Karas vaiko akimis (6)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (6)

Žurnalistas

In­dų ka­pas

Per vi­sus oku­pa­ci­jos me­tus Ka­ted­ros bokš­te ple­vėsa­vo svas­ti­ka: rau­do­nas au­dek­las su bal­tu bly­nu vi­du­ry­je, per jį ro­po­jo du juo­di slie­kai.

Kai ru­sai užė­mė Šiau­lius, vo­kie­čiai iš­kė­lė ir ant­rą­ją: vir­šu­je – vo­kiš­ka, po ja – mū­sų tris­pal­vė.

Lie­tu­viai karš­tai mel­dė­si: „Pul­kim ant ke­lių...“ – nuo anks­ty­vo ry­to iki va­ka­ro Ka­ted­ro­je vy­ko mi­šios. Že­mai­čiai mal­da­vo Die­vą, kad šis neį­leis­tų ko­mu­nis­tų į Tel­šius. Jie dar ge­rai pri­si­mi­nė 1941-uo­sius: trė­mi­mus, kan­ki­ni­mus.

Man pa­ti­ko baž­ny­čio­je: klau­sy­da­vaus var­go­nų, gies­mių. Va­lan­dų va­lan­das spok­so­da­vau į die­vu­liu­kus, o la­biau­siai trau­kė dė­me­sį su­tū­pę ba­lan­džiai. Vis lauk­da­vau, ka­da jie skris...

Be­veik kiek­vie­ną kar­tą, iš­klau­sę mi­šias, ei­da­vo­me žiū­rė­ti ki­no fil­mą. Ma­ma pa­si­tei­rau­da­vo: „Val­go­te po ries­tai­nį – ar žiū­ri­te fil­mą"? (Bi­lie­tas į sean­są ir ries­tai­nis kai­na­vo vie­no­dai – vie­ną mar­kę.)“ Mes pra­bal­suo­da­vo­me už ki­no fil­mą. Nuo Ka­ted­ros iki „Šat­ri­jos“ ki­no teat­ro (mies­te bu­vo ant­ra ki­no sa­lė „Džiu­gas“) bu­vo koks tris­de­šimt met­rų.

„Ry­toj „Šat­ri­jos“ sa­lė­je bus de­monst­ruo­ja­mas fil­mas „In­dų ka­pas“ apie in­dė­nus. Pap­ra­šyk ma­mos, gal ir ma­ne paims?“ – pa­sa­kė Al­piu­kas.

Kas iš ber­niu­kų ne­no­re­jo ir ne­no­ri pa­ma­ty­ti in­dė­nų su ere­lio plunks­no­mis plau­kuo­se, le­kian­čių ant mus­tan­gų per pre­ri­ją. Mes ta­da dar ne­sky­rė­me in­dė­no nuo in­du­so.

Vo­kie­čių lai­kais ki­no fil­mai bū­da­vo iš dvie­jų da­lių: ka­ro kro­ni­kos (ro­dy­da­vo, kaip fiu­re­rio ka­riai uži­ma Ros­to­vą, ver­žia­si į Kau­ka­zą, nors ru­sai jau bu­vo Šiau­liuo­se), man la­biau­siai pa­ti­ko vaiz­dai iš jū­rų mū­šių. Pa­si­bai­gus kro­ni­kai, ke­le­tai mi­nu­čių įžieb­da­vo švie­sas, kad pa­vė­la­vu­sie­ji ga­lė­tų užim­ti sa­vo vie­tas ir... pra­si­dė­da­vo me­ni­nis fil­mas.

Tik pa­si­ro­dė „In­dų ka­po“ tit­rai ir vėl sa­lė­jo su­tvis­ko elekt­ra. Į sa­lę su­gu­žė­jo ese­si­nin­kai. Ne­di­de­lis žmo­ge­lis, vil­kys odi­niu juo­du pal­tu iki že­mės, už­li­po ant sce­nos.

Mer­gi­noms ir mo­te­rims su vai­kais lie­pė su­si­bur­ti prie kai­rės sa­lės sie­nos, vy­rams – prie de­ši­nės. Ir pra­dė­jo tik­rin­ti do­ku­men­tus. Kas ne­tu­rė­jo „aus­vai­so“ – tuos iš­kart čiu­po ir pro du­ris va­rė lau­kan. Žiū­riu – ma­ma kal­ba­si su gre­ta sto­vin­čiu ka­riš­kiu. Vė­liau ji pa­sa­kė, kad tai uk­rai­nie­čiai – ese­si­nin­kai iš Pol­ta­vos.

Grei­tai per­skai­čia­vo vy­rus, di­džią­ją da­lį iš­si­ve­dė. Il­gask­ver­nis pa­lin­kė­jo baig­ti žiū­rė­ti ki­no fil­mą ir iš­si­neš­di­no.

Mo­te­rys, pra­ra­du­sios vy­rus, ėmė rau­do­ti. Vi­si puo­lė iš sa­lės lauk.

Grį­žę na­mo apie sa­vo nuo­ty­kį pa­pa­sa­ko­jo­me se­ne­liui. O šis: „Ei­kit, ei­kit į tuos ki­no fil­mus, kol ir jus su­sems. Dau­giau vai­kų ves­tis ne­duo­si­me. Va­le­ri­ja, ar tau neuž­te­ko Var­šu­vos? No­ri pa­si­va­ži­nė­ti Sak­so­ni­jon – eik,“ – pa­sku­ti­niai žo­džiai bu­vo skir­ti ma­mai.

Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais pa­ma­čiau vi­sas „Tar­za­no“ se­ri­jas, mu­zi­ki­nį aust­rų „Ma­no sva­jo­nių mer­gi­na“ (kiek me­tų praė­jo, o vis pri­si­me­nu) ir dau­ge­lį ki­tų. „In­dų ka­pas“ bu­vo pa­sku­ti­nis. Po to įvy­kio dau­giau po ki­no teat­rus ne­be­vaikš­čio­jo­me, ei­da­vo­me tik į baž­ny­čią.

Vo­kie­čiai ne­be­pa­si­ti­kė­jo lie­tu­viais po­li­ci­nin­kais. Už­mes­da­vo tink­lą, o lai­mi­kio nė­ra. Sa­vi per­spė­da­vo sa­vus. Ta­da oku­pan­tai ir at­si­ve­žė ese­si­nin­kus uk­rai­nie­čius.

Di­džiau­sias lai­mi­kis jiems nu­ski­lo rug­sė­jo pa­bai­go­je, ka­da ap­su­po Tel­šiuo­se tur­gų. Iš­si­gel­bė­jo tik tie vy­rai, ku­rie puo­lė link eže­ro. Suk­ri­to į van­de­nį ir iki nak­ties slė­pė­si nend­ry­nuo­se. Uk­rai­nie­čiai ne­drį­so į juos šau­dy­ti.

Ta­da pa­ga­vo ir ma­no drau­go Ze­no­no Smil­ge­vi­čiaus tė­vą. At­si­dū­rė jis Nor­ve­gi­jo­je, ne­to­li Os­lo. Ap­vil­ko vo­kiš­ką uni­for­mą ir pa­sta­tė prie prieš­lėk­tu­vi­nės pa­tran­kos.

Grį­žęs jis pa­sa­ko­jo se­ne­liui, kad jų bū­ry­je bu­vo tik du vo­kie­čiai, li­ku­sie­ji es­tai, lat­viai, ser­bai, ita­lai, lie­tu­viai.

Hit­le­ris ne­be­tu­rė­jo ka­rei­vių.