Naujausios
Skiriu Valerijai, savo mamai, kuri gyvenime patyrė daug vargo ir sielvarto.
Karas vaiko akimis (5)
Žurnalistas
Naktiniai lakstymai
Elektros lemputė tris kartus mirktelėdavo, lyg vaikinas jaunamartei, ir užgesdavo. Per radiją imdavo šaukti: „Oro pavojus! Oro pavojus! Bombonešių junginiai skrenda kryptimi Panevėžys – Šiauliai – Telšiai...“
Imdavo staugti sirenos. Senelis įžiebdavo žibalinę lempą, patikrindavo langų maskuotę, nes į mažiausią šviesos ruoželį policininkai šaudydavo. Užsidedame kuprines (jas turėjome visi, net keturmetė Nijolė), čiumpame pagalvę, antklodę ir į kelią.
Sunkiausia būdavo močiutei Elzbietai. Tik užkaukdavo sirenos – jai paleisdavo vidurius. Pabėga porą dešimčių metrų ir tupia patvoryje.
Telšiuose buvo dislokuotos kelios karo ligoninės. Vokiečiai labai kontroliavo padėtį mieste. Gatvėse ištisą parą patruliavo kariškiai, apsisiautę neperšlampamais žalsvais lietpalčiais, ant kaklų automatai, rankose – prožektoriai.
Močiutė tupi prie namo ir „tratina“. Kareiviai pašviečia ir šaukia: „Kiaulės!“
Tada į pagalbą puldavo mama, aiškindama vokiečiams, kad tai nuo nervų, moteris labai bijo rusų. Kareiviai: „Gerai... gerai“, ir nueidavo.
Mes į Luokės gatvę, tuoj už malūno, atbėgdavome suplukę ir pavargę. Čia viename iš namelių gyveno mūsų giminaičiai.
Pavydėjome telšiškiams, kurie turėjo valteles. Jie puldavo į jas ir irkluodavo į salą. Kelias netrumpas, per du kilometrai. Bet ten ramybė ir saugu.
Svečiuose praleisdavome visą naktį. Vyresnieji virtuvėje gerdavo arbatą ir porindavo apie karą. Mes, vaikai, parpdavome ant sofos.
Gyvenimas nestovi vietoje. Mūsų didžiosios strategės močiutė ir mama sugalvojo: „Rusai gali bombarduoti malūną, tada nukentėsime mes ir giminaičiai. Reikia slėptis pievose ant Zakso kalno!“
Kitų šeimos narių nuomonės jos neklausė, laikėsi savo. Kitą kartą jau slėpėmės pievose.
Kol Masčio ežero pakrantėmis nubrisdavome per rasotą žolę iki Zakso kalno – permirkdavome. Sukritę ant patiesalų virpėdavome it šunys. Čia pirmą kartą pamačiau gausybę žmonių, kurie būtų sulėkę it į gegužinę. Moterys migdė tokius pat sušlapusius ir sušalusius vaikus (kurti laužo nebuvo galima, nes atkreipsi priešo dėmesį). Vyrai čiulpė cibukus ir žiūrėjo į dangų.
Lėktuvai skrido banga po bangos. Jų pačių nebuvo matyti, tik girdėjosi motorų gausmas. Žinovai tvirtindavo, kad tai – rusų lėktuvai. „Tai jų bombonešių motorų balsas, lyg į kalną koptų: ūf...ūf...ūf...“
Rusams Žemaitijos sostinė nerūpėjo. Jie skrido Klaipėdos pusėn, o gal į Mažąją Lietuvą, Tilžės, Karaliaučiaus bombarduoti. Ten buvo sutelkta pramonė, uostai, tiltai. Kodėl visą laiką raudonžvaigždžiai skrisdavo viršum Telšių? Gal Masčio ežeras buvo orentyras?
Per savaitę į tą kalną bėgdavome du tris kartus. Visada šlapi, sužvarbę. Keista, tačiau nė vienas iš mūsų nesirgo. Gal baimė gydydavo?
Gal tie lakstymai kaip tik stiprindavo mūsų organizmą. Vėliau užaugęs, kai žaidžiau „Masčio“ futbolo komandoje, draugai mane vadindavo „sprausminiu“ – šimtą metrų su bucais nubėgdavau per 11,6 sekundės.
O tada per tuos lakstymus neišsimiegodavome: kur prisėsdavome – ten snausdavome. Kurion pusėn vėjas papūsdavo – ton nusvirdavome.
Mama susirūpino: dar tik 1943-iųjų vasaros pradžia, neištversime. Kartą ji pasakė: „Reikia į kaimą važiuoti, ten bus ramiau“. Senelis buvo stalius, mama siuvėja. Dirbs už pilvą, nepražus. Kaip sutarė, taip ir padarė: išvažiavome į kaimą, į Kalnėnus.