Kaip vertinate pasiūlymą po studijų trejus metus atidirbti Lietuvos provincijoje?

APK­LAU­SA

Kaip ver­ti­na­te pa­siū­ly­mą po stu­di­jų tre­jus me­tus ati­dirb­ti Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je?

Eval­das VAI­KA­SAS, stu­den­tas, dai­ni­nin­kas:

– Aš už lais­vę rink­tis. Stu­den­tai ko­vo­ja už ne­mo­ka­mą stu­di­jų vie­tą, lai­ko eg­za­mi­nus, ge­rai mo­ko­si, o jiems rei­kė­tų kaip kaž­ka­da so­viet­me­čiu ati­dirb­ti. Jei man rei­kė­tų po stu­di­jų ke­liau­ti į Lie­tu­vos glū­du­mą, ne­bū­čiau pa­ten­kin­tas. Šiau­lių uni­ver­si­te­te ket­vir­ta­me kur­se stu­di­juo­ju mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos spe­cia­ly­bę, esu bū­si­mas mu­zi­kos mo­ky­to­jas. Bai­gęs stu­di­jas ieš­ko­siu dar­bo, bet ne­ži­nau, ar dirb­siu pa­gal spe­cia­ly­bę – žiū­rė­siu, ar išvis no­riu bū­ti mo­ky­to­ju. Tu­rė­siu dip­lo­mą ir lais­vę rink­tis, ką, kur dirb­ti.

Ta­das, sta­ty­bi­nin­kas:

– Pra­džio­je rei­kė­tų įsi­gi­lin­ti į vi­sus niuan­sus, sun­ku ver­tin­ti vie­na­reikš­miš­kai. Pats dir­bu sta­ty­bų sri­ty­je, ga­liu pa­tvir­tin­ti iš pa­tir­ties – trūks­ta spe­cia­lis­tų ne tik Šiau­lių ap­skri­ty­je, bet vi­so­je Lie­tu­vo­je. Yra lo­gi­kos ir ta­me, kad mes spe­cia­lis­tus ap­mo­ko­me, o jie emig­ruo­ja. Ta­čiau su to­kio­mis pri­vers­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis grįž­ta­me į ko­mu­niz­mą. Stu­den­tams ati­dir­bi­nė­ti pa­gal pa­sky­ri­mą bū­tų la­žas. Trys me­tai la­bai il­gas lai­ko tar­pas.

Gied­rė, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nė mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se:

– Tei­gia­mai ver­ti­nu – vals­ty­bė mo­ka už moks­lą, to­dėl rei­kė­tų jai duo­ti grą­žą. Pa­ti mo­kiau­si tei­sę Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lo­je, su­da­rė­me su­tar­tis pri­va­lo­mai ati­dirb­ti sis­te­mo­je ket­ve­rius me­tus. Prie­šin­gu at­ve­ju tek­tų grą­žin­ti pi­ni­gus už moks­lą. Ka­dan­gi gy­ve­nau Šiau­liuo­se, čia ir dir­bu. Dar vie­nas tei­gia­mas da­ly­kas – bai­gus moks­lus ga­ran­tuo­ta dar­bo vie­ta.

Da­nu­tė, sen­jo­rė, bu­vu­si bu­hal­te­rė:

– Bū­tų ge­rai, kad ati­dirb­tų, nes jau­ni­mui po stu­di­jų yra ga­ran­ti­ja tu­rė­ti dar­bą. Ne­ma­tau nie­ko blo­go dirb­ti re­gio­nuo­se. Aš Šiau­liuo­se 1971 me­tais at­si­dū­riau pa­gal pa­sky­ri­mą, nors mo­kiau­si Vil­niu­je, pa­ti esu iš Vei­sie­jų, Dzū­ki­jos. Da­bar vie­nin­te­lė pro­ble­ma, kad to­li nu­va­žiuo­ti tė­vus ap­lan­ky­ti. Jau­na bu­vau – at­va­žia­vu­si į Šiau­lius grei­tai pri­pra­tau, įsi­my­lė­jau, čia šei­mą su­kū­riau, drau­gų tu­riu, vai­kai, anū­kai au­ga. Da­bar Šiau­liai – ma­no na­mai.

Da­nu­tė, ap­sau­gos dar­buo­to­ja:

– Nei­gia­mai ver­ti­nu, aš as­me­niš­kai ne­no­rė­čiau ei­ti ten, kur pa­ski­ria. Rei­kė­tų kiek­vie­nam žmo­gui duo­ti ga­li­my­bę rink­tis, blo­gai ri­bo­ti lais­vę. Aš į Šiau­lius at­vy­kau gy­ven­ti ir dirb­ti iš kai­mo vie­to­vės, ne­ma­nau, kad čia – pro­vin­ci­ja.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS