
Naujausios
Kaip mes pankavom Taline
Ligita Juknevičiūtė,
žurnalistė
Seniai seniai, kai dar nebuvo interneto ir feisbuko, mes, Šiaulių, kaip dabar sakoma, neformalai ir subkultūros atstovai, tiesiog pasiskambindavom laidiniu telefonu, susitikdavom ,,Kaštone“, gerdavom kavą ir diskutuodavom, varžydamiesi, kas žino ir girdėjo įdomesnės muzikos ar perskaitė retesnių knygų.
Dar, tiesa, sėdėdavom parke prie Pionierių rūmų ir tie, kas rūkė, rūkydavo. O svarbiausia, mes kalbėdavomės ir pasakodavom vieni kitiems tai, ką pavykdavo sužinoti, perskaityti ar išgirsti apie laisvąjį pasaulį, kur žmonės ne tik kalba ką nori, bet ir rengiasi kaip nori, nerizikuodami būti išvadinti nenormaliais ar išmesti iš mokyklos.
Ėjo gūdūs maždaug 1986-ieji, perestroika jau buvo prasidėjusi, laisvės vis daugėjo, aš, jau paauglė, lankiau Vaikų dailės mokyklą, o ten, kaip žinia, irgi sklandė laisvės dvasia, raginanti būti savimi ir nebijoti pasirodyti šiek tiek trenktam.
Taigi, mes jau žinojome, kad ne tik laisvuosiuose Vakaruose, bet ir Vilniuje yra tokie pankai. Jie nešioja skiauteres, nutįsusius megztinius, patrumpintas kelnes, o svarbiausia, jie keliauja autostopu (tranzuoja) ir tada apie juos parašo knygą ,,Kelyje“. Šitos knygos aš taip ir neperskaičiau iki šiol, bet draugo Ugniaus (Ugniaus Ratniko), su kuriuo susipažinome toje pačioje Dailės mokykloje, pasakojimai apie Džeko Keruako knygos herojus buvo tokie romantiški ir kreizi, kad pankus pamilau iš visos širdies. Net sužinojusi, kad jie valgo žmogieną ar prie mokyklų gąsdina vaikus kaip ekshibicionistai su tais pankiškais lietpalčiais, būčiau pankams viską atleidusi, nes jie simbolizavo laisvę ir drąsą, o ten, ten – į laisvę ir Vakarus visada veržėsi mano širdis.
Taigi, vos gavę pasus (tai įvyko sulaukus 16), mes, keletas Šiaulių jaunųjų pankų, išsiruošėme kaip tie Keruako herojai į kelią.
Kelias vedė į Taliną, nes į jį nutranzuoti buvo ne taip baugu ir gan arti, tėvai lyg tai išleido, be to, ėjo gandai, kad Taline irgi nemažai pankų, buvo smalsu pamatyti estiškuosius jųjų egzempliorius.
Kažkodėl nepamenu savęs tranzuojančios, įtariu, kad kelionės tikslą pasiekiau patogiai – traukiniu Minskas –Talinas su drauge Eligija. Taline, pasiekę jį kaip tikri pankai tranzu, mūsų jau laukė kiti šiauliečiai. Jų misija buvo nuvažiuoti anksčiau už mus ir užmegzti ryšius su vietiniais, estiškaisiais pankais. Girdėjom, kad tai galima buvo padaryti tiesiog trinantis po senamiestį arba geriant koktelius tam tikruose baruose.
Deja, nieko blatno tam Taline neradom, gražus senamiestis, ir tiek. Jokie pankai mūsų ten nelaukė, gal jie tuo metu irgi buvo kur nors ištranzavę? Draugai gan greitai išleido savo rublius kokteiliukams, beviltiškai dairydamiesi Talino pankų.
Įdomiausia dalis prasidėjo, kai po ilgos dienos, maudynių jūroje ir vaikščiojimo po senamiestį atėjo naktis ir mums teko nakvoti ant suolelio, nes pinigų beveik nebeturėjom.
Viešbučiai buvo brangūs, į juos paauglių be tėvų neįleisdavo, bet net ir būdami turtingi iš principo nebūtume ten ėję, juk mes – pankai.
Pamenu, kad nuvažiavom iki paskutinės autobuso stotelės, kur nebevaikšto milicininkai, radom suolelį, o tada tiesiog laukėm nakties su keletu bendrapankių.
Buvo koks rugpjūtis, bet naktį pasidarė labai šalta, pamenu, kad Saulius davė savo šiltą striukę, o pats šokinėjo ir darė pritūpimus, kol aš bandžiau pasnausti. Tad vos pradėjus aušti, apie 5 ryto, nudardėjom pirmuoju autobusu, atgal į miestą, o aš nuėjau pasnausti į geležinkelio stotį (nakčiai tą stotį užrakindavo, dėl to mums teko glaustis lauke).
Artėjant antrajai nakčiai, supratau, kad pankiškoji romantika man nebepatinka, noriu tiesiog išsimiegoti. Iš viso nedidelio būrelio Šiaulių pankų buvom likę trise – aš, Eligija ir Ugnius, o kiti jau grįžinėjo į Šiaulius.
Ir ten, aukštybėse, gerasis Dievulis išgirdo mano norą. Mums besitrinant aplink stotį ir svarstant, ką daryt, kur pasidėti naktį, prie mūsų prisiartino moteris ir rusų kalba tyliai užklausė, ar mums nereikėtų nakvynės?
Primenu, kad ėjo 1986- ieji, bet kokia privati veikla buvo draudžiama, vestis žmones namo ir nuomoti jiems kambarius, kaip dabar įprasta per booking com, buvo draudžiama arba turbūt reikėjo kažkokio specialaus leidimo (pvz., per prabangias atostogas Kryme su tėvais gyvendavom ,,privačiam sektoriuje“ pas žmones, o ir Palangoje buvo įprasta nuomotis kambarius ,,pas bobutes“) . Bet toji moteriškė kažko bijojo ir buvo labai paslaptinga.
Sutarėm, kad susimokėję nuo žmogaus, berods, po 5 rublius,(tai turbūt atitiktų dabartinius 25 eurus), gausim nakvynę. Tuomet gavom nurodymus: apsimesti, kad jos nepažįstam, bet sekti paskui ją iki stotelės, paskui važiuoti tuo pačiu autobusu, tada ji duos ženklą ir išlipsim ten, kur lips ji.
Buvo labai įdomu, kaip kokiam šnipų filme. Nuvažiavom iki kažkokių miegamųjų rajonų, moteriškė autobuse stovėjo per keletą metrų nuo mūsų, apsimesdama, kad mūsų nepažįsta, bet vis pamerkdama akį, o mes krykštavom laimingi, kad pagaliau išsimiegosime.
Gavę ženklą, kad ji ruošiasi lipti, klusniai nutipenom paskui. Išlipę pamatėm, kad moteriškė atsipalaidavo, matyt, įsitikinusi, kad niekas neseka, nusivedė mus pas save, klausinėdama, kas mes ir iš kur. Mes prisistatėme, patikindami, kad esam dori piliečiai ir naktį neatsėlinsime pas ją į kambarį su peiliu, juk buvom tik trijulė romatiškų meniškos prigimties paauglių, laku supurštomis skiauterėlėmis.
Tai buvo paprastas sovietinis vieno kambario butas. Ponia nelegalioji verslininkė aprodė jį mums. Vonioje maudėsi jauna mergina, bet šeimininkė be ceremonijų mus užvedė ten, pristatydama putose paskendusią dukrą ir pareikšdama, kad jos abi miegos virtuvėje. Tada parodė lovą vieninteliame kambaryje, ten mums su Eligija buvo numatyta nakvynė, jaukiai susiglaudus, nes lova nebuvo labai plati...
,,O kur aš miegosiu?“– nedrąsiai paklausė Ugnius, mintyse, kaip ir mes, primesdamas, kad kambarys vienas, lova viena, o mes juk – trise. ,,Čia“, – svetingai mostelėjo ponia į standartinį lakuotą valgomojo stalą su servetėle ir vaza.
,,Kąąąąą??? Ant stalo???“ – nepatikėjo Ugnius.
,,Taip, uždėsiu čiužinį, bus patogu, nesijaudink“,– patikino šeimininkė, o mums neliko nieko kito, kaip tik sutikti su jos pasiūlymu ir likti tame konspiraciniame bute.
Nepamenu, ar mes klykėm, ar žvengėm iš juoko, bet labai gerai pamenu, kad Ugnius tikrai miegojo ant stalo, ir tikrai nesiskundė, nes ponia jam patiesė kažką minkšto. Ir tikrai buvo šilta, jauku, ne taip, kaip toje autobusų stotelėje ant suoliuko. Tad mes turbūt smigom akimirksniu, išvarginti valkiojimosi ir pankavimo.
Tai buvo pats pankiškiausias mūsų paauglystės nuotykis, o Ugnius Ratnikas (šiandien – žinomas Šiaulių menininkas) tą naktį turbūt sapnavo save su Džeko Keruako herojais, kurie išsižioję ir pagarbiai klausosi šios istorijos, bandydami suvokti sovietinio pankavimo subtilybes.
Iš asmeninio archyvo.
Prieš 30 metų. Iš kairės: Irmantas, Ugnius, Mantas, Saulius ir Ligita.
Ligita Juknevičiūtė.