Kaip vertinate idėją dovanoti vaikams tautinį kostiumą?

APK­LAU­SA

Kaip ver­ti­na­te idė­ją do­va­no­ti vai­kams tau­ti­nį kos­tiu­mą?

Arū­nas BA­NYS, per­ku­si­nin­kas, mu­zi­kos mo­ky­to­jas, mu­ša­mų­jų inst­ru­men­tų an­samb­lio „Rit­mas ki­taip“ va­do­vas:

– Do­va­no­tam ark­liui į dan­tis ne­žiū­ri­ma... Gra­ži idė­ja, ko­dėl ne? Ka­dan­gi pla­nuo­ja­mos lė­šos bus nau­do­ja­mos ne iš biu­dže­to, vi­suo­me­nei rei­kė­tų šią idė­ją pa­lai­ky­ti. Vi­si bai­do­si nau­jų idė­jų, bet aš vi­sa­da už nau­jas min­tis. Atei­ty­je pa­ma­ty­si­me, kiek tai duos nau­dos. Ma­nau, pliu­sų bus dau­giau nei mi­nu­sų. Aš pa­ts tu­riu iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus sū­nų, bū­tų gra­žu jį ap­reng­ti tau­ti­niais rūbais. Svar­bu, kad di­zai­ne­riui Juo­zui Stat­ke­vi­čiui ku­riant kos­tiu­mą iš­lik­tų au­ten­ti­ka.

Jus­tė, ma­ma, au­gi­nan­ti tris vai­kus, ban­ki­nin­kė:

– Tu­ri­me tris vai­kus – jie au­ga taip greit, kad tik­rai ne­ver­ta do­va­no­ti dra­bu­žių. Ge­riau tuos mi­li­jo­nus skir­tų kam la­biau rei­kia, pa­vyz­džiui, ser­gan­tiems vai­kams. Ma­nau, tau­ti­niai kos­tiu­mai ne­rei­ka­lin­gi kaip prie­mo­nė tau­tiš­ku­mui ug­dy­ti. Kaip vai­kus šei­mo­se auk­lė­si­me, to­kie jie užaugs. Pa­vyz­džiui, ma­no dve­jų me­tų sū­nus mo­ka Lie­tu­vos him­ną, vy­res­nė duk­ry­tė taip pat mo­ka, ži­no, kas yra Lie­tu­vos Pre­zi­den­tė. Vis­kas pra­si­de­da ne nuo tau­ti­nių kos­tiu­mų, bet nuo šei­mos.

Žyd­rū­nas, sta­ty­bi­nin­kas:

– La­bai pui­ki idė­ja, pa­dė­tų ug­dy­ti pi­lie­tiš­ku­mą. Bū­tų gra­žu, jei kur ren­gi­ny­je su­si­tik­tų mi­nia taip pa­si­puo­šu­sių vai­kų. To­kį kos­tiu­mą rei­kė­tų vil­kė­ti tik šven­čių pro­ga. Tai, kad J. Stat­ke­vi­čius pla­nuo­ja kur­ti šiuos kos­tiu­mus, man kve­pia ko­mer­ci­ja – rei­kė­tų au­ten­tiš­ku­mo, o ne mo­der­nu­mo. Bū­tų pra­ktiš­kiau­sia kos­tiu­mus do­va­no­ti mo­kyk­loms, ko­lek­ty­vams, kad išaug­ti kos­tiu­mai lik­tų ki­tiems vai­kams.

Vid­man­tas, dziu­do tre­ne­ris:

– Liuks! Nors esu spor­ti­nin­kas, bet pa­ts šo­ku 25 me­tus Gruz­džių kul­tū­ros na­mų šo­kių ko­lek­ty­ve vil­kė­da­mas tau­ti­nį kos­tiu­mą. Rei­kė­tų kos­tiu­mus do­va­no­ti ne iki­mo­kyk­li­nu­kams, o pra­di­nu­kams, ku­rie ne­šo­ka, bet no­rė­tų. Lik­tų ir at­mi­ni­mui, ir šok­ti jais pa­si­puo­šę ga­lė­tų. Dar ge­riau – do­va­no­ti dau­gia­vai­kėms šei­moms, ta­da kos­tiu­mas pe­rei­tų iš kar­tos į kar­tą. Aš pa­ts tu­riu tau­ti­nius rū­bus ko­kių 50 me­tų se­nu­mo, jie ta­pę sa­vo­tiš­kais eks­po­na­tais.

Tu­riu aš­tuo­nio­lik­me­tį sū­nų, jam pa­do­va­no­siu kos­tiu­mą. Rei­kė­tų, kad tau­ti­nius kos­tiu­mus siū­tų ne di­zai­ne­ris su gar­sia pa­var­de, o kaž­kas iš liau­dies meist­rų, tau­to­dai­li­nin­kų.

Bro­nė, pen­si­nin­kė, bu­vu­si me­no va­do­vė:

– Prieš do­va­no­jant tau­ti­nius kos­tiu­mus pir­miau­sia rei­kė­tų su­tvar­ky­ti svar­bes­nius da­ly­kus vai­kams, žiū­rė­ti, kas vyks­ta glo­bos na­muo­se, so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se, at­kreip­ti dė­me­sį į kai­mus. Ką tie tau­ti­niai rū­bai duos? O tiek pi­ni­gų su­dė­ta bus... Kai pa­ge­rės gy­ve­ni­mas, ta­da ga­li tau­ti­nę sa­vi­mo­nę ug­dy­ti, da­bar dar per anks­ti. Man tau­ti­niai kos­tiu­mai gra­žu, nes pa­ti jau­nys­tė­je daug me­tų dir­bau me­no va­do­ve, dir­bau bib­lio­te­ko­je.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS