven­tą Var­šu­vo­je, ma­ma pri­si­mi­nė vi­są gy­ve­ni­mą. Ką čia su­gul­džiau – ma­mos pri­si­mi­ni­mai.

Aš dar pyplys su savo tėveliais – Valerija ir Pranu Savickiais.

Asmeninio albumo nuotr.