Naujausios
Kanjonas – tai paslaptis
Amerikos reportažai (7)
Petras DARGIS
Būtinai turiu pamatyti kanjoną. Taip sako mano bičiulis Darius. Maža bėda, jeigu nebūčiau pamatęs Las Vego lošimo namų ar Los Andžele nebūčiau pavaikščiojęs po Holivudo žvaigždžių alėją. Ne tragedija, jeigu nepamatysiu garsiosios Huverio užtvankos per Kolorado upę. Bet skersai išilgai pervažiuoti visą Ameriką ir nepamatyti Kanjono?.. Ne, tai jau nesąmonė!
Iki Didžiojo kanjono visai netoli – tik keturios valandos kelio. Atrodo, jau priprantu prie tų amerikoniškų „netoli“ ir „čia pat“. Valanda kelio – tai jau būtų čia pat, keturios valandos – visai netoli. Skersai per visą Lietuvą – argi atstumas?
O ar galėčiau priprasti prie Dariaus profesijos ir kasdien po 12 valandų išsėdėti prie vilkiko vairo? Čia emigrantai sėdi po tiek, nes, atvažiavę vyresnio amžiaus ir pradėję nuo nulio, jie turi pavyti amerikiečių svajonę – savas namas geroje vietoje, savas versliukas, visi būtiniausi draudimai ir dar sumelė juodai dienai.
Europoje po tiek vairuoti neleistų tachografai, o čia vilkikų vairuotojai patys savo ranka pildo kelionės žurnalą, tai rašo, kaip patogiau.
– Ar priprastum, jeigu pasiliktum? – klausia Darius. – Jei pasiliktum, aišku, priprastum. Ne tai problema.
O kas problema? Išsilaikyti teises? Taip, tai kainuotų, nes be specialių kursų išmokti vairuoti vilkiką nebūtų kaip. Padirbėčiau kur nors statybose, sutaupyčiau kelis dolerius kursams. Čia daug kas taip pradeda.
Vairuoti vilkiką – tai pats paprasčiausias būdas be didelių mokslų užsidirbti amerikoniškam pragyvenimui.
Vieno lietuvio sūnus užsiima butų apdaila. Dviese jie su draugu apsiima suremontuoti butą – tinkuoja, dažo, pabaigę atsiima iš užsakovo pinigus ir visai neblogai gyvena – nuomoja gerus butus, laisvalaikiu laksto brangiais motociklais. Bet apdailai reikia kruopštumo, o aš neturėčiau kantrybės...
Tada, sako mano draugai, galėčiau dirbti santechniku. Jeigu Lietuvoje į namą pats atsivedžiau vandentiekį ir dar sumontavau šildymo sistemą, tai galėčiau tą patį puikiausiai daryti ir čia. Svarbu būti drąsiam ir visiems sakyti, kad moki. Bet vairuoti vilkiką – daug paprasčiau. Nereikia turėti ir nuosavo – gali dirbti kokiai firmai. Sėdi, vairuoji ir niekas labai nerūpi, jokie kreditai nespaudžia pečių. Gal todėl čia tiek lietuvių vyrų pasklido vilkikais po visą Ameriką?
Bet yra problema. Kokia?
– Labai sunku išvažiuoti į kelią, – prisipažįsta Darius. – Viena diena prieš tai būnu kaip maišu gavęs. Pajudėti sunkiausia. Neprisimenu, kad būčiau kada išvažiavęs labai pakilios nuotaikos. Bet paskui, kai užkuriu variklį ir pasileidžiu į kelią, viskas praeina. Reikia, tai ir važiuoji.
Na, bet tokia šalis! Tokie vaizdai! Tai vandenynas, tai dykumos, tai keisti nematyti kalnai... Neįdomu?
– Tau jie nematyti, tau įdomu, nes pirmą sykį važiuoji. O mes jau žinom kiekvieną vingį. Kaip tai atsibosta!
Užtat į Kanjoną važiuoti jam neatsibosta. Kelintą sykį važiuoja, kai veža dabar mane? Gal dvyliktą, gal keturioliktą... Ar draugai, ar giminės atvyksta iš Lietuvos, jis kiekvieną paslaugiai paveš.
Prieš išvažiuojant Dariaus draugai įspėjo: jeigu Kanjonas man nepatiks arba nepadarys įspūdžio, Dariui šito nereikia sakyti. Kodėl? Darius labai įsižeis. Kanjonas Dariui – daugiau, negu gamtos reiškinys. Tarp jo ir Kanjono yra kažkas, kažkoks paslaptingas ryšys. Bet nereikia žinoti visiems.
Paslaptis tai paslaptis... Bevažiuojant Darius ir taip prasitarė paslaptį – jis norėtų savo keliones pabaigti ne čia, Amerikoj, bet ten, Lietuvoj. Ir ne gimtajame Kaune, kur iš Amerikos grįžo mama ir laukia senatvės pensijos, ne, visai ne!
Jis norėtų į Biržus. Iš Biržų kilusi jo žmona, ir jis ten buvo ne sykį. Tai toks nedidelis, gražus, ramus miestelis... O svarbiausia – labai nedidelės patalpų kainos, žiūrint į jas nuo Amerikos.
Darius galėtų išnuomoti ar netgi nupirkti kokią nemažą salę ir padaryti krautuvę arba kavinę. Žmona išmano prekybą, jie galėtų vėl pradėti nuo pradžios. Ne taip, kaip čia kažkada – jau ne nuo nulio!
O jis nebijo, kad konkurentai sutryps? Kad didieji prekybos centrai sumindys kaip musę?
– Žinau, girdėjau, – sako Darius jau nebe taip linksmai. – Mes čia skaitom lietuviškus laikraščius.
Čia, Amerikoj, būtų kitaip. Jis jau dairosi po Las Vegą – gal už prieinamą kainą ras ką nors išnuomoti žmonai? Kokį kampelį, kad ta galėtų atidaryti kokią kavinę ar krautuvėlę? Amerikoj yra tokių prekybos gigantų, kad visos mūsiškės norfos ir maksimos atrodytų nulis, bet čia rinka yra tokia didžiulė, kad vietos užtenka ir mažesniems.
Bet jis labiau nori į Biržus... Ne dabar, bet paskui, kai jie atsiskaitys su bankais.
Darius žiūri į išmanųjį telefoną. Oro prognozės visai sumautos. Kanjonas jau visai čia pat, o dangus nieko gero nežada – jis visas murzinas, o debesys krito žemyn ir plaukia pažeme.
Pagaliau privažiuojam kanjoną, ir debesys pasidaro dar tirštesni. Jie nusileido visai ir atrodo kaip rūkas. Daugybė žmonių nusivylę žiūri į jį ir nieko nemato.
– Ten yra toji bedugnė, – rodo Darius pirštu, bet nieko daugiau nematau, tik rūką. Tokį rūką gali pamatyti ir Laukuvoj, ir Šilalėje. Ir Biržuose, žinoma... Kiti jame fotografuojasi. Parvažiavę namo, galės kitiems rodyti nuotrauką ir aiškinti: tenai, tame rūke, yra didžiulė Kolorado upės išgraužta bedugnė, bet jos visai nematyti.
– Be reikalo atvežiau, – apgailestauja Darius, tarsi būtų kaltas dėl to, ką padarė dangus.
Einame į muziejų. Čia yra didžiulis Kanjono maketas. Gidė aiškina angliškai, Darius galėtų išversti, bet mes juk esame skaitę... Kanjonas – tai atversta žemės knyga, tikras lobis visiems geologams. Per milijonus metų Kolorado upė olose išgraužė tokius krantus, kad dabar sluoksnis po sluoksnio matyti žemės istorija. Bet mums reikia visai ne to! Mums reikia ne paskaitos – gyvo Kanjono!
Ar yra šansų, kad debesys išsisklaidys? Darius eina pas gidę. Gal ta žino ką nors? Gidė sako, kad po kelių valandų turėtų pakilti vėjas, bet... Aiškiai matyti, kad ji prognozėmis netiki. Su Kanjonu gali būti visaip, o kaip – niekas nežino. Tai pagyvenusi indėnė, o indėnams Kanjonas daugiau, negu upės krantai. Indėnams Kanjonas – šventa vieta, ir jie šventai tiki, kad Kanjonas yra nenuspėjamas.
– Lauksime? – klausia Darius.
Žinoma! Kas mums belieka?
Nuo tų žodžių akyse pasidaro šviesiau. Iš rūko tarsi vaiduoklis išlenda medis. Po juo – nieko daugiau, tik rūkas.
– Vėjas, – sako Darius. – Atrodo, atėjo vėjas.
Dabar matyti, kad iš rūko išlindęs medis – tai pats olos pakraštys. Visi žiūrim žemyn. Debesys sklaidosi, o praraja vis gilėja. Pasirodo, mes stovim ant stataus labai aukšto kranto. Koks būtų gylis? Šimtas, du šimtai metrų?
– Gali būti visas kilometras, – sako Darius. – Kanjono gylis kai kur – iki dviejų kilometrų.
Dar vėjo gūsis, ir atsiveria priešingas krantas. Kiek iki jo? Kilometras, du? Ne, gali būti ir dešimt. Išsisklaido rūkas ir apačioj, dabar jau matyti gelmė. Matyti mažas keliukas – tarsi į jį žiūrėtume iš kokio lėktuvo. Neįtikėtina.
– Ar norėtum būti palaidotas čia? – klausia mano bičiulis. – Na, sudegintas ir išbarstytas?
Taip, aš nieko prieš, kad po mirties būčiau sudegintas ir išbarstytas pavėjui.
– O čia?.. Norėtum, kad išbarstytų čia?
Puiki idėja!
– Tikrai?..
Taip, o kodėl ne?
Matyti, kad Dariui patinka mano atsakymas. Jis patyli, paskui išduoda paslaptį:
– Tai mano svajonė. Aš būsiu čia išbarstytas.
Debesys dar pasitraukia, ir dabar jau matyti visas didžiulis Dariaus būsimas kapas. Toks didžiulis, kad nematyti galo.
Biržų nuo čia dar labiau nematyti.
Autoriaus nuotraukos
Ir štai, pagaliau!.. Netikėtai rūkas išnyksta, prieš akis atsiveria neįtikėtinas gylis.
Dariui Kryženauskui Didysis kanjonas – ne šiaps sau graži vienta. Jis svajoja kada nors įsikurti Biržuose, o po mirties būti išbarstytas pelenais virš Kanjono.
Važiuodamas prie Didžiojo kanjono, niekada negali žinoti, ar jį tikrai pamatysi. Jį gali paslėpti rūkas.
Kanjono maketas irgi įspūdingas. Matyti, kad tai – didžiulė atodanga, kuri atsirado per milijonus metų. Jeigu rūkas neišsiskalidys, būsiu matęs bent tai.
