
Naujausios
Tęsiame žurnalisto Algimanto Savickio pasakojimus apie karo ir pokario metus.
Skiriu Valerijai, savo mamai, kuri gyvenime patyrė daug vargo ir sielvarto.
Karas vaiko akimis (22)
Algimantas SAVICKIS
Žurnalistas
Šūvis
1944-ųjų spalio 10-osios ryte tūnodami apkase-plyšyje po klevais ūkininko Paulausko žemėse išgirdome, kaip miesto pusėje keletą kartų galingai bumbtelėjo.
„Vokiečiai, bėgdami iš Telšių, kažką sprogdina“, – pasakė vienas iš vyrų.
„Kad tik nesunaikintų katedros...“ – pradėjo aimanuoti moterys.
Už poros dienų sužinojome, kad vokiečiai, palikdami Žemaitijos sostinę, susprogdino elektrinę, vandentiekį, sudegino duonos kepyklą, pirtį ir dar porą mažesnių pastatų.
Senelis tuos sprogdintojus matė. Jie į Telšius atidundėjo geležinkeliu: garvežys traukė porą vagonų, prie paskutiniojo buvo prikabintas „plūgas“. Ne pūdymus jie ruošėsi arti, kad pavasarį kuo greičiau galėtum bulves sodinti. Įrenginys naikino geležinkelį.
Plūgas, tempiamas garvežio, ilgu pirštu užkabindavo pabėgį ir šis lūždavo it degtukas, bėgiai skėsdavosi, ir kitas traukinys jau nebepravažiuos. Reikia kloti naujus pabėgius, guldyti naują bėgį.
Senelis, grįždamas iš darbo, visada turėdavo peršokti bėgius, nes lentpjūvė buvo už geležinkelio. Jis matė, kaip vokiečiai minuoja vandentiekį, geležinkelio sankasas, stotyje paliktus tuščius vagonus.
Grįžęs namo jis pasakė: „Vokiečiai sprunka. Iš visko matyti, kad jiems striuka.“ Pridūrė: „Rytoj iš ankstyvo ryto trauksiu į kaimą, ieškosiu vietos, kur galėtumėme prisiglausti“.
„O į darbą neisi?“ – jį pertarė senelė. „Koks darbas? Ar nematote? Visi stengiasi išnešti sveiką „kudašių“, sprunka.“
Mus sutiko priglausti Paulauskas.
Susprogdinę pastatus Telšiuose, vokiečiai išriedėjo Klaipėdos pusėn. Nuvažiavę vos porą kilometrų, jie stabtelėjo prie Durbino upelio, tuoj už senojo stadiono, ir padėjo du užtaisus po tiltu. Matyt, labai skubėjo, nes rusų armija jiems lipo ant kulnų, suveikė tik vienas sprogmuo. Jis didesnės žalos nepadarė – įskilo cementinis skliautas. Tiltas dar tarnavo žmonėms po karo. Jo restauracija buvo atlikta šeštajame dešimtmetyje.
Traukinys pūškavo toliau naikindamas geležinkelį. Sustojo Lieplaukėje, nuo Telšių buvo nuvažiavęs apie dešimtį kilometrų.
Kas privertė vokiečius sustabdyti traukinį? Matyt, kad maisto stygius. Jie pėsti įveikė kalvelę ir puolė į pirmo pasitaikiusio ūkininko tvartą. Nušovė paršą, ištempė jį į kiemą ir tik tada pradėjo ieškoti šeimininkų.
Suradę juos, pasakė, kad žemaičiai privalo bekoną nusvilinti, nuplauti ir išmėsinėti. Sau gali pasiimti galvą, kojas ir vidaus organus. Visą kitą mėsą jiems – fiurerio kariams. Liepė paskubėti.
Per milijoną raudonarmiečių puolė dviem kryptimis: vieni žygiavo į pietus, į Mažąją Lietuvą, kiti – toliau į Vakarus. Žmonių ir technikos upė tekėjo ne tik pagrindiniais keliais, bet ir kaimų keliukais, takais.
Žvalgų tankas T-34 atriedėjo nuo Sedos.
Tankistai nuo kalvelės pamatė nedidelę Lieplaukės geležinkelio stotelę, tą keistą traukinį: garvežį ir du priekinius vagonus, įrenginį geležinkeliui gadinti. Apie sąstatą tupinėjo vokiečiai.
T-34 pylė iš patrankos... Kai išsisklaidė dūmai ir dulkės – nei vagonų, nei garvežio. Neliko ir stotelės, atrodė, kad ją kas nupūtė. Nesimatė ir vokiečių. Jau vėliau niekas nerado nei jų batų, nei kepurių. Nebuvo ir pelenų.
Ūkininkas bekoną jau buvo nusvilinęs, ruošėsi jį plauti. Vandenį pasėmė ir prarado sąmonę. Kiek ilgai jis taip tysojo prie šulinio, neaišku. Tik išgirdo lyg kas nuo kalvelės šauktų: „Leite vodu! Ėto – kantuzija!“ („Pilkite vandenį! Tai – kontuzija!“)
Kai lieplaukiškis pramerkė akis, tai pamatė žmoną su kibiru rankose ir du nematytus vyrus, vilkinčius mėlynus kombinezonus. 1940-aisiais vyras statė aerodromą, rusiškai buvo pramokęs.
Kariškiai greitai sumetė: viename iš vagonų buvo dinamitas. Po šūvio į garvežį įvyko detonacija – galingas sprogimas. Lieplaukiškių trobesius ir bekoną apsaugojo kalvelė, už kurios jie „slėpėsi“. Smūgio jėga nuplaukė į viršų.