Kaip valdžia sąmoningo žmogaus ilgėjosi

Kaip val­džia są­mo­nin­go žmo­gaus il­gė­jo­si

Rū­ta Vai­nie­nė

Vy­riau­sy­bė šią sa­vai­tę pra­dė­jo nuo dis­ku­si­jos apie tai, ką pra­ran­da­me dėl še­šė­li­nės eko­no­mi­kos. Kiek ga­li­ma bū­tų pa­kel­ti pen­si­jas, kiek pa­di­din­ti svei­ka­tos prie­žiū­ros fi­nan­sa­vi­mą, jei iš še­šė­lio bū­tų iš­trauk­ti tie du mi­li­jar­dai. Tik ne­be li­tų, kaip anks­čiau prie Ku­bi­liaus, o eu­rų.

Vy­riau­sy­bė ma­no, kad pa­grin­di­nė kliū­tis su­lauk­ti ro­ži­nio ry­to­jaus – tai ma­žas žmo­nių są­mo­nin­gu­mas ir di­de­lis pa­kan­tu­mas še­šė­liui. Net 52 pro­cen­tai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų dau­giau ar ma­žiau pa­tei­si­na še­šė­lį – ro­do at­lik­to ty­ri­mo duo­me­nys. To­dėl la­bai svar­bu ne tik ge­rin­ti mo­kes­čių ad­mi­nist­ra­vi­mą, baus­mės neiš­ven­gia­mu­mą, bet ir di­din­ti žmo­nių są­mo­nin­gu­mą. Anot Prem­je­ro, jo­kie pa­si­tei­si­ni­mai, kad į še­šė­lį įstū­mė pa­ti val­džia, ne­pa­tei­si­na še­šė­lio.

Iš­kal­bin­ga tai, kad apie še­šė­lio prie­žas­tis – di­de­lius bei su­dė­tin­gus mo­kes­čius, blo­gą vie­šų­jų fi­nan­sų re­pu­ta­ci­ją ren­gi­ny­je apie še­šė­lį kal­bė­ta ne­bu­vo. Pa­siųs­ta la­bai aiš­ki ži­nia: mo­kes­čiai ne­bus nei ma­žes­ni, nei pa­pras­tes­ni. Taip, jie bus ge­riau ren­ka­mi, nes mo­kes­čių ins­pek­ci­ja pa­si­telks dar dau­giau iš­ma­nių sis­te­mų. O štai žmo­gų rei­kės pe­rauk­lė­ti – iš­siug­dy­si­me są­mo­nin­gą pi­lie­tį.

Tie­sa, są­mo­nin­gas pi­lie­tis, pa­si­ro­do, vi­sai ne­tu­ri bū­ti są­mo­nin­gas, t.y. tu­rė­ti sa­vo kri­tiš­ką nuo­mo­nę, ją reikš­ti, abe­jo­ti val­džios spren­di­mais. Jis tie­siog tu­ri bū­ti be­są­ly­giš­kai lo­ja­lus ir klus­nus. Toks nuo­lan­kus, kad jo­kia nuo­mo­nės ap­klau­sa ne­pa­ro­dy­tų, jog žmo­gui ne­priim­ti­na val­džios vyk­do­ma po­li­ti­ka.

Kas, anot val­džios, bū­tų ge­ras mo­kes­čių mo­kė­to­jas? Tas, ku­ris ir pa­ts su­mo­ka vi­sus mo­kes­čius, ir ne­lei­džia ki­tam jų ne­mo­kė­ti. Ge­ras mo­kes­čių mo­kė­to­jas yra tas, ku­ris net min­ties ne­tu­ri, kad gal­būt mo­kes­čiai kiek per di­de­li, gal ne­skaid­riai iš­lei­džia­mos biu­dže­to lė­šos. Jis nie­ka­da ne­mė­gi­na le­ga­liai op­ti­mi­zuo­ti mo­kes­čių, net jei šie su­da­ro di­džią­ją da­lį jo as­me­ni­nių ar vers­lo iš­lai­dų.

Mo­kė­da­mas daug ir no­riai, ge­ras mo­kes­čių mo­kė­to­jas nie­ko ne­si­ti­ki iš sa­vo vals­ty­bės. Su­si­mo­kėk, ir at­si­ka­bink, būk są­mo­nin­gas! Koks gi skir­tu­mas, kie­no ki­še­nėj pi­ni­gai – mo­kes­čių mo­kė­to­jo ar „mo­kes­čių mo­kė­to­jų“! Jums at­ro­do ki­taip? Bai­kit, jums tie­siog trūks­ta są­mo­nin­gu­mo!

Są­mo­nin­go mo­kes­čių mo­kė­to­jo il­ge­sys – ne vie­nin­te­lis. Pa­vyz­džiui, val­džia dar la­bai il­gi­si są­mo­nin­go darb­da­vio, to­bu­lo vers­li­nin­ko. Kas val­džiai yra ge­ras vers­li­nin­kas ir darb­da­vys?

To­bu­las darb­da­vys nie­ka­da ne­mo­ka mi­ni­ma­lios al­gos ir neat­lei­džia sa­vo dar­buo­to­jų. To­bu­las vers­li­nin­kas nie­ka­da ne­ke­lia kai­nų ir vis­ką par­duo­da be pel­no, bet pel­no mo­kes­tį su­mo­ka. Jis kon­ku­ruo­ja, bet ne per stip­riai. Bet ir ne per ma­žai.

Val­džios aki­mis, pa­ja­mų ne­ly­gy­bę su­ku­ria bū­tent ne­są­mo­nin­gi vers­li­nin­kai. Tai dėl sa­vo ne­są­mo­nin­gu­mo jie mo­ka per ma­žas, be to – skir­tin­gas al­gas. Jei darb­da­viai bū­tų są­mo­nin­gi, jie su­kur­tų dau­giau dar­bo vie­tų ir ne­lik­tų ne­dar­bo. Dar ge­ri vers­li­nin­kai ne­si­bur­tų į aso­cia­ci­jas ir ne­rei­ka­lau­tų iš val­džios ge­res­nių vers­lo są­ly­gų. Prie­šin­gai, ge­ri, en­tu­zias­tin­gi vers­li­nin­kai pa­lai­ky­tų vi­sas val­džios ini­cia­ty­vas.

Bū­na, kad ir žmo­gus ti­ki­si to­bu­los val­džios, ku­ri vis­ką duos, bet nie­ko ne­rei­ka­laus. Duos dar­že­lį, mo­kyk­lą, dar­bą, pen­si­ją, ke­lius, ga­ran­ti­jas – tik­rai, val­džia per rin­ki­mus to­kių pa­ža­dų pri­mė­to, bū­na.

Grįž­tant prie še­šė­lio te­mos, val­džia su­pran­ta, kad ne­ga­li duo­ti, jei ne­pai­ma. Ne­tu­ri iš ko. Bet ta­da, tei­sin­gu­mo dė­lei, tu­ri su­pras­ti, ko­dėl žmo­gus, duo­da­mas, ir­gi no­ri gau­ti. Pa­gar­bą, dia­lo­gą, gir­dė­ji­mą, skaid­rias iš­lai­das, sta­bi­lius ir pa­ke­lia­mus mo­kes­čius. To­kio dy­džio mo­kes­čius, ku­rie ne­mes­tų še­šė­lio. Tik­rai są­mo­nin­gą val­džią, ki­taip sa­kant, ku­ri bent jau su­pran­ta sa­vo spren­di­mų pa­sek­mes ir ne­kvai­li­na žmo­nių, jei ir šie su­pran­ta.