Kaip aš pra­ra­dau pri­vile­gi­jas

Kaip aš pra­ra­dau pri­vile­gi­jas

Li­gi­ta Juk­ne­vi­čiū­tė

Ir vai­kys­tė­je, ir jau paau­gu­si, kiek mig­lo­tai su­pra­tau, kad pri­klau­sau aukš­tes­niam so­cia­lis­ti­nės san­tvar­kos skruz­dė­ly­no luo­mui. Tė­tis – kles­tin­čio ir vi­so­je So­vie­tų Są­jun­go­je gar­saus Bri­dų (,,Pir­myn“) ko­lū­kio par­ti­jos sek­re­to­rius – ne­vaikš­čio­jo į baž­ny­čią, dėl to ba­by­tė (ma­mos te­ta, ku­ri ją užau­gi­no ir bu­vo su vy­ru la­bai die­vo­bai­min­ga), py­ko, bet at­si­dus­da­ma pa­sa­ky­da­vo, kad toks ta­vo tė­vo dar­bas – jam į baž­ny­čią ne­ga­li­ma. Dėl ko ne­ga­li­ma, aš pa­ti ne­la­bai su­pra­tau ir at­va­žia­vu­si į kai­mą, ba­by­tei pa­sa­ko­da­vau apie to­kias kny­ge­les, kaip ,,Zui­kio po­te­riai“ ar pa­na­šias, ku­rio­se bū­da­vo iš­juo­kia­mas žmo­nių re­li­gin­gu­mas.

Ba­by­tė pa­si­bai­sė­ju­si klau­sy­da­vo­si, aik­čio­da­vo, aš mė­gau­da­vau­si tuo, ko­kį jai pa­da­riau įspū­dį, ta­da ji per­si­žeg­no­da­vo, abi su­kal­bė­da­vom va­ka­ri­nius po­te­rius ir ei­da­vom mie­go­ti.

Kad Die­vas vis­gi yra, ga­lu­ti­nai su­pra­tau po bai­siau­sio vai­kys­tės koš­ma­ro, kai kai­me pa­ma­čiau trau­kia­mą iš van­dens sken­duo­lį (ėjom žiū­rė­ti tos at­rak­ci­jos ke­li kai­mai, ir vai­kai, ir suau­gę, nie­kam nea­tė­jo į gal­vą nu­va­ry­ti vai­kus nuo to re­gi­nio).

Po to pra­si­dė­jo koš­ma­rai ir ne­mi­ga. Va­ka­re suim­da­vo siau­bas, iš­kil­da­vo tas ne­lai­mė­lis prieš akis, ir aš skuos­da­vau pas ba­by­tę į lo­vą. Ba­by­tė pa­mo­kė, kad rei­kia už tą žmo­gų mels­tis – tie­siog kal­bė­ti ,,Am­ži­ną atil­sį“.

Mels­da­ma­si nu­si­ra­min­da­vau ir už­mig­da­vau. Tai­gi, ne Le­ni­nas ir ne par­ti­ja pa­dė­da­vo nu­ga­lė­ti koš­ma­rus, o pa­pras­čiau­sia mal­da.

Mo­kiau­si ge­rai, pa­ti­ko ra­šy­ti, daug skai­čiau, tad ke­lių mo­ky­to­jų pa­ra­gin­ta pa­ti­kė­jau, kad ga­liu bū­ti žur­na­lis­te. Pa­ra­šiau ke­le­tą straips­nių Šiau­lių laik­raš­čiui. At­ro­dė – te­rei­kia ge­rai iš­lai­ky­ti sto­ja­muo­sius, ir aš jau žur­na­lis­tė. De­ja, vis­ką su­jau­kė pe­rest­roi­ka ir tė­vo pa­rei­gos, ki­taip sa­kant, ma­no, kaip no­menk­la­tū­ri­nin­ko duk­ters, so­cia­li­nis sta­tu­sas.

Sup­ran­tu, kad šiais lai­kais bū­tų la­bai tei­sin­ga ir rei­ka­lin­ga pa­si­skelb­ti, kad esu bent jau trem­ti­nių duk­ra. De­ja, ne­ga­liu skųs­tis sa­vo da­lia: man tė­vai yra są­ži­nin­gu­mo pa­vyz­dys, net ne­si­ruo­šiu jų iš­si­ža­dė­ti ar gė­din­tis. Ir tė­tis, ir ma­ma gi­mė la­bai skur­džio­se šei­mo­se, abu vai­kys­tė­je li­ko naš­lai­čiais, tad jų ne­bu­vo net dėl ko vež­ti kaž­kur į Si­bi­rus; džiau­gė­si vi­si, kad ne­mi­rė ba­du čia, Lie­tu­vo­je. Tė­čio ma­ma po vy­ro mir­ties vie­na užau­gi­no 6 vai­kus, o ma­mos tė­vas, mi­rus žmo­nai, vai­kus iš­da­li­no gi­mi­nai­čiams, tad ma­no ma­mą užau­gi­no te­ta su vy­ru.

Tė­vai anks­ti su­kū­rė šei­mą ir džiau­gė­si, ga­lė­da­mi tie­siog gy­ven­ti, au­gin­ti mus su se­se. Tė­tis pa­da­rė kar­je­rą, bū­da­mas tie­siog do­ras, iš­si­la­vi­nęs žmo­gus (mo­kė­si pa­ts, bai­gė ke­lis aukš­tuo­sius be jo­kių pro­tek­ci­jų ir pus­ba­džiu gy­ven­da­mas stu­di­jų lai­kais), nuo­šir­džiai ti­kė­jęs, kad ta san­tvar­ka, ku­rio­je pra­bė­go jo jau­nys­tė, yra tei­sin­ga vi­siems: ir varg­šams, ir vals­tie­čiams, ir dar­bi­nin­kams.

Jų ko­lū­kis bu­vo pa­vyz­di­nis, ten vai­kų dar­že­ly­je – ba­sei­nas, ko­lū­kie­čiai va­ži­nė­jo nuo­sa­vais au­to­mo­bi­liais ir gy­ve­no pra­ban­giuo­se tiems lai­kams dviaukš­čiuo­se mū­ri­nu­kuo­se, o mū­sų šei­ma – bu­te Šiau­liuo­se. Tė­vas taip ir ne­pa­si­nau­do­jo ga­li­my­be pa­si­sta­ty­ti Bri­duo­se na­mą.

Tė­vas pa­sa­ko­jo, kad kar­tą į ko­lū­kį at­va­žia­vo ru­sų eks­kur­si­ja iš Si­bi­ro, tė­vas ve­džio­ja sve­čius po ko­lū­kį, ro­do na­mus, kur lie­tu­viai jų ko­lū­kie­čiai gy­ve­na. Vie­na ru­sė mo­te­ris, pa­ma­čiu­si prie nuo­sa­vo mū­ri­nio na­mo ma­žes­nį mū­ri­nu­ką, pa­klau­sė, kas ja­me gy­ve­na. Tė­vas sa­ko – kar­vė, kiau­lės. Tai tie si­bi­rie­čiai vos ne­nual­po iš nuo­sta­bos, ko­kio­mis są­ly­go­mis mū­sų kiau­ly­tės gy­ve­na...

Pra­si­dė­jus pe­rest­roi­kai į ,,Pir­myn“ ko­lū­kį at­va­žia­vo M. Gor­ba­čio­vas. Tė­vas jam už­da­vė ke­le­tą ne­pa­to­gių klau­si­mų apie ko­mu­nis­tų par­ti­jos per­si­tvar­ky­mą, ir pa­ts Gor­ba­čio­vas tė­vui iš­pra­na­ša­vo, kad jis pir­ma­sis iš tos par­ti­jos ir iš­lėks. Taip ir at­si­ti­ko. Pra­dė­jus dras­ky­ti ko­lū­kius, tė­vas at­si­sa­kė pa­siū­ly­mo sto­ti į Są­jū­dį, pa­sa­kęs, kad vie­nai par­ti­jai jau ati­tar­na­vo, ir tie­siog išė­jo iš dar­bo, nu­si­vy­lęs ir pa­si­šlykš­tė­jęs puo­li­mu iš uo­liau­sių są­jū­die­čių, stai­ga iš bu­vu­sių ko­mu­nis­tų ta­pu­sių ar­šiais ne­prik­lau­so­my­bės skel­bė­jais.

O aš per tą vi­są virs­mą sto­jau į žur­na­lis­ti­ką. Štai ta­da ir paaiš­kė­jo, kad tė­vo pa­rei­gos man yra baus­mė. Per sto­ja­mų­jų po­kal­bį ma­ne vie­nas ko­mi­si­jos na­rys stai­ga ėmė klau­si­nė­ti, ką dir­ba tė­vas. Ne klau­si­nė­ti, o tar­dy­ti. (Įsi­vaiz­duo­ju, kad pa­na­šiai per sto­ja­muo­sius tar­dy­da­vo ir tuos, ku­rie so­viet­me­ty­je bu­vo trem­ti­nių vai­kai.)

Aš sė­dė­jau ap­stul­bu­si ir ne­ga­lė­jau su­pras­ti, kas jam ne­ge­rai? Prie ko čia tė­vas, ko tas dė­dė taip pyks­ta ant ma­nęs, ką aš ar tė­vas jam blo­ga pa­da­riau? Ką aš ži­nau, ką tė­vas dir­ba? Ži­no­jau, kad kaž­ko­kius sve­čius prii­mi­nė­ja, ko­mu­nis­tus ir ar­tis­tus, bra­zaus­kus ir ščiu­kai­tes, la­kū­nus vi­so­kius ir kos­mo­nau­tus iš vi­sos TSRS, ro­do jiems ko­lū­kį, di­džiuo­da­ma­sis, pa­sa­ko­ja, kaip ge­rai gy­ve­na jų žmo­nės, ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­ja ko­lū­kie­čiams ir kon­cer­tus. Va­žiuo­ja į dar­bą, va­ka­re grįž­ta, tai juk, ma­tyt, dir­ba kaž­ką, kas man rū­pi? Man rū­pė­jo ki­ti da­ly­kai.

Pa­si­me­čiau, su­si­ner­vi­nau be kal­tės kal­ta, ne­su­ge­bė­jau riš­liai pa­sa­ky­ti, ką tė­tis vei­kia dar­be, ta­da dar ga­vau ke­lis klau­si­mus iš geog­ra­fi­jos ir vi­si­šiš­kai nu­si­kal­bė­jau.

Neįs­to­jau. Bu­vo daug aša­rų ir nu­si­vy­li­mo, šir­dy­je kal­ti­nau sa­ve ir, aiš­ku, tė­vą – ko­dėl jis pa­si­rin­ko to­kį dar­bą, ku­ris da­bar, per pe­rest­roi­ką, ta­po pra­keiks­mu? Su­vo­kiau, kad tas prie­šiš­ku­mas iš pik­to­jo ko­mi­si­jos na­rio ėjo bū­tent dėl to, kad bu­vau no­menk­la­tū­ri­nin­ko duk­ra, o juk jau ėjo pe­rest­roi­ka.

Grį­žu­si į Šiau­lius, ma­tyt, pro­tes­tuo­da­ma prieš sa­vo iki šiol ,,pri­vi­le­gi­juo­tą“ gy­ve­ni­mą, nuė­jau dirb­ti in­dų plo­vė­ja. Pa­dir­bau ke­le­tą mė­ne­sių, pa­ju­tau juo­do dar­bo sko­nį (vi­sai ge­ras, nie­ko sun­kaus tuos in­dus plau­ti), ta­da įsto­jau į Uni­ver­si­te­to pa­ren­gia­mą­jį kur­są ir pa­ga­liau po me­tų ta­pau Žur­na­lis­ti­kos ka­ted­ros stu­den­te.

O tė­čio is­to­ri­ja man bu­vo ge­ra pa­mo­ka, kad ne­rei­kia nie­ko: nei pri­vi­le­gi­jų, nei pa­rei­gų, nei jų pra­ra­di­mo per­ daug su­reikš­min­ti, svar­biau­sia iš­lik­ti są­ži­nin­gu žmo­gu­mi, pir­miau­sia są­ži­nin­gu sau ir ne­bū­ti iš­vers­tas­kū­riu. Ta­da ne­bus gė­da žiū­rė­ti sa­vo vai­kams ir anū­kams į akis.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

1987 metai.