
Naujausios
Kaip Antanas Smetona atidavė Vilnių
Tokiu pavadinimu 1994 metų rugpjūčio 6 dieną „Šiaulių krašte“ buvo išspausdintas Šiaulių pedagoginio instituto istoriko, nuolatinio laikraščio autoriaus, buvusio korespondento Varšuvoje, docento dr. Arūno Gumuliausko straipsnis.
Šią istoriko publikaciją drąsiai galima priskirti atradimų arba istorijos sensacijų kategorijai.
1994-aisiais, kai A. Gumuliauskas redakcijai atnešė sensaciją, ji atrodė šiek tiek netikroviškai ir bauginamai. Juk ne kiekvienais metais gali sulaukti tokios medžiagos.
Straipsnio „vinis“ – dokumentas, kurį istorikas rado Varšuvos Naujųjų Aktų archyve. To dokumento, teigia A. Gumuliauskas, nebuvo radęs nė vienas istorikas, besidomintis tarpukario Lietuvos ir Lenkijos santykiais.
Raštu, kurio faksimilę lietuvių ir prancūzų kalba išspausdinome, Lietuvos prezidentas A. Smetona patarėją prie Lietuvos Pasiuntinybės Lenkijoje dr. Antaną Trimaką skiria Lietuvos Generaliniu Konsulu Vilniuje su jurisdikcija Vilniaus bei Balstogės vaivadijoms.
A. Gumuliauskas straipsnyje klausė, ką reiškia Lietuvos Generalinio konsulo paskyrimas?
„Galima teigti, jog šiuo aktu A. Smetona pripažįsta Vilnių bei Vilniaus kraštą Lenkijos teritorija (...). Tokį prezidento žingsnį galime vadinti tautos išdavyste, visišku užsienio politikos pralaimėjimu. Oponentai paprieštarautų pastarajam teiginiui bei vertintų šį A. Smetonos žingsnį, kaip norą padėti Vilniaus krašto lietuviams“.
Toliau istorikas teigia, kad jo rastas dokumentas negali būti falsifikatas, nes „yra parašytas ant popieriaus su vandens ženklais. Nekelia abejonių prezidento antspaudo, A. Smetonos bei K. Bizausko parašų tikrumas“.
Istorikas atkreipia dėmesį į dokumento datą – 1939 m. rugpjūčio 22 d.
Po dienos buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. „Dar po savaitės Vokietija pradėjo šios sutarties įgyvendinimą – Antrąjį pasaulinį karą (...). Apie kokį Generalinio konsulato steigimą galima galvoti, kada po kelių savaičių nebelieka Lenkijos valstybės, o beveik po mėnesio Lietuva su Sovietų Sąjunga pasirašo savitarpio pagalbos sutartį bei atgauna Vilnių su Vilniaus sritimi!“.
A. Gumuliauskas rašo, kad „pasikeitus geopolitinei padėčiai, dalis politikų, matyt, nebūtų linkę rimtai vertinti šio dokumento reikšmės (...). Tačiau „jeigu apie šią A. Smetonos nuostatą būtų sužinojusi tauta, be jokių abejonių turėjo kilti žymiai didesnė nepasitikėjimo banga, nei priėmus 1938-ųjų Lenkijos ultimatumą“.
Parengė Vladas VERTELIS