Ka­ras vai­ko aki­mis (23)

Tę­sia­me žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (23)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

„Pil­ka nož­na“

Po­ka­rio me­tais su vien­me­čiu Ro­bi­ku Ka­ra­pe­tia­nu gy­ve­no­me ta­me pa­čia­me na­me. Jis – pir­ma­me aukš­te, aš – ant­ra­me. Ro­bi­ko tė­ve­lis, me­di­ci­ni­nės tar­ny­bos pul­ki­nin­kas, dir­bo Tel­šių ka­ri­nin­kų mo­kyk­lo­je, kur ruo­šė ar­ti­le­ri­jos spe­cia­lis­tus. Mud­vie­jų abie­jų silp­ny­bė bu­vo fut­bo­las. Va­sa­rą ka­muo­lį vai­ky­da­vo­mės nuo ry­to iki su­te­mų. Di­džiau­sia pro­ble­ma – pa­ts ka­muo­lys. Odi­nių ne­bu­vo ne tik Tel­šiuo­se, bet ir Vil­niu­je. Žais­da­vo­me su bre­zen­ti­niu – tink­li­niui skir­tu. Jis bu­vo leng­vas ir la­bai grei­tai su­plyš­da­vo.

Grįž­da­mas iš ko­man­di­ruo­tės pul­ki­nin­kas Mask­vo­je nu­pir­ko sū­nui tik­rą odi­nį fut­bo­lo ka­muo­lį. Su juo ran­ko­se Ro­bi­kas at­bė­go pas ma­ne.

„Tai len­kų ga­my­bos,“ – pa­sa­kė jis ir iš­tie­sė pa­čiu­pi­nė­ti. Gel­to­no­je odo­je juo­do­mis rai­dė­mis bu­vo įspaus­ta: „Pil­ka nož­na. Po­len“.

To­kį ka­muo­lį abu ma­tė­me pir­mą kar­tą – ne­bu­vo už­vars­ty­mo, vie­toj jo, ko­kių tri­jų ka­pei­kų dy­džio, gu­mi­nis taš­kas. Per­kant ka­muo­lį, pul­ki­nin­kui da­vė ir po­mpą-ada­tą. Pa­ro­dė, kaip rei­kia pri­pūs­ti ka­muo­lį.

Ne tik ar­mė­no pa­dan­gė­je pa­te­kė­jo ant­ra sau­lė. Mū­sų gat­vės fut­bo­lo ko­man­da da­bar tu­rė­jo sa­vo ka­muo­lį. Ir dar ko­kį. Toks vie­nin­te­lis bu­vo vi­suo­se Tel­šiuo­se.

Pag­rin­di­niai vai­kų fut­bo­lo tur­ny­rai vyk­da­vo „Vys­ku­po lau­ke“. Tą ke­lių hek­ta­rų pie­vą Ta­ry­bų val­džia iš vys­ku­pi­jos atė­mė ir ati­da­vė mums. Jau ta­da skli­do kal­bos, kad atei­ty­je čia įrengs tik­rą sta­dio­ną. Jie žo­dį iš­te­sė­jo. Kai bū­nu Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je tą gra­žuo­lį daž­nai ap­lan­kau. Apie vi­są aikš­tę – tri­bū­nos, pa­to­gios plas­ti­ki­nės kė­dės žiū­ro­vams, poil­sio kam­ba­riai, du­šas spor­ti­nin­kams. Žo­džiu, pa­sa­ka. Tik aikš­tė tuš­čia! Kur din­go tie šim­tai ber­niu­kų, ku­rie po­ka­rio me­tais ši­ta­me lau­ke va­ri­nė­jo ka­muo­lį?

Vyk­da­vo tur­ny­rai: žais­da­vo­me pu­sę va­lan­dos – ku­ri ko­man­da pra­lai­mė­da­vo, ta iš­kris­da­vo. Jos vie­tą užim­da­vo ki­ta. Nu­ga­lė­to­jas kau­da­vo­si su nau­ju kon­ku­ren­tu. Jei­gu pa­si­bai­gus lai­kui re­zul­ta­tas bū­da­vo ly­gus – nu­ga­lė­to­ją išaiš­kin­da­vo bau­di­niai. Be­veik vi­sa­da tur­ny­ruo­se da­ly­vau­da­vo de­šimt – dvy­li­ka ko­man­dų.

Mū­sų gat­vės gar­bę gy­nė Pra­nas ir Ze­no­nas Smil­ge­vi­čiai, Pet­ras ir Sta­sys Glo­de­niai, Iva­nas Te­reš­ki­nas, Ro­bi­kas Ka­ra­pe­tia­nas, Ulia Pet­ru­ši­nas ir šių ei­lu­čių au­to­rius. Dau­gu­ma jų vi­są am­žių drau­ga­vo su ka­muo­liu. Kai ku­rie iš fut­bo­lo ir duo­ną val­gė: P. Glo­de­nis gy­nė Lie­tu­vos gar­bę, žai­dė Do­nec­ko „Šach­tio­re“. R. Ka­ra­pe­tia­nas – Je­re­va­no rink­ti­nė­je, ki­ti – Tel­šių „Mas­ty­je“...

Su nau­juo­ju ka­muo­liu žais­ti bu­vo sma­gu. Jį tau­so­jo­me. Ne vi­sa­da pa­vyk­da­vo lai­mė­ti rung­ty­nes, pa­lik­da­mi aikš­tę, iš­si­neš­da­vo­me ir sa­vo ka­muo­lį.

Kar­tą mus už­kal­bi­no aukš­to­kas vy­ras: „Tel­šiuo­se bu­ria­me vai­kų ir jau­ni­mo fut­bo­lo ko­man­dą. Gal už­si­ra­šy­si­te? Tre­ni­ruo­tės vyks čia, ru­denį – žie­mą sa­lė­je, gau­si­te spor­ti­nį in­ven­to­rių“.

Už­si­ra­šy­si­me. Tas vy­ras – Min­dau­gas Sa­bec­kis – bu­vo pir­ma­sis mū­sų tre­ne­ris. Kai jį iš­rin­ko ra­jo­no spor­to ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku – mums pra­dė­jo va­do­vau­ti mo­ky­to­jas Vy­tau­tas Gied­rai­tis. Jis bu­vo prie­ka­bes­nis – tik­rin­da­vo die­no­raš­čius. Jei­gu ras­da­vo su­rai­ty­tą dve­je­tą – tai vi­so la­bo tre­ni­ruo­tėms. Kol jo neiš­tai­sai – nei ka­muo­lio, nei sa­lės, nei aikš­te­lės ne­ma­tai. Tai draus­mi­no mus. Nė vie­nas ber­niu­kas ne­rū­kė. Jau vė­liau, kai už ke­le­rių me­tų pra­dė­jau žais­ti „Mas­čio“ fut­bo­lo ko­man­do­je, taip pat ne­ma­čiau rū­kan­čių vy­rų. Tie­sa, jie ret­kar­čiais pa­kel­da­vo tau­re­lę.

Gai­la mums bu­vo M. Sa­bec­kio. Jis bu­vo pui­kus psi­cho­lo­gas, pui­kiai su­pra­to, ko trūks­ta mums, ka­ro vai­kams. Be­veik pu­sė iš mū­sų ne­tu­rė­jo­me tė­vų: vie­ni žu­vo ka­re, ki­ti ne­grį­žo iš Vo­kie­ti­jos.

Vi­sa­da džiaugs­min­gai su­tik­da­vo­me jo pa­siū­ly­mą: „Ry­toj ei­si­me žiū­rė­ti ki­no fil­mo“. Tre­ne­ris jau bu­vo ati­tar­na­vęs ka­riuo­me­nė­je, tu­rė­jo mer­gi­ną, į sa­vo šei­mą priim­da­vo ir mus. Bū­riu ei­da­vo­me į ki­no de­monst­ra­vi­mus, kon­cer­tus.

Spor­to mo­kyk­lo­je iš­da­vė bu­cus. Juos per­si­me­tę per pe­tį, sku­bė­da­vo­me ne tik į tre­ni­ruo­tę, bet ir į par­duo­tu­vę. Te­gu vi­si ma­to, kad ka­muo­lius va­ri­nė­ja­me ne ba­si, te­gul ste­bi­si ir pa­vy­di. Kiek­vie­nas laik­me­tis tu­ri sa­vo at­spal­vių: ta­da tam­pė­me bu­cus, da­bar – šu­nis.

Try­li­ka me­tų žai­džiau fut­bo­lą, šim­tai rung­ty­nių, ta­čiau la­biau­siai įsi­mi­nė dve­jos. „Tie­sos“ laik­raš­čio tur­ny­re „Mas­tis“ įvei­kė Vil­niaus ka­riš­kius, Plun­gės „Li­nų au­di­nius“. Ket­virt­fi­na­ly­je lau­kė ko­va su Lie­tu­vos čem­pio­nu Šiau­lių „El­nio“ ko­man­da. Jei­gu at­vi­rai, tai ši­to su­si­ti­ki­mo mes ne­lau­kė­me. Pliu­sas – žai­dė­me sa­vo aikš­te­lė­je. Rung­ty­nių ar­bit­ras – kau­nie­tis. Vi­siems bu­vo aiš­ku, kad jis pa­lai­kys mus. Šių rung­ty­nių nu­ga­lė­to­jas pus­fi­na­ly­je su­si­tiks su Kau­no „In­ka­ru“. Kau­nie­čiams pa­ran­kes­ni bu­vo­me mes – kai­mie­čiai, „El­nio“ jie bi­jo­jo.

El­nie­čiai vi­są lai­ką spau­dė, vos at­si­mu­ši­nė­jo­me ir tik ret­sy­kiais pe­rei­da­vo­me aikš­tės vi­du­rį. Vie­nos ata­kos me­tu Pet­ras Glo­de­nis smū­gia­vo iš ko­kių 15-18 met­rų ir ka­muo­lys su­spur­dė­jo ... de­vin­kė­je. Kas dė­jo­si sta­dio­ne žo­džiais neap­sa­ky­si. At­si­lai­kė­me ir ant­rą­jį kė­li­nį. Re­zul­ta­tas 1:0 mū­sų nau­dai.

Už sa­vai­tės iš­va­žia­vo­me į Kau­ną. Čia mus su­ne­šio­jo, pra­lai­mė­jo­me – 3:1. Bet vis tiek bu­vo­me pa­ten­kin­ti: kai­mo ko­man­da ket­vir­ta res­pub­li­ko­je. Mums vi­siems bu­vo su­teik­tas pir­mas spor­ti­nis at­skyris.

Li­ko ne­pa­ten­kin­ta „El­nio“ ko­man­da. Jie nu­ta­rė nu­plau­ti pur­vo dė­mę nuo sa­vo mun­du­ro. Pa­si­bai­gus se­zo­nui pa­si­kvie­tė mus į Šiau­lius drau­giš­koms rung­ty­nėms.

Jos pra­si­dė­jo grei­ta Hen­ri­ko Ja­ki­ma­vi­čiaus ata­ka. Jis prie pat ga­li­nės li­ni­jos apė­jo mū­sų gy­nė­ją Pet­rą Gu­rec­ką ir pa­sie­kė įvar­tį. Dar po pen­kių mi­nu­čių pa­kar­to­jo ma­nev­rą ir vėl ... įvar­tis. Laik­ro­dis skai­čia­vo tik pen­kio­lik­tą mi­nu­tę, o šei­mi­nin­kai ve­dė 3:0. Mums pra­de­dant žai­di­mą iš aikš­tės vi­du­rio, H. Ja­ki­ma­vi­čius pa­sa­kė: „Šian­die­ną kiek­vie­nam jū­sų ko­man­dos žai­dė­jui pa­do­va­no­si­me po įvar­tį“. Ta­čiau ši­tie Hen­ri­ko žo­džiai neiš­si­pil­dė.

Jie bi­jo­jo mū­sų ko­man­dos ka­pi­to­no O. Gry­baus­ko, ku­ris žai­dė cent­ro puo­lė­ju. Rung­ty­nių me­tu at­ro­dy­da­vo, kad ne Olis ieš­ko ka­muo­lio, bet ka­muo­lys jo. Be­veik kiek­vie­no­se rung­ty­nė­se mū­sų ka­pi­to­nas pa­siek­da­vo įvar­tį, o ne­re­tai ir du, ir tris.

Šiau­lie­čiai jį sau­go­jo dvie­se. Į ma­ne ne­krei­pė dė­me­sio (to­se rung­ty­nė­se žai­dė­me dviem cent­rais). O. Gry­baus­kas, nu­tai­kęs mo­men­tą, mes­te­lė­jo ka­muo­lį į prie­kį. Tu­rė­jau ge­rą star­ti­nį grei­tį. Šo­viau pir­myn ir ... įvar­tis. To­se rung­ty­nė­se pa­sie­kiau tris įvar­čius, o rung­ty­nes pra­lai­mė­jo­me 4:3.

Po sa­vai­tės į mū­sų bu­to du­ris Tel­šiuo­se pa­si­bel­dė „El­nio“ tre­ne­ris. Man ir ma­mai jis pa­sa­kė: „Al­gi­man­tas gaus pa­meist­rio at­ly­gi­ni­mą, kam­ba­rį bend­ra­bu­ty­je. Ga­lės gy­ven­ti, spor­tuo­ti ir mo­ky­tis“.

Už po­ros die­nų nu­vy­kau į Šiau­lius. Tai bu­vo šeš­tasis de­šimt­me­tis. Mies­tas bai­gė­si ties ge­le­žin­ke­lio per­va­ža į pie­ti­nį ra­jo­ną. Ir cent­ras at­ro­dė nu­smur­gęs, ap­še­pęs. Li­kau Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je. Vie­na iš prie­žas­čių, nu­lė­mu­sių ma­no spren­di­mą, bu­vo pla­nai mo­ky­tis avia­ci­jos mo­kyk­lo­je. Už po­ros me­tų iš­va­žia­vau į Bal­ta­ru­si­ją.

1960 -ųjų me­tų ge­gu­žės 1- osios gar­bei suor­ga­ni­zuo­ta­me fut­bo­lo tur­ny­re da­ly­va­vo aš­tuo­nio­li­ka ko­man­dų iš Vi­tebs­ko ir ap­lin­ki­nių mies­te­lių. Fi­na­le su­si­ti­ko mū­sų pul­ko ko­man­da ir pa­ra­šiu­tis­tų di­vi­zi­jos rink­ti­nė. Vi­si ją lai­kė fa­vo­ri­te, nes še­še­rius me­tus iš ei­lės pa­ra­šiu­ti­nin­kai pel­nė pe­rei­na­mą­ją tau­rę.

Mū­sų ko­man­do­je žai­dė du lie­tu­viai: Vy­tau­tas Ge­le­žiū­nas iš Tau­ra­gės ir aš. Nuai­dė­jus tei­sė­jo švil­pu­kui, že­mai­čiui su­šu­kau: mesk! Kul­ka pra­lė­kiau po du gy­nė­jus ... įvar­tis. Ėjo ant­ro­ji rung­ty­nių mi­nu­tė. Var­žo­vų ko­man­do­je su­tri­ki­mas: „Jak oni ba­la­ku­jut ... Ne­po­niat­no“ („Kaip jie kal­ba ... Ne­sup­ran­ta­mai“).

Re­zul­ta­tas ne­pa­si­kei­tė. Mes lai­mė­jo­me. Mums įtei­kė pe­rei­na­mą­ją tau­rę, ap­do­va­no­jo gar­bės raš­tais. Šia spor­ti­ne per­ga­le la­biau­siai džiau­gė­si mū­sų pul­ko va­das. „Ba­tia“ („tė­vas“) vi­sus iš­bu­čia­vo, bū­ti­no­sios tar­ny­bos ka­riai, ku­rie žai­dė ko­man­do­je, ga­vo de­šim­ties pa­rų ato­sto­gas, ka­ri­nin­kai – ran­ki­nius var­di­nius laik­ro­džius. Jis ne­be­tik­si, bet vis tiek sau­go­ju, jis pri­me­na jau­nys­tę.

Spor­tas ma­ne, de­šim­tis ir šim­tus ki­tų ber­niu­kų iš­plė­šė iš gat­vės glė­bio. Mes neiš­mo­ko­me vog­ti, ne­pa­te­ko­me į ka­lė­ji­mą, neiš­mo­ko­me rū­ky­ti, var­to­ti al­ko­ho­lį. Iki že­mės len­kiuo­si mū­sų glo­bė­jams Min­dau­gui Sa­bec­kiui, Vy­tau­tui Gied­rai­čiui ir de­šim­čiai ki­tų švie­sių žmo­nių, ku­rie au­ko­jo­si dėl mū­sų atei­ties.