Naujausios
KALENDORIUS
Gruodžio 24-oji – Kūčios.
* Kad bitės spiestųsi, neštų daugiau medaus, triskart kilstelėdavo avilius arba perkeldavo juos į kitą vietą. Arba belsdavo į avilius ir sakydavo: „Kelkitės Kūčioms“. Šitaip bites žadindavo, kad jos neišmirtų.
* Jei per Kūčias dangus buvo žvaigždėtas ir žvaigždės susibūrusios krūvomis, tikėjosi derlingų metų, dėslių vištų, daug grybų. Jei pūtė stiprus vėjas ir plaukė šviesūs debesys, laukė gero vasarojaus. Jei per Kūčias lijo, tikėjosi ilgavarpių su dideliais ir storais grūdais miežių.
* Merginos klausydavo, iš kurios pusės šunys loja, ir iš tos pusės tikėjosi piršlių, skaičiavo atneštas malkas, apglėbtus tvoros baslius: jei kliūdavo porinis skaičius – greitai ištekėsiančios.
***
Rašytiniai XVI–XVIII a. šaltiniai rodo, kad trumpiausiomis dienomis mūsų proseniai meldėsi, aukojo dievams aukas, atlikinėjo apeigas, skirtas ūkio, gyvulių bei trobesių globėjui dievui Žemėpačiui. Amžinai besikūrenančiame namų židinyje jam aukojo vieno lizdo juodą ar baltą gaidį ir vištą, o derliaus deivės Žemynėlės garbei atlikdavo žemynėliavimo ir labinimo apeigas.
Paskui ant pastatyto dugnu į viršų ir staltiese apdengto karčio (indas grūdams seikėti) dėjo išvirtus aukojamus paukščius, sviestą ir kiekvienam po mažą kepaliuką duonos, iškeptos iš įvairių javų miltų.
Šeimininkas klūpsčias pripildavo tris šventinius kaušelius alaus. Tada suklaupdavo ir visi kiti taip, kad žmona būtų nuo vyro kairėje pusėje, o vaikai pamečiui – prie tėvų. Šeimininkas klūpodavo priešais duris. Visi trys kaušeliai iš dešinės pusės ėjo devynis kartus aplink. Paskui visi ėmė po gabalėlį duonos ir, pridėję prie žemės, meldėsi: „Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame tau už tai, padėk, kad mes, tavo laiminami, dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau tavo gerų dovanų gautume“. Po to, pakėlę duoną į viršų, sakė: „Pasotink mus.“
Gaidys buvo laikomas budrumo, vaisingumo simboliu, vegetacinės dvasios inkarnacija. Vištos kiaušiniai buvo laikomi gimimo, gyvybės ir vaisingumo simboliu, todėl jų aukos irgi buvo malonios dievams.
Apskrita duonos kepaliukų forma galėjo vaizduoti saulę ir būti magiška priemonė jai sugrąžinti. Alaus gėrimas devynis kartus iš trijų kaušelių bei jo aukojimas per šventes turėjo magišką prasmę. Šie skaičiai buvo laikomi nešančiais palaimą ir gerovę. Visa tai turėję galios sugrąžinti saulę, šviesą, šilumą, nukreipti piktųjų dvasių bei demonų veiklą (pagal Pranę Dundulienę).
***
Gruodžio 25-oji– pirmoji šv. Kalėdų diena, gruodžio 26-oji – antroji šv. Kalėdų diena.
Kalėdų apeigos
Lietuvių Kalėdų apeigos turi daug bendrų bruožų su kitų indoeuropiečių tautų apeigomis: jie burdavo, atlikdavo magiškus veiksmus, dainuodavo. Visa tai buvo susiję su būsimuoju vasaros derliumi. Mūsų protėviai per Kalėdas keldavosi anksti rytą, nudengdavo Kūčių stalą, žiūrėdavo, ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną dalydavo gyvuliams. Tačiau kai kur jo neduodavo arkliui, tikint, kad jį atimančios raganos. Buvo plačiai paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę ir atlikti skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, buvo vienas kalėdinių patiekalų. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo dedamas šiupinys su viduryje kyšančia kiaulės uodega.
Didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais būtinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, sveikatos. Pakiemiais vaikščiodavo persirengęs Kalėdų Senis arba Kalėda. Lazda pabeldęs į duris Kalėdų Senis sakydavo: „Aš, Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti“.
Kalėdų Senis semdavo saują visokiausių grūdų ir berdavo krikštasuolėn. Po to sveikindavo, linkėdavo, giedodavo giesmes, juokaudavo, šokdavo su vaikais, dalydavo riešutus. Šeimininkai jį vaišindavo.
Iki šių dienų išlikęs kalėdojimo paprotys. Jis tęsiasi visą tarpukalėdį, tai yra iki Trijų karalių.
Kalėdų tikėjimai
* Riešutai ant eglutės pagausins derlių, uždegs meilę, sustiprins vedybinius ryšius, nes lazdynas laikomas šventu, į jį netrenkia perkūnas. Ypatinga reikšmė buvo priskiriama rastam dvilypiam riešutui (jei pusę to riešuto valgydamas duosi atsikąsti patinkančiam asmeniui, jis taps tau meilesnis).
* Žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su prosenių vėlių atminimu. Be to, šiai ugniai buvo suteikiama ypatinga antgamtinė reikšmė – esą ji apsauganti šeimą nuo visokiausių blogybių.
ELTA, „Šiaulių krašto“ inf.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELNIAS: Vakar buvo Žiemos saulėgrįža, Elnio devyniaragio šventė. Gruodžio 22-oji laikoma astronominės žiemos pradžia. Žiemos saulėgrįžos šventė dar vadinta Elnio devyniaragio švente. Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu.
