
Naujausios
IŠ PO SKRYBĖLĖS
Vilius PURONAS
Kalno gatvė
Priešistorinio trakto tęsinys? Kol XIX amžiaus viduryje buvo nutiestas Tauragės plentas, pietų kryptimi ėjo du keliu. Žaliūkių gatve prasidėjo Didysis Kražių kelias, o P. Višinskio gatvė, orientuota į bažnyčios bokštą, buvo senovinio Kelmės trakto, vedusio link Verdulių, liekana. Traktas baigė savo biografiją apie 1871-uosius, kai jo linkyje, sankirtoje su traukinio bėgiais, buvo įkurta geležinkelio stotis.
Ji – viena iš Šiaulių miesto prekybinių arterijų, gimdžiusių mūsų miestą, tą procesą pradėjusi XV amžiaus pradžioje kartu su Lietuvos krikštu bei medinės balnyčios pastatymu šventame ąžuolyne, pagoniškojo aukuro vietoje.
Atkreipėte dėmesį? Ši gatvė – tarsi urbanistinis svetimkūnis, tą nesunkiai pastebėsi, jei į žemėlapį pažiūrėsi, kur gerai matosi jos paįstrižas brūkšnys tarp stačiakampių geometrinių kaimynų. Vienu galu ji atsimuša į neišvaizdų pramoninį mūrą Dubijos gatvėje, kitu – į bažnyčios bokštą, užstotą Vilniaus gatvės pastatų. Atrodo, prieš kelis šimtus metų ši senovinio trakto atkarpa buvo pasmerkta nunykti ir tik atsitiktinumo dėka išliko.
Pavadinimų kaita. Ulica Leparska – Lieporių gatvė. Tokį Šiaulių miesto gatvėvardį galima užtikti 1783–1787 metų inventoriuose. Yra pagrindo tvirtinti, kad tai pats seniausias šios gatvės pavadinimas, nes ir 1852 metų miesto plane ši gatvė tebevadinama Lieporių gatve (Leparskaja ulica). Cariniuose 1871 ir 1902 metų genplanuose ši gatvė vadinama Kalno gatve (Gornaja ulica), bet oficialiuose XIX a. pabaigos dokumentuose, juridiniuose aktuose, spaudoje mus pasiekė Kalno skersgatvio (Gornyj pereulok) pavadinimas. I pasaulinio karo metais vokiečiai išsivertė į Kalno gatvę – Berg strasse. Nepriklausomybės laikais gatvė pasivadina P. Višinskio gatve ir tokia sulaukia tarybinių laikų. Pagal centralizuotą komandą iš viršaus, dauguma TSRS miestų privalėjo vieną iš žymesnių savo gatvių pavadinti mylimo proletarinio rašytojo Maksimo Gorkio vardu. Tos dalios neišvengė Ryga, Vilnius, Panevėžys, kiti. Neišvengė ir P. Višinskio gatvė, 1948 04 09 pasidariusi M. Gorkio gatve. Pradėjus girgždėti Tarybų imperijai, vietos inteligentijos rūpesčiu šiai gatvei 1988 07 18 buvo grąžintas P. Višinskio gatvės pavadinimas. Kiek vėliau, sankryžoje su Vilniaus gatve, atsirado paminklas Povilui Višinskiui.
Unitų kapinės. Redakcijos pastatas po I pasaulinio karo išdygo sankryžoje, ant tos pačios kalvelės, kuri davė gatvei Kalno gatvės pavadinimą. Tai – gana mistinė Šiaulių miesto vieta. Ant šio aukštumėlės, istorinio kelio kaimynystėje, apie 1769-uosius buvo įkurtos unitų kapinės, kurios po kelių dešimtmečių nunyko, tačiau mistinė aura liko. Dabartinės Šiaulių universiteto bibliotekos rūsyje kartkartėmis bilda žingsniai, pralekia šalto vėjo gūsiai – tai anų kapinių mistinė liekana. Nenuostabu, kad bibliotekininkės, dirbančios viršvalandžius, persižegnoja be ypatingo malonumo. Žegnojasi ir „Šiaulių krašto“ skaitytojai, tačiau iš malonumo, skaitydami straipsnius, skleidžiančius tiesą, dorą ir išmintingumą.
Kaip iliustracijos komentarą, pateikiu vieną iš prieškarinių straipsnių–kritikovų. Keisčiausia, kad ironizuojantis straipsnelio autorius J. Ur. nesuklydo. Šiandien ši gatvė išties graži. Jaunimu ir iliuzijomis.
Mažai kas žino, kad Šiaulių miesto teritorijoje suskaičiuotos bene 35 vietos, kuriose būta oficialių kapinių. O kiek neoficialių palaidojimų? Nenuostabu, kad mūsų miestas, ko gero, pirmauja Lietuvoje savo mistine aura ir laukiančia tyrinėtojų, arba kitos kadencijos, arba Trečiojo pasaulinio karo.
Patyrinėkime nuotrauką. Pastatas dviaukštis, pagal savo architektūrinę stilistiką priskirtinas architektui iš XX a. pirmojo dešimtmečio, jame juntasi vėlyvosios secesijos siluetas, nors fasado nespėta nutinkuoti. Jis buvo projektuotas kaip miesto sankryžos komercinis pastatas, tą rodo jo įėjimas iš pastato kampo. Kiti du įėjimai – iš Višinskio gatvės ir kieman.
Sunku pasakyti pastato autoriaus pavardę, tačiau, pasidomėję pastato dokumentacija, neabejotinai susidursime su Karolio Reisono asmenybe arba architektu iš tos kartos, kuri mokslus baigė akademizme, tačiau secesinės bangos kiek pakoregavo susiformavusį braižą: tai bokštelis-mansarda, pastato silueto pretenzija į skulptūriškumą. Ir, žinoma, konstruktyvizmo ir funkcionalizmo epocha, netrukus dvelktelėjusi XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Du jo kaimynai – aiškūs konstruktyvizmo kūriniai, kito braižo gaminiai. Tiek garsiojo Mendelsono projektuotas gyd. Volperto namas, dabartinis Žydų kultūros centras, tiek vienaaukštis Vytauto gatvės kaimynas, gyvenamasis mūriukas, nuotraukoje laukiantis šeimininkų naujakurystės.
Didelis darbas abejotino reikalingumo
Šiaulių miesto savivaldybė š.m. pavasarį pradėjo Pagyžių ir Višinskio gatvių kryžkelės kasimą. Šį darbą pradedant turėta tikslo gatves nulyginti ir kalnas panaikinti. Dėl užsimoto darbo tikslingumo bei reikalingumo tenka abėjoti, nes jei savivaldybė turi savo žinioje tam tiktas lėšas, tai jos, sav–bės, pareiga tas lėšas naudoti labiausia reikalingiems ir naudingiausiems reikalams, ypatingai šiais laikais. <...>. Deja, pusė darbo jau atlikta, todėl belieka jau kalbėti tik apie pasėkmes ir vykdymą, nes tas sukėlė daug kalbų ir judesio. Iš jau atlikto darbo matosi, kad kalnas ir buvo kastas, bet jis nepasinaikino. Kaip buvo taip ir tebėra kalnas Pagyžių gatvėje (Rudės upelio link) ir Višinskio gatvėje (Vilniaus gatvės link).. Tikėsime, kad į nukastą rajoną šiauliečiai vaikščios žiūrėti ne dviejų aukštų medinių tvorų ar akmenim grįstų šaligatvių šlaitų, bet nukasimo darbų įkvėpėjų meniškojo skonio ir gražių cementinių linijų.
J.Ur. „Įdomus mūsų momentas“, Nr.31, 1934 08 05, 1 psl.