Karas vaiko akimis (1)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (1)

Al­piu­kas

Kiek­vie­ną sy­kį, kai ap­lan­kau gim­tuo­sius Tel­šius, sku­bu į Ka­ted­ros aikš­tę. Anks­čiau te­ki­nas bėg­da­vau į kal­ną, sli­di­nė­da­mas bru­ku, da­bar spar­čiai žen­giu laip­te­liais.

Vi­sa­da sku­bu, nes gal­vo­je būb­ni­ja: „Grei­čiau... grei­čiau... Gal su­spė­si, per­spė­si Al­piu­ką. Neį­vyks tra­ge­di­ja“. De­ja, lai­ko ne­sug­rą­žin­si, įvy­kių se­kos ne­pa­keik­si. Sa­ko­ma, kad tai – Aukš­čiau­sio­jo pirš­tas, toks li­ki­mas. Pa­de­du prie vys­ku­po rū­mų tvo­ros gė­les ir su­si­mąs­tau: „Die­vas mums su­tei­kė ki­tą ste­buk­lą – pri­si­min­ti tai, kas įvy­ko prieš de­šimt, dvi­de­šimt, tris­de­šimt... me­tų“.

Su Al­piu­ku su­si­pa­ži­nau 1944-ai­siais. Rugp­jū­tis bu­vo karš­tas. Kai­ti­no vi­są va­sa­rą. Mo­čiu­tė kas­dien dū­sau­da­vo: „Nei la­šo van­dens, iš­degs dar­žai“. Se­ne­lis: „Iš kur tam lie­tui bū­ti: prieš­lėk­tu­vi­niai pa­būk­lai be­veik kas­dien pi­la į dan­gų, iš­blaš­ko de­be­sis“.

Kar­tą, tuoj po pie­tų, in­dau­jo­je pra­dė­jo skam­bė­ti lėkš­tės, dre­bė­ti vi­sas na­mas.

Ma­ma: „O Die­ve, vėl skren­da ru­sai, bom­bar­duos.“

Se­ne­lis: „Tai ne lėk­tu­vų gau­de­sys.“

Mes puo­lė­me prie lan­gų, Kęs­tu­čio gat­ve, kiek tik ga­li­ma už­ma­ty­ti, žleg­sė­jo tan­kai. Iš­bė­go­me į gat­vę, no­rė­jo­me iš ar­čiau pa­žiū­rė­ti į plie­no pa­bai­sas.

„Tig­rai“, at­rie­dė­ję iki Bi­ru­tės gat­vės, su­ko kai­rėn, į Tur­gaus aikš­tę, ir dun­dė­jo Luo­kės pu­sėn.

Tan­kis­tai jau­ni – pen­kio­li­kos... sep­ty­nio­li­kos me­tų. Vai­ki­nai, iš­lin­dę pro liu­kus, sė­dė­jo vir­šu­je. Vi­si juo­dai ap­rė­dy­ti, pa­si­da­bi­nę bal­tais marš­ki­niais, pa­riš­ti kak­la­raiš­čiai, pi­lo­tės kak­to­je – kau­ko­lės. Vi­si su odi­nė­mis pirš­ti­nė­mis.

Se­ne­lis kai­my­nui sa­ko: „Vo­kie­čiai ka­rą pra­lai­mės. Ma­to­te ka­rių ne­be­tu­ri, į fron­tą siun­čia paaug­lius.“

Sun­kūs ir pla­tūs, sve­rian­tys iki 62 to­nų „Tig­rai“ neį­si­te­ko va­žiuo­ja­mo­je da­ly­je, vie­nais vikš­rais rie­dė­jo ša­li­gat­viais. Už po­ros de­šim­čių mi­nu­čių jų ne­be­li­ko, ce­men­ti­nes ply­tas su­try­nė į mil­tus.

Pa­si­bai­gus ka­rui, tel­šiš­kiai, ženg­da­mi per duo­bes, dar il­gai pri­si­min­da­vo vo­kie­čių tan­kis­tų pa­si­va­ži­nė­ji­mą.

Kai­my­nas, ku­ris gy­ve­no pir­ma­me aukš­te, o sū­nus dir­bo po­li­ci­jo­je, aiš­ki­no: da­bar ru­sai (jau bu­vo užė­mę Šiau­lius) vėl bėgs iki Mask­vos. Se­ne­lis: „Mes ne­ži­no­me, kas yra ki­to­je pu­sė­je.“

Tie jo žo­džiai bu­vo pra­na­šiš­ki.

Tą sau­lė­tą rug­pū­čio po­pie­tę mes pa­ly­dė­jo­me tre­čią­ją Ver­mach­to tan­kų ar­mi­ją. Ji sku­bė­jo prie Šiau­lių. Vo­kie­čiai pla­na­vo vėl užim­ti mies­tą, iš­kirs­ti lan­gą į Ry­gą. Ne­pa­vy­ko. Tan­kis­tų (ir ne tik jų) kū­nais nu­klo­jo Gor­dų, Bu­bių, Aukš­tel­kės apy­lin­kių lau­kus.

Ly­giai po sa­vai­tės mū­sų bu­to tarp­du­ry­je pa­si­ro­dė po­li­ci­nin­kas. Jis se­ne­liui lie­pė pa­siim­ti kas­tu­vą ir dar­bi­nes pirš­ti­nes, iš­si­ve­dė sa­ky­da­mas: „Prie ma­žo­sios baž­ny­čios lai­do­si­me vo­kie­čius. Teks daug kas­ti. Šei­mi­nin­ke, pa­si­sten­ki­te, kas­dien per vi­dur­die­nį at­neš­ti Ka­zi­mie­rui pie­tus. Mes už dar­bą duo­si­me po ke­pa­liu­ką duo­nos, mar­ga­ri­no ir rū­ka­lų“.

Mai­tin­ti se­ne­lį – ma­no už­duo­tis. Kas man tas ki­lo­met­ras iki Ma­žo­sios baž­ny­čios. Man pra­mo­ga, nau­ja gy­ve­ni­mo pa­tir­tis. Le­kiu... tem­piu kep­tas bul­ves su la­ši­nu­kais ir bu­te­lį rūg­pie­nio.

De­šimt vy­rų, vi­si me­tuo­se (jau­ni bu­vo iš­si­slaps­tę kai­muo­se, nes vo­kie­čiai juos gau­dė ir ve­žė į fa­ter­lan­dą – tė­vy­nę –, į dar­bus), vie­nas be ko­jos su ra­men­tais. Čia pa­ma­čiau ir Ki­ki­lą, mies­te­lio juok­da­rį.

Ka­sė vy­rai vie­ną di­de­lę duo­bę. Ka­sė baž­ny­čios pa­pė­dė­je. Vie­ta gra­ži, už pen­kias­de­šim­ties met­rų smi­go ke­lias į Luo­kę, to­lu­mo­je mė­ly­na­vo Mas­čio eže­ras, virš gal­vos ošė me­džiai.

Dar­bams va­do­va­vo du po­li­ci­nin­kai: lie­tu­vis ir vo­kie­tis – vy­ras me­tuo­se. Pus­ka­ri­nin­kio gal­va slė­pė­si po me­ta­li­niu šal­mu. Ant krū­ti­nės bliz­gė­jo skar­di­nis lau­ko žan­dar­me­ri­jos ženk­las. Lie­me­nį ver­žė juo­das odos dir­žas ir pis­to­le­to dėk­las. Prie ko­jų tu­pė­jo vil­ki­nis šuo.

Po pie­tų au­to­ma­ši­na at­ve­žė pir­muo­sius aš­tuo­nio­li­ka ne­lai­mė­lių. Jie gu­lė­jo žals­vai juo­duo­se, imp­reg­nuo­tuo­se po­pie­ri­niuo­se mai­šuo­se (po ka­ro į pa­na­šius mai­šus fa­suo­da­vo sa­liet­rą). Ka­rius su­gul­dė į dvi ei­les, vie­ną ant ki­to, lyg mal­kas į rie­tu­vę.

Čia pir­mą kar­tą su­ti­kau ir Al­piu­ką. Jis taip pat tė­vui at­ne­šė val­gy­ti. Pa­si­ro­do, mes gy­ve­no­me kai­my­nys­tė­je, tik už tri­jų na­mų. Da­bar kas­dien, ne tik prie Ma­žo­sios baž­ny­čios sku­bė­da­vo­me dvie­se, bet ir mau­dy­tis į Mas­tį, uo­gau­ti.

Mū­šiai prie Šiau­lių stip­rė­jo. Kas­dien at­vež­da­vo lai­do­ti po dvi­de­šimt, tris­de­šimt ka­rių. Vi­si po­pie­ri­niuo­se mai­šuo­se. Ir tik vie­nin­te­lį kar­tą at­ga­be­no nu­mi­rė­lį bal­tų len­tų kars­te. Vy­rus tai su­do­mi­no. Koks čia vir­ši­nin­kas gu­li?

Pri­žiū­rė­to­jai pie­tau­ti ei­da­vo pa­si­keis­da­mi. Vo­kie­tis pa­si­ša­li­no, duob­ka­siai lie­tu­vių po­li­ci­nin­kui pa­siū­lė: „Ati­da­ry­ki­me kars­tą.“

„Ka­ri­nin­kas... Toks jau­nas“. Ką dar vy­rai pa­sa­kė, ne­be­gir­dė­jau. Ma­no akys žiū­rė­jo tik į rau­do­ną kas­pi­ną, ku­ris juo­sė tan­kis­to kak­lą ir ant jo pa­ka­bin­tą ge­le­ži­nį kry­žių su auk­si­niais ąžuo­lo la­pais. Už gelž­ga­lį pa­dė­jo gal­vą. Kiek jau­nų žmo­nių Hit­le­ris pra­žu­dė ir dar pra­žu­dys.

„Ka­ras – vi­sa­da be­pro­tys­tė“, – pa­sa­kė Al­piu­ko tė­vas.

Kai atė­jo vo­kie­tis duob­ka­siai pa­siū­lė: „Gal ati­da­ry­ti kars­tą?“

„Ne!“ – toks bu­vo vir­ši­nin­ko spren­di­mas.

Ne tai ne. Jau­ną­jį tan­kis­tą pa­lai­do­jo ne rie­tu­vė­je. Pa­gul­dė kars­tą vie­nut vie­ną...

Vy­rai dir­bo ty­lė­da­mi, su­tar­ti­nai ir spė­riai, nu­si­me­tę švar­kus, marš­ki­nius. Kai iš­ki­lo že­mių kau­bu­rys – Si­me­na­vi­čius paė­mė kas­tu­vą ir įspau­dė juo kry­žių. Nie­kas ne­kro­vė vai­ni­kų, ne­sa­kė kal­bų. Už­ka­sė ir ... bas­ta.

Ne­to­li ka­po su­sė­dę duob­ka­siai čiul­pė su­kti­nes, il­sė­jo­si. Tuoj pra­dės nau­ją duo­bę.

1946-uo­sius su Al­piu­ku su­ti­ko­me vai­kų dar­že­ly­je. Lauk­da­mi Se­ne­lio Šal­čio ir do­va­nų, iš­gė­rė­me po stik­li­nę ka­ka­vos ir su­val­gė­me po du sau­sai­nius. Vi­sa tai – ru­sų ka­riš­kių do­va­na.

Ėjo­me ra­te­lius, dai­na­vo­me. Kaž­kas su­šu­ko: „At­va­žia­vo!“ Bū­riu puo­lė­me į lan­gus. Iš au­to­mo­bi­lio, ku­ris sto­vė­jo dar­že­lio kie­me, li­po Se­ne­lis Šal­tis, kiš­kiai tem­pė do­va­nų mai­šą. Šven­tė už­si­te­sė iki su­te­mų.

Ki­tą die­ną, ei­nant iš dar­že­lio, Al­piu­kui pa­sa­kiau: „Va­kar su ta ma­ši­na at­va­žia­vo Se­ne­lis Šal­tis“. ,,Su ši­ta ne­va­žia­vo, ar ne­ma­tai... ji ne­tu­ri ra­tų“ – iš­pyš­ki­no jis.

Drau­gas bu­vo tei­sus: ra­tų – nei žy­mės, spin­dė­jo tik me­ta­li­nės ašys. Al­piu­kas už ma­ne bu­vo dviem me­tais vy­res­nis, pa­sta­bes­nis ir gud­res­nis. O aš – liur­bis.

Aša­rų jū­ros už­plū­do ma­no akis: „Ne­jau­gi auk­lė­to­ja, pa­sa­ko­da­ma apie Se­ne­lį Šal­tį, pa­me­la­vo, ap­ga­vo ma­ne ir ki­tus“.

Žliumb­da­mas ėjau iki na­mų. Grį­žęs na­mo ma­mai pa­sa­kiau, kad į dar­že­lį ne­bei­siu. „Ko­dėl?“ – pa­si­tei­ra­vo ji. Pa­po­ri­nau, kas nu­ti­ko: „Ten me­luo­ja!“

Šei­mos ta­ry­ba pa­lai­kė ma­no spren­di­mą. „Ne­no­ri te­gu nei­na.“ Se­no­liai, pri­si­mi­nę sa­vo vai­kys­tę, už­bai­gė: „Mes ne­ma­tė­me jo­kių dar­že­lių, o užau­go­me.“

Už sa­vai­tės nu­sto­jo lan­ky­ti dar­že­lį ir Al­piu­kas. Da­bar mū­sų rū­pes­tis bu­vo ei­lės par­duo­tu­vė­se. Se­ne­lis iš­mo­kė skus­ti bul­ves. Kai įgu­dau, mu­du dvie­se per ge­rą pus­va­lan­dį pri­skus­da­vo­me bul­vių dviem skar­di­nėm ku­ge­lio.

Ta pa­tir­tis pra­ver­tė ir vė­liau. Mo­kan­tis Vi­tebs­ko avia­ci­jos mo­kyk­lo­je, vi­są mū­sų kla­sę, dvi­de­šimt pen­kis kur­san­tus, sy­kį mė­ne­sy­je siųs­da­vo vir­tu­vėn... skus­ti bul­vių. Ki­bi­rą pri­sku­tai ir ga­li bėg­ti į ka­rei­vi­nes mie­go­ti.

Ma­no suo­lo drau­gas (gre­ta bu­vo ir mud­vie­jų lo­vos) Var­ta­no­vas iš Ba­ku­ria­nio (Gru­zi­ja) bul­vę bu­vo ma­tęs tik lėkš­tė­je. „Vai... vai... vėl bul­ves sku­si­me, ga­lė­tų ma­ka­ro­nus iš­vir­ti,“– ai­ma­nuo­da­vo. Tal­kin­da­vau gru­zi­nui. Kol ki­ti pri­skus­da­vo vie­ną ki­bi­rą – mes du. Jau kar­tu sku­bė­da­vo­me mie­go­ti.

Šei­ma lau­kė gi­mi­nių iš Luo­kės, Al­piu­ko te­ta ir te­tė­nas ruo­šė­si ap­lan­ky­ti Tel­šių li­go­ni­nė­je gu­lin­čią uoš­vie­nę. „Ko­kie jos sū­riai... Jo­kia­me tur­gu­je ne­gau­si,“ – pa­sa­kė drau­gas.

Lau­kė­mė sve­čių, lau­kė­me sū­rių. At­va­žia­vo jie pa­va­ka­ry. Vals­tie­čiai iš­kart no­rė­jo vyk­ti į li­go­ni­nę, bet šei­mi­nin­kas juos per­ta­rė: „Ark­liai su­plu­kę, ir pa­tys išal­kę. Kir­mi­ną nu­ra­min­si­te, su­šil­si­te, o pa­skui pės­tu­te, ber­niu­kų ly­di­mi, nuei­si­te. Kiek čia to ėji­mo – ki­lo­met­ras.“

Ark­lius iš­kin­kė, ap­klo­jo gū­nio­mis, ant kak­lų pa­ka­bi­no mai­šus su avi­žo­mis ir nuė­jo va­ka­rie­niau­ti.

Mu­du su Al­piu­ku čiul­pia­me kie­tus te­tos sū­rius, o vy­res­nie­ji su­sė­dę už sta­lo šne­ku­čia­vo­si, ra­ga­vo vel­nio aša­rų. Mud­vie­jų ma­mos, su­si­ti­ku­sios pa­po­rin­da­vo: „Jud­vie­jų net van­de­niu ne­per­pil­si. Ma­tyt, užau­gę kar­tu ir ves­tu­ves kels“. De­ja, gy­ve­ni­mas ki­taip su­ri­kia­vo.

Kiek ru­de­nį tos die­nos, pus­va­lan­dis ir švie­sos nėr. Už lan­go tam­su ir ny­ku. Ki­tais va­ka­rais pas drau­gą bū­da­vau iki iš­nak­tų, žaiz­da­vo­me šaš­kė­mis, per ra­di­ją klau­sy­da­vo­mės mu­zi­kos, o tą va­ka­rą ma­ne lyg kas va­ry­te va­rė na­mo.

,,Neik į li­go­ni­nę, eik na­mo“, – būb­ni­jo gal­vo­je. „Jau tam­su, ma­ma su­pyks, ei­siu na­mo,“ – pa­sa­kiau Si­me­na­vi­čie­nei.

Kiek iki tos li­go­ni­nės, po­ra šim­tų met­rų. Bi­ru­tės gat­ve, pa­skui tie­siai per vys­ku­po lau­ką ir be­veik vie­to­je. Te­ta ir te­tė­nas, ly­di­mi Al­piu­ko, nė­jo tie­siai (gal iš­si­gan­do pur­vy­no), o laip­te­liais nu­žen­gė į kal­vą, į Ka­ted­ros aikš­tę. Čia, ži­no­ma, ge­riau – vi­są lai­ką ti­pe­ni ša­li­gat­viu, gat­vės tai neapš­vies­tos.

Iki šiol ne­ga­liu su­pras­ti: iš kur 1946-ai­siais ga­lė­jo bū­ti de­zer­ty­rai: su­ga­vo du, at­ve­žė į ko­men­dan­tū­rą (vė­liau ta­me pa­sta­te bu­vo ru­sų vi­du­ri­nė mo­kyk­la, fli­ge­ly­je par­duo­tu­vė, kur Men­de­lis Ra­fae­lis kirs­da­vo mė­są).

Iš­lai­pin­ti iš ma­ši­nos, de­zer­ty­rai puo­lė į Ka­ted­ros kal­vą, pa­tru­liai vy­tis. Pa­ma­tę, kad jie ga­li pa­spruk­ti, pa­trau­kė iš au­to­ma­to per ko­jas, vie­nas kri­to, ki­tas din­go tam­so­je. Tą pa­čią aki­mir­ką su­ri­ko ir su­klu­po Al­piu­kas. Pri­bė­gę ka­riš­kiai pa­švie­tė pro­žek­to­riu­mi į drau­go pil­vą. Jis bu­vo kru­vi­nas.

„Tai blo­gas su­žei­di­mas,“ – pa­sa­kė ka­rei­vis.

Jis nu­si­me­tė nuo pe­čių ap­siaus­tą, ant jo pa­gul­dė su­žeis­tąjį ir sau­jo­se su­spau­dę skiau­čių ga­lus, dvie­se nu­ne­šė Al­piu­ką į li­go­ni­nę.

Ki­tą ry­tą nuė­jau pas drau­gą. Te­ta ir te­tė­nas jau bu­vo iš­va­žia­vę. Jiems ant pe­čių ūkis: gy­vu­liai, vai­kai. Ma­ma, par­kri­tu­si ant lo­vos gar­siai rau­do­jo: „Su­žei­dė Al­piu­ką, kliu­dė nuo bru­ko at­šo­ku­si kul­ka. Li­go­ni­nė­je jis“.

„Aš ei­nu į li­go­ni­nę, jei­gu no­ri vy­ki­me kar­tu. Ap­lan­ky­si,“ – pa­sa­kė tė­vas.

Li­go­ni­nė­je pa­li­pę į ant­rą aukš­tą tre­čios pa­la­tos tarp­du­ry­je su­ti­ko­me me­di­ci­nos se­se­les. Jos, paė­mu­sios už pa­klo­dės kam­pų, ne­šė Al­piu­ką. Jis bu­vo mi­ręs. Čia pat su­ti­ko­me ir gy­dy­to­ją : „Nak­tį ope­ra­vo­me, kul­kos su­dras­kė vi­są žar­ny­ną. Ne­pa­vy­ko iš­gel­bė­ti,“ – pa­sa­kė Ma­ri­jam Bla­tie­nė.

Vi­sų Šven­tų­jų die­ną Tel­šių se­no­sio­se ka­pi­nė­se ap­lan­kau tė­vo ir se­ne­lių ka­pus, už­de­gu žva­ke­lę ir prie ak­mens, ku­ria­me iš­kal­ta: „Al­fon­sas Si­me­na­vi­čius, 1936-1946-ie­ji“, pa­de­du gė­lių.

Tu­rė­jau drau­gų, ta­čiau to­kio, kaip Al­piu­kas dau­giau ne­su­ti­kau. Jis bu­vo vie­nin­te­lis ir tik­ras...

Laipteliais į kalną, į katedros aikštę.

Algimanto Savickio nuotr.

Apie au­to­rių

Al­gi­man­tas Sa­vic­kis – žur­na­lis­tas, 1962 me­tais pra­dė­jęs nea­ki­vaiz­džiai stu­di­juo­ti žur­na­lis­ti­ką Vil­niaus uni­ve­si­te­te ir vė­liau stu­di­jas bai­gęs. Dir­bo Tel­šių ra­jo­no laik­raš­ty­je, nuo 1970 me­tų iki Nep­rik­lau­so­my­bės – Šiau­lių ra­jo­no laik­raš­ty­je „Le­ni­nie­tis“ ( vė­liau – „Lai­kas"), pen­ke­rius me­tus – dien­raš­ty­je „Šiau­lių kraš­tas“.

A. Sa­vic­kis – ka­ro la­kū­nas – oro šau­lys, tre­jus me­tus tar­na­vo stra­te­gi­nių bom­bo­ne­šių da­li­ny­je.