„KARALIŠKOJI ŽALČIŲ ŠEIMA“

Vilius Puronas

Ar jūs esa­te ma­tę tik­rą žal­tį?

Dau­gu­ma skai­ty­to­jų at­sa­kys, kad ne. Nie­ko nuo­sta­baus, per XX a. iš vals­tie­čių ta­po­me mies­tie­čių kar­ta. Iš te­le­vi­zi­jos lai­dų ne­blo­gai pa­žįs­ta­me go­ri­lų ar ryk­lių gy­ve­ni­mus. Tru­pu­tį ži­no­me ir apie žal­čius: toks il­gas, pa­na­šus į gy­va­tę, ski­ria­si nuo jos tuo, kad yra vy­riš­kos gi­mi­nės, ne­kan­da ir kad juos Sa­lo­mė­ja Nė­ris ir se­no­vės lie­tu­viai garbino... Ek­ra­ne dar dar, o miš­ke, pa­ma­tę nu­vin­giuo­jan­čią šven­tą uo­de­gą, spie­gia­me: “Gy­va­tė!”

Žal­tys – na­mų, ži­di­nio, mi­ru­sių pro­tė­vių, ge­ro­vės, svei­ka­tos ir vai­sin­gu­mo die­vy­bė. Jis bu­vo ge­rą­ja na­mų dva­sia, glo­bė­ju ir gy­dy­to­ju. Pris­ki­ria­mas prie ant­gam­ti­nių bū­ty­bių. Žmo­gaus pa­gar­bą kė­lė sa­vo­tiš­ka ži­ban­ti žal­čio iš­vaiz­da, bai­mę ke­lian­tis žvilgs­nis ir tai, kad jis iš­si­ne­ria iš sa­vo odos. Apie jų šven­tu­mus skai­ty­ki­te vi­ki­pe­di­jo­je, o mes ap­si­dai­ry­ki­me rea­ly­bė­je.

Ko­dėl – žal­čiai?

Anais pa­go­niš­kais lai­kais žal­čiai bu­vo dirb­ti­nai vei­sia­mi (ne­ži­nia ko­dėl) ir gar­bi­na­mi (taip pat ne­ži­nia ko­dėl), lai­ko­mi na­muo­se kaip ge­ru­mo ir dva­sin­gu­mo pa­da­rai, ku­riuos vė­liau pa­kei­tė ka­ti­nai.

Mes juos my­lė­jo­me, o ru­sai tur­būt jų siau­bin­gai bi­jo­jo, tai ro­do jų žal­čio (rus. – „už“) ir siau­bo (rus. – „užas“) ling­vis­ti­nės pa­ra­le­lės. Tai­gi – praei­ty­je net kai­my­nams bu­vo­me bai­sūs – tik­ri žal­čiai. Ar ži­no­te nors vie­ną Eu­ro­pos tau­tą, ku­ri sa­ve ta­pa­tin­tų su žal­čiais?

Mums žal­tys – komp­li­men­to at­mai­na, iš praei­ties pa­vel­dė­ta. Ir da­bar mes – žal­čiai, tiks­liau – žal­čių tau­ta. Ap­si­dai­ry­ki­me: laip­ti­nės kai­my­nai – žal­čiai, bend­ra­dar­biai – žal­čiai, net vir­ši­nin­kas – žal­tys. Ir kiek­vie­nam kas­die­ny­bė­je ten­ka žal­čiu su­ktis. Tai­gi. Nei da­bar, nei praei­ty­je ne­bu­vo­me ki­to­kie. Net jei ko­le­gą žal­čiu pa­va­din­si – jo ne­pa­ga­din­si.

Pab­rė­žiu vie­ną es­mi­nę sa­vy­bę – mes – lie­tu­viai, mes – Lie­tu­va, su sa­vo pa­pro­čiais leng­vai neat­sis­vei­ki­na­na­tys šimt­me­čiais.

„KA­RA­LIŠ­KO­JI ŽAL­ČIŲ ŠEI­MA“

Min­tis su­kur­ti „KA­RA­LIŠ­KĄ­JĄ ŽAL­ČIŲ ŠEI­MĄ“ ki­lo dar 2013 me­tais sa­vi­val­dy­bės ka­bi­ne­tuo­se, kuo­met bu­vo pla­nuo­ja­ma keis­ti po­že­mi­nį vamz­dy­ną Šiau­lių mies­te. Nuo ta­da ir pra­dė­jo ju­dė­ti dar­bai UAB „El­ga“, de­dant vamz­dį prie vamz­džio, žvy­ną prie žvy­no.

Tech­no­lo­gi­ja, kaip ma­to­te, ir ma­ty­ta, ir ga­na neįp­ras­ta, ki­tur ne­ma­ty­ta – šiau­lie­tiš­ka. Rū­dys (jų spal­va) ir cin­ko de­ko­ras, ku­riuos esu iš­ban­dęs anks­tes­niuo­se sa­vo kū­ri­niuo­se – tai ir mū­sų ga­li­my­bės, ir mū­sų kraš­to iš­skir­ti­nu­mas. Šioms žal­čių skulp­tū­roms nau­do­ja­mos me­ta­lo tech­no­lo­gi­jos, jų ko­lo­ris­ti­ka ir mas­te­lis, gra­žiai su­si­šau­kia su tau­to­dai­li­nin­kų su­kur­to­mis me­džio skulp­tū­ro­mis, esan­čio­mis Nai­siuo­se. Be­je, iš­skir­ti­nė „Žal­čių šei­

mą“ puo­šian­ti cin­ko or­na­men­ti­ka, pui­kiai at­spin­di dan­gaus de­be­sis, ša­lia esan­tį van­dens tel­ki­nį.

„KA­RA­LIŠ­KŲ­JŲ ŽAL­ČIŲ ŠEI­MA“ – skulp­tū­ri­nis di­zai­no kū­ri­nys, ruoš­tas Šiau­lių 780-ajam ju­bi­lie­jui įpras­min­ti. Sim­bo­liš­ka ir na­tū­ra­lu, kad ji – emig­ran­tų šei­ma, iš Šiau­lių iš­vy­ta į Nai­sius, iš kur lan­ky­to­jams il­gi gar­sins mū­sų mies­to ju­bi­lie­jų, kaip mū­siš­kė „Ge­le­ži­nė la­pė“ – Lie­tu­vos tūks­tant­me­tį Talk­šos pa­kran­tė­je. Bet tai – ga­na pla­ti ir tuš­čia dis­ku­si­jų at­mai­na, dau­giau tin­kan­ti ne­vy­kė­lių ap­lin­kai, ar­ba ano­ni­mi­niams nu­liams ir mė­nu­liams. Nes me­ni­nin­kų kū­ri­niai yra ver­ty­bės, ne ple­pa­lai ar­ba pir­ki­niai už val­diš­kus pi­ni­gus.

Nai­siai šian­die­ni­nei Lie­tu­vai yra ne tik pa­go­ny­bės, bet svar­biau­sia – lie­tu­vy­bės iš­ta­kų sim­bo­lis, kur už­mirš­tos die­vy­bės mums įdo­mios ir pa­žin­ti­ne, ir di­dak­ti­ne pra­sme.

„KA­RA­LIŠ­KŲ­JŲ ŽAL­ČIŲ ŠEI­MA“ – šiuo tau­tos sim­bo­liu ban­do­ma prie­šis­to­ri­nę ti­ky­bą bei mo­ra­lę su­jung­ti su šian­die­ny­be. Šį ak­cen­tą pri­sta­tau, kaip sta­tis­ti­nę Lie­tu­vos šei­mą, pa­var­dė­mis: tė­tis – Žal­tys, ma­ma – Žal­tie­nė, vai­kai – Žal­čiu­kas ir Žal­ty­tė. Var­dus, jei to rei­ka­laus Nai­sių se­niū­ni­ja ar Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja, šei­mi­nin­kai te­pa­ren­ka ir te­pak­rikš­ti­ja sa­vo nuo­žiū­ra.

Žal­čių gal­vos ran­ko­mis ne­pa­sie­kia­mos, ta­čiau fo­toob­jek­ty­vams pui­kiai tin­ka­mos, kaip tu­ris­ti­nės at­rak­ci­jos at­mai­na. Ži­nau, kad dau­gu­ma lan­ky­to­jų no­rės ša­lia šių plie­no bū­ty­bių įsiam­žin­ti, su šyp­se­no­mis gro­žė­sis juos su­pan­čia iš­skir­ti­ne ap­lin­ka. Nai­sius lan­kan­tiems tu­ris­tams lin­kiu iš šios uni­ka­lios vie­tos iš­si­vež­ti svar­biau­sias ver­ty­bes – tau­tiš­ku­mą, har­mo­ni­ją su gam­ta ir Tė­vy­nės ap­lin­ka. Ku­ri mus su­pa, ku­ri mus ug­do ir ku­rią ku­ria­me dva­sios lieps­ne­le bei šir­dies ug­ne­le. Ir žal­čio jė­ga, nes „KA­RA­LIŠ­KŲ­JŲ ŽAL­ČIŲ ŠEI­MA“ – tai mes!

Šį šeš­ta­die­nį kvie­čiu į Nai­sius kaž­ko­kią šven­tę ap­lan­ky­ti bei „KA­RA­LIŠ­KŲ­JŲ ŽAL­ČIŲ ŠEI­MĄ“ su įkur­tu­vė­mis pa­svei­kin­ti.

Autoriaus nuotr.

Olaus Magnus, XVI a.