Kaip mes pankavom Taline

Kaip mes pan­ka­vom Ta­li­ne

Li­gi­ta Juk­ne­vi­čiū­tė,

žur­na­lis­tė

Se­niai se­niai, kai dar ne­bu­vo in­ter­ne­to ir feis­bu­ko, mes, Šiau­lių, kaip da­bar sa­ko­ma, ne­for­ma­lai ir su­bkul­tū­ros at­sto­vai, tie­siog pa­si­skam­bin­da­vom lai­di­niu te­le­fo­nu, su­si­tik­da­vom ,,Kaš­to­ne“, ger­da­vom ka­vą ir dis­ku­tuo­da­vom, var­žy­da­mie­si, kas ži­no ir gir­dė­jo įdo­mes­nės mu­zi­kos ar per­skai­tė re­tes­nių kny­gų.

Dar, tie­sa, sė­dė­da­vom par­ke prie Pio­nie­rių rū­mų ir tie, kas rū­kė, rū­ky­da­vo. O svar­biau­sia, mes kal­bė­da­vo­mės ir pa­sa­ko­da­vom vie­ni ki­tiems tai, ką pa­vyk­da­vo su­ži­no­ti, per­skai­ty­ti ar iš­girs­ti apie lais­vą­jį pa­sau­lį, kur žmo­nės ne tik kal­ba ką no­ri, bet ir ren­gia­si kaip no­ri, ne­ri­zi­kuo­da­mi bū­ti iš­va­din­ti ne­nor­ma­liais ar iš­mes­ti iš mo­kyk­los.

Ėjo gū­dūs maž­daug 1986-ie­ji, pe­rest­roi­ka jau bu­vo pra­si­dė­ju­si, lais­vės vis dau­gė­jo, aš, jau paaug­lė, lan­kiau Vai­kų dai­lės mo­kyk­lą, o ten, kaip ži­nia, ir­gi sklan­dė lais­vės dva­sia, ra­gi­nan­ti bū­ti sa­vi­mi ir ne­bi­jo­ti pa­si­ro­dy­ti šiek tiek trenk­tam.

Tai­gi, mes jau ži­no­jo­me, kad ne tik lais­vuo­siuo­se Va­ka­ruo­se, bet ir Vil­niu­je yra to­kie pan­kai. Jie ne­šio­ja skiau­te­res, nu­tį­su­sius megz­ti­nius, pa­trum­pin­tas kel­nes, o svar­biau­sia, jie ke­liau­ja au­tos­to­pu (tran­zuo­ja) ir ta­da apie juos pa­ra­šo kny­gą ,,Ke­ly­je“. Ši­tos kny­gos aš taip ir ne­pers­kai­čiau iki šiol, bet drau­go Ug­niaus (Ug­niaus Rat­ni­ko), su ku­riuo su­si­pa­ži­no­me to­je pa­čio­je Dai­lės mo­kyk­lo­je, pa­sa­ko­ji­mai apie Dže­ko Ke­rua­ko kny­gos he­ro­jus bu­vo to­kie ro­man­tiš­ki ir krei­zi, kad pan­kus pa­mi­lau iš vi­sos šir­dies. Net su­ži­no­ju­si, kad jie val­go žmo­gie­ną ar prie mo­kyk­lų gąs­di­na vai­kus kaip eks­hi­bi­cio­nis­tai su tais pan­kiš­kais liet­pal­čiais, bū­čiau pan­kams vis­ką at­lei­du­si, nes jie sim­bo­li­za­vo lais­vę ir drą­są, o ten, ten – į lais­vę ir Va­ka­rus vi­sa­da ver­žė­si ma­no šir­dis.

Tai­gi, vos ga­vę pa­sus (tai įvy­ko su­lau­kus 16), mes, ke­le­tas Šiau­lių jau­nų­jų pan­kų, iš­si­ruo­šė­me kaip tie Ke­rua­ko he­ro­jai į ke­lią.

Ke­lias ve­dė į Ta­li­ną, nes į jį nu­tran­zuo­ti bu­vo ne taip bau­gu ir gan ar­ti, tė­vai lyg­ tai iš­lei­do, be to, ėjo gan­dai, kad Ta­li­ne ir­gi ne­ma­žai pan­kų, bu­vo smal­su pa­ma­ty­ti es­tiš­kuo­sius jų­jų eg­zem­plio­rius.

Kaž­ko­dėl ne­pa­me­nu sa­vęs tran­zuo­jan­čios, įta­riu, kad ke­lio­nės tiks­lą pa­sie­kiau pa­to­giai – trau­ki­niu Mins­kas –Talinas su drau­ge Eli­gi­ja. Ta­li­ne, pa­sie­kę jį kaip tik­ri pan­kai tran­zu, mū­sų jau lau­kė ki­ti šiau­lie­čiai. Jų mi­si­ja bu­vo nu­va­žiuo­ti anks­čiau už mus ir už­megz­ti ry­šius su vie­ti­niais, es­tiš­kai­siais pan­kais. Gir­dė­jom, kad tai ga­li­ma bu­vo pa­da­ry­ti tie­siog tri­nan­tis po se­na­mies­tį ar­ba ge­riant kok­te­lius tam tik­ruo­se ba­ruo­se.

De­ja, nie­ko blat­no tam Ta­li­ne ne­ra­dom, gra­žus se­na­mies­tis, ir tiek. Jo­kie pan­kai mū­sų ten ne­lau­kė, gal jie tuo me­tu ir­gi bu­vo kur nors iš­tran­za­vę? Drau­gai gan grei­tai iš­lei­do sa­vo rub­lius kok­tei­liu­kams, be­vil­tiš­kai dai­ry­da­mie­si Ta­li­no pan­kų.

Įdo­miau­sia da­lis pra­si­dė­jo, kai po il­gos die­nos, mau­dy­nių jū­ro­je ir vaikš­čio­ji­mo po se­na­mies­tį atė­jo nak­tis ir mums te­ko nak­vo­ti ant suo­le­lio, nes pi­ni­gų be­veik ne­be­tu­rė­jom.

Vieš­bu­čiai bu­vo bran­gūs, į juos paaug­lių be tė­vų neį­leis­da­vo, bet net ir bū­da­mi tur­tin­gi iš prin­ci­po ne­bū­tu­me ten ėję, juk mes – pan­kai.

Pa­me­nu, kad nu­va­žia­vom iki pa­sku­ti­nės au­to­bu­so sto­te­lės, kur ne­be­vaikš­to mi­li­ci­nin­kai, ra­dom suo­le­lį, o ta­da tie­siog lau­kėm nak­ties su ke­le­tu bend­ra­pan­kių.

Bu­vo koks rugp­jū­tis, bet nak­tį pa­si­da­rė la­bai šal­ta, pa­me­nu, kad Sau­lius da­vė sa­vo šil­tą striu­kę, o pa­ts šo­ki­nė­jo ir da­rė pri­tū­pi­mus, kol aš ban­džiau pa­snaus­ti. Tad vos pra­dė­jus auš­ti, apie 5 ry­to, nu­dar­dė­jom pir­muo­ju au­to­bu­su, at­gal į mies­tą, o aš nuė­jau pa­snaus­ti į ge­le­žin­ke­lio sto­tį (nak­čiai tą sto­tį už­ra­kin­da­vo, dėl to mums te­ko glaus­tis lau­ke).

Ar­tė­jant ant­ra­jai nak­čiai, su­pra­tau, kad pan­kiš­ko­ji ro­man­ti­ka man ne­be­pa­tin­ka, no­riu tie­siog iš­si­mie­go­ti. Iš vi­so ne­di­de­lio bū­re­lio Šiau­lių pan­kų bu­vom li­kę tri­se – aš, Eli­gi­ja ir Ug­nius, o ki­ti jau grį­ži­nė­jo į Šiau­lius.

Ir ten, aukš­ty­bė­se, ge­ra­sis Die­vu­lis iš­gir­do ma­no no­rą. Mums be­si­tri­nant ap­link sto­tį ir svars­tant, ką da­ryt, kur pa­si­dė­ti nak­tį, prie mū­sų pri­siar­ti­no mo­te­ris ir ru­sų kal­ba ty­liai už­klau­sė, ar mums ne­rei­kė­tų nak­vy­nės?

Pri­me­nu, kad ėjo 1986- ie­ji, bet ko­kia pri­va­ti veik­la bu­vo drau­džia­ma, ves­tis žmo­nes na­mo ir nuo­mo­ti jiems kam­ba­rius, kaip da­bar įpras­ta per boo­king com, bu­vo drau­džia­ma ar­ba tur­būt rei­kė­jo kaž­ko­kio spe­cia­laus lei­di­mo (pvz., per pra­ban­gias ato­sto­gas Kry­me su tė­vais gy­ven­da­vom ,,pri­va­čiam sek­to­riu­je“ pas žmo­nes, o ir Pa­lan­go­je bu­vo įpras­ta nuo­mo­tis kam­ba­rius ,,pas bo­bu­tes“) . Bet to­ji mo­te­riš­kė kaž­ko bi­jo­jo ir bu­vo la­bai pa­slap­tin­ga.

Su­ta­rėm, kad su­si­mo­kė­ję nuo žmo­gaus, be­rods, po 5 rub­lius,(tai tur­būt ati­tik­tų da­bar­ti­nius 25 eu­rus), gau­sim nak­vy­nę. Tuo­met ga­vom nu­ro­dy­mus: ap­si­mes­ti, kad jos ne­pa­žįs­tam, bet sek­ti pa­skui ją iki sto­te­lės, pa­skui va­žiuo­ti tuo pa­čiu au­to­bu­su, ta­da ji duos ženk­lą ir iš­lip­sim ten, kur lips ji.

Bu­vo la­bai įdo­mu, kaip ko­kiam šni­pų fil­me. Nu­va­žia­vom iki kaž­ko­kių mie­ga­mų­jų ra­jo­nų, mo­te­riš­kė au­to­bu­se sto­vė­jo per ke­le­tą met­rų nuo mū­sų, ap­si­mes­da­ma, kad mū­sų ne­pa­žįs­ta, bet vis pa­merk­da­ma akį, o mes krykš­ta­vom lai­min­gi, kad pa­ga­liau iš­si­mie­go­si­me.

Ga­vę ženk­lą, kad ji ruo­šia­si lip­ti, klus­niai nu­ti­pe­nom pa­skui. Iš­li­pę pa­ma­tėm, kad mo­te­riš­kė at­si­pa­lai­da­vo, ma­tyt, įsi­ti­ki­nu­si, kad nie­kas ne­se­ka, nu­si­ve­dė mus pas sa­ve, klau­si­nė­da­ma, kas mes ir iš kur. Mes pri­si­sta­tė­me, pa­ti­kin­da­mi, kad esam do­ri pi­lie­čiai ir nak­tį neats­ė­lin­si­me pas ją į kam­ba­rį su pei­liu, juk bu­vom tik tri­ju­lė ro­ma­tiš­kų me­niš­kos pri­gim­ties paaug­lių, la­ku su­purš­to­mis skiau­te­rė­lė­mis.

Tai bu­vo pa­pras­tas so­vie­ti­nis vie­no kam­ba­rio bu­tas. Po­nia ne­le­ga­lio­ji vers­li­nin­kė ap­ro­dė jį mums. Vo­nio­je mau­dė­si jau­na mer­gi­na, bet šei­mi­nin­kė be ce­re­mo­ni­jų mus už­ve­dė ten, pri­sta­ty­da­ma pu­to­se pa­sken­du­sią duk­rą ir pa­reikš­da­ma, kad jos abi mie­gos vir­tu­vė­je. Ta­da pa­ro­dė lo­vą vie­nin­te­lia­me kam­ba­ry­je, ten mums su Eli­gi­ja bu­vo nu­ma­ty­ta nak­vy­nė, jau­kiai su­si­glau­dus, nes lo­va ne­bu­vo la­bai pla­ti...

,,O kur aš mie­go­siu?“– ne­drą­siai pa­klau­sė Ug­nius, min­ty­se, kaip ir mes, pri­mes­da­mas, kad kam­ba­rys vie­nas, lo­va vie­na, o mes juk – tri­se. ,,Čia“, – sve­tin­gai mos­te­lė­jo po­nia į stan­dar­ti­nį la­kuo­tą val­go­mo­jo sta­lą su ser­ve­tė­le ir va­za.

,,Kąąąąą??? Ant sta­lo???“ – ne­pa­ti­kė­jo Ug­nius.

,,Taip, už­dė­siu čiu­ži­nį, bus pa­to­gu, ne­si­jau­dink“,– pa­ti­ki­no šei­mi­nin­kė, o mums ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik su­tik­ti su jos pa­siū­ly­mu ir lik­ti ta­me kons­pi­ra­ci­nia­me bu­te.

Ne­pa­me­nu, ar mes kly­kėm, ar žven­gėm iš juo­ko, bet la­bai ge­rai pa­me­nu, kad Ug­nius tik­rai mie­go­jo ant sta­lo, ir tik­rai ne­si­skun­dė, nes po­nia jam pa­tie­sė kaž­ką minkš­to. Ir tik­rai bu­vo šil­ta, jau­ku, ne taip, kaip to­je au­to­bu­sų sto­te­lė­je ant suo­liu­ko. Tad mes tur­būt smi­gom aki­mirks­niu, iš­var­gin­ti val­kio­ji­mo­si ir pan­ka­vi­mo.

Tai bu­vo pa­ts pan­kiš­kiau­sias mū­sų paaug­lys­tės nuo­ty­kis, o Ug­nius Rat­ni­kas (šian­dien – ži­no­mas Šiau­lių me­ni­nin­kas) tą nak­tį tur­būt sap­na­vo sa­ve su Dže­ko Ke­rua­ko he­ro­jais, ku­rie iš­si­žio­ję ir pa­gar­biai klau­so­si šios is­to­ri­jos, ban­dy­da­mi su­vok­ti so­vie­ti­nio pan­ka­vi­mo su­bti­ly­bes.

Iš as­me­ni­nio ar­chy­vo.

Prieš 30 me­tų. Iš kai­rės: Ir­man­tas, Ug­nius, Man­tas, Sau­lius ir Li­gi­ta.

Li­gi­ta Juk­ne­vi­čiū­tė.