Karas vaiko akimis (7)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (7)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Duo­nos sko­nis

1944-ųjų ge­gu­žės pra­džio­je grį­žo­me iš kai­mo į Tel­šius. Čia įvy­ku­sios per­mai­nos. Di­džią­ją mū­sų kie­mo da­lį bu­vo oku­pa­vę vo­kie­čiai – sto­vė­jo di­džiu­lės au­to­ma­ši­nos, už­deng­tos sle­pia­mai­siais tink­lais. Ka­bė­jo ra­di­jo an­te­nos. Tas pa­ts vaiz­das ir gre­ti­muo­se kie­muo­se. Iš na­mų ci­vi­lio­kai bu­vo iš­va­ry­ti, ten glau­dė­si ka­riš­kiai.

Ma­no ma­ma su se­ne­le puo­lė skalb­ti. Kas ži­no, ga­li ir mus iš­va­ry­ti, kur ta­da iš­si­skalb­ti? Džiaus­tant dar­bu­žius, prie jų priė­jo vo­kie­tis pus­ka­ri­nin­kis ir pa­si­svei­ki­nęs pa­si­tei­ra­vo: „Gal mū­sų da­li­niui ga­lė­tu­mė­te plau­ti lo­vos pa­ta­ly­nę? Gau­si­te dvie­jų ka­rei­vių mais­tą – pus­ry­čius, pie­tus, va­ka­rie­nę ir... rū­ka­lus.“

Ki­tą die­ną jos pra­dė­jo nau­ją veik­lą, o mu­du su se­ne­liu už tri­jų tro­bų kli­šen­da­vo­me į vo­kie­čių vir­tu­vę mais­to. Vi­rė ka­vą, sriu­bą ir ko­šę di­džiu­liuo­se ka­ti­luo­se ant gu­mi­nių ra­tų. Mud­viem at­sei­kė­da­vo tri­lit­ri­nį ka­vi­nu­ką ka­vos, sriu­bos... gau­da­vo­me duo­nos, mar­ga­ri­no, mar­me­la­do, kar­tą sa­vai­tė­je – te­pa­mo sū­rio, sal­dai­nių „bom­bon­kių“.

Vi­rė­jais dir­bo dvie­se: vo­kie­tis Han­sas ir uk­rai­nie­tis Ta­ra­sas. Pa­rą plu­šė­da­vo, pa­rą il­sė­da­vo­si. Ka­da bal­tą cha­la­tą vil­kė­da­vo Ta­ra­sas – vi­sa­da sriu­bo­je ras­da­vo­me mė­sos, ka­da Han­sas – nie­ka­da. At­sei­kė­da­vo jis tik du ke­pa­liu­kus duo­nos, Ta­ra­sas – tris, ke­tu­ris, kar­tais ir pen­kis. Vo­kie­čių ka­rei­viai ne­su­val­gy­da­vo duo­nos, jos vi­sa­da lik­da­vo.

Mums pri­klau­sė ir dvi pa­kuo­tės sal­dai­nių, uk­rai­nie­tis vi­sa­da duo­da­vo tris. Kas ant­rą, tre­čią die­ną se­no­liai kur­da­vo kros­nį, su­rai­ky­da­vo duo­ną ir ją džio­vin­da­vo. Tie džiu­vė­siai mums pra­ver­tė.

Da­bar skal­bi­mas – menk­nie­kis. Tuo lai­ku tai bu­vo il­gas pro­ce­sas, rei­ka­la­vo pa­tir­ties ir sun­kaus dar­bo. Oi skal­si bu­vo ta ka­rei­viš­ka duo­na. Iš pra­džių pa­ruoš­da­vo šar­mą, po to ja­me po­rą va­lan­dų skal­bi­nius vi­rin­da­vo, iš­trauk­tus trin­da­vo ant len­tų ir tik po to ska­lau­da­vo, džio­vin­da­vo.

Džio­vin­da­vo kie­me. Se­ne­lis, pa­de­dant ka­rei­viams, su­ka­sė stul­pus, įtem­pė vir­ves. Kai skal­bi­niai ap­džiū­da­vo, juos vė­jas plaiks­ty­da­vo. Iš to­lo at­ro­dė, kad ban­go­mis le­kia bur­lai­vis. Ge­rai, kad 1944-ųjų va­sa­ra bu­vo sau­sa – skal­bi­niai grei­tai iš­džiū­da­vo. Po to mo­te­rys juos ly­gin­da­vo. Čia ma­mai ir se­ne­liui tal­kin­da­vo dė­dė Va­cys. Elekt­ri­nius ly­gin­tu­vus, mui­lą, skal­bi­mo mil­te­lius „Per­sil“ da­vė pus­ka­ri­nin­kis.

Se­ne­lis su Ta­ra­su bend­rau­da­vo ru­siš­kai. Iš­mo­kau uk­rai­nie­čio var­dą, iš­mo­kau ru­siš­kai pa­si­svei­kin­ti, pa­dė­ko­ti. Be­veik vi­sa­da poil­sio die­no­mis vi­rė­jas už­suk­da­vo pas mus. Se­ne­lė jį vai­šin­da­vo kep­to­mis bul­vė­mis su la­ši­nu­kais ir rū­gu­siu pie­nu.

Kar­tą Ta­ra­sas at­vė­rė sa­vo šir­dį. Jo pa­sa­ko­ji­mą vė­liau iš­ver­tė se­ne­lis.

„1941-ųjų rug­sė­jo 15 die­ną vo­kie­čiai Ki­je­vo ra­jo­ne ap­su­po pen­kias ar­mi­jas. Į tą ka­ti­lą pa­kliu­vo ir mū­sų tris­de­šimt sep­tin­to­ji. Į ne­lais­vę pa­te­ko per du šim­tai tūks­tan­čių vy­rų. Tarp jų bu­vau ir aš. De­šim­ties kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų lau­ką ap­tvė­rė spyg­liuo­ta vie­la ir ten su­va­rė mus. Nei van­dens, nei mais­to. Tik po sa­vai­tės dvi au­to­ma­ši­nos pir­mą kar­tą at­ve­žė duo­nos. Jos ne­da­lin­da­vo, o mė­tydavo. Va­žiuo­ja sunk­ve­ži­mis pa­lei tvo­rą, du ka­rei­viai me­ta ke­pa­liu­kus duo­nos. Neį­ma­no­ma ją pa­gau­ti: žmo­nės iš­ba­dė­ję, vie­nas ki­tą stum­do, puo­la it žvė­rys.

Su­ta­rė­me – pa­si­skirs­to­me po de­šimt, vie­nas ki­tą sau­go­me, tal­ki­na­me. Vie­nas ke­pa­liu­ką pa­čiu­po – da­li­na­me į de­šimt da­lių. Pra­ri­jęs tą ga­ba­liu­ką – dar la­biau val­gy­ti no­ri. O ir ne vi­są duo­ną vo­kie­čiai iš au­to­ma­ši­nų ati­duo­da­vo. Ma­žiau­siai treč­da­lį nu­sa­vin­da­vo. Vė­liau su­ži­no­jau, kad ją iš­keis­da­vo į pa­si­my­lė­ji­mą su už­nu­ga­ry­je be­vil­tiš­ko­je pa­dė­ty­je at­si­dū­ru­sio­mis uk­rai­nie­tė­mis, ru­sė­mis.

Spa­ly­je pra­dė­jo ly­ti. Nė­ra kur pa­si­slėp­ti, nė­ra kur iš­si­džio­vin­ti vė­jų per­pu­čia­mo­je ply­nė­je. Išei­tis – kas­tis į že­mę. Inst­ru­men­to jo­kio, tik šaukš­tas. Drau­gai pra­dė­jo sirg­ti, mir­ti. Vo­kie­čiai ir ne­slė­pė, kas mū­sų lau­kia.

Vie­ną ry­tą vi­sų pir­ma mus – uk­rai­nie­čius – iš­ri­kia­vo ir pa­sa­kė:  „Kas pe­rei­si­te tar­nau­ti į vo­kie­čių ka­riuo­me­nę, pa­sių­si­me į mo­kyk­las, gau­si­te ato­sto­gų. Ki­ti – į Don­ba­są ang­lies kas­ti. Ap­sisp­ren­di­mui... – de­šimt mi­nu­čių.“

Pra­dė­jau tar­nau­ti vo­kie­čiams. Rau­do­no­jo­je ar­mi­jo­je dir­bau vi­rė­ju, tas pa­čias pa­rei­gas ga­vau ir čia. Kas ga­lė­jo ta­da pa­gal­vo­ti, kad taip vis­kas ap­si­vers. At­ro­dė, kad dar sa­vai­tė ki­ta ir Rau­do­no­ji ar­mi­ja „iš­tirps“,– už­bai­gė sa­vo pa­sa­ko­ji­mą uk­rai­nie­tis.

Tie mū­sų kie­mo vo­kie­čiai vi­sai ne­bu­vo pa­na­šūs į vo­kie­čius: ru­daa­kiai, tam­siap­lau­kiai. Kar­tą ma­ma vie­no iš jų, Mar­se­lio, ir pa­si­tei­ra­vo:

„Kai ka­rą lai­mė­da­vo Pran­cū­zi­ja – mes tap­da­vo­me jos pi­lie­čiais, kai Kai­ze­ris – mes vo­kie­čiai. Šis ka­ras mums... sve­ti­mas, į jį mes va­ru su­va­ry­ti. Ne­rei­kia mums Hit­le­rio per­ga­lės", už­bai­gė pran­cū­zas“, – pa­sa­ko­jo ka­rei­vis.

Nuo ta­da mes ir pra­dė­jo­me kie­mo vo­kie­čius va­din­ti pran­cū­zais.

Vo­kie­čiai sa­vo ka­rius ge­rai mai­ti­no. Ta­čiau vie­no­das mais­tas vy­rams įgrys­da­vo. Kar­tą pas se­ne­lį atė­jęs Mar­se­lis at­si­ne­šė nau­jus ba­tus ir pa­sa­kė, kad už juos no­ri gau­ti kiau­ši­nių, rū­ky­tų la­ši­nių ir me­daus.

Va­ka­re Ka­zi­mie­ras grį­žo iš kai­mo, jis tem­pė mai­šą ir krep­šį. Ką bu­vo pri­sa­kęs ka­riš­kis – ati­da­vė jam, o sau pa­si­li­ko di­džiu­lį juo­dos duo­nos ke­pa­lą.

Duo­na bu­vo dar šil­ta. Kam­ba­rys pa­kvi­po ru­giu. Jos ne­pjaus­tė ir ne­su­džio­vi­no, tą gar­dė­sį su­val­gė­me pa­ma­žu.

Už ko­kių po­ros sa­vai­čių Mar­se­lis, su­ti­kęs ma­mą kie­me, pa­sa­kė: „Va­kar, bir­že­lio šeš­tą­ją, ame­ri­kie­čiai, ang­lai, ka­na­die­čiai iš­si­lai­pi­no Nor­man­di­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je. Da­bar ka­rą vo­kie­čiai tik­rai pra­lai­mės.“

„Už tri­jų die­nų mū­sų da­li­nys iš­vyks­ta“, – atė­jęs pa­sa­kė Ta­ra­sas. Se­ne­lis pa­siū­lė, kad jis pa­si­lik­tų, nu­ves uk­rai­nie­tį į kai­mą. Kai ateis rau­do­nie­ji, pa­sa­kys, kad vi­są tą lai­ką jis slaps­tė­si Lie­tu­vo­je.

„Glu­šas aš glu­šas. Du kar­tus bu­vau par­vy­kęs pas šei­mą į Ki­je­vą ato­sto­gų, vil­kė­jau vo­kie­čių uni­for­mą. Ne­ga­liu pa­si­lik­ti... če­kis­tai iš­kas. Vyk­siu su da­li­niu“, – už­bai­gė vi­rė­jas.

Kai va­ka­re su ma­ma nuė­jo­me ka­vos, tai ga­vo­me de­šimt ke­pa­liu­kų duo­nos, ke­lis ki­log­ra­mus mar­ga­ri­no, mė­sos. Pus­ka­ri­nin­kis at­si­svein­da­mas pa­dė­ko­jo, pa­lin­kė­jo svei­ka­tos ir pa­sa­kė, kad ry­toj ry­te anks­ti iš­vyks­ta.

Grį­žu­si na­mo gim­dy­to­ja su­si­zgri­bo, kad li­ko vo­kie­čių ly­gin­tu­vai. To­dėl sau­lei dar ne­pa­te­kė­jus ji iš­sku­bė­jo pas juos.

Pus­ka­ri­nin­kis, pa­ma­tęs ma­mą su ly­gin­tu­vais, nu­si­juo­kė: „Esu su­ža­vė­tas jū­sų tei­sin­gu­mo. Ka­ras dar neiš­mo­kė su­kčiau­ti. Juos do­va­no­ju, taip pat do­va­no­ju stal­tie­ses, in­dus. Mes vyks­ta­me Vo­kie­ti­jon, ten vis­ką gau­si­me“, – pa­spau­dęs ma­mai ran­ką at­si­svei­ki­no ka­riš­kis.

1946-ųjų va­sa­ra bu­vo la­bai sau­sa. Iš­de­gė ja­vai Pa­vol­gy­je, Ru­si­jos aruo­de – Kras­no­da­ro ir Stav­ro­po­lio kraš­tuo­se. Be duo­nos li­ko ir Uk­rai­na, Bal­ta­ru­si­ja, Bal­ti­jos res­pub­li­kos, Mol­do­va ne­ga­lė­jo tiek su­rink­ti grū­dų. Duo­nos ver­tė pa­ki­lo, ji ta­po šven­ta. Va ta­da ir pra­ver­tė džiūvė­siai.

Ei­lę prie duo­nos par­duo­tu­vės žmo­nės už­siim­da­vo iš va­ka­ro. Vie­toj sa­vęs į ei­lę pa­dė­ti su­lanks­ty­to in­do (kaip vo­kie­čių lai­kais) ne­bu­vo ga­li­ma. Tik­riau­siai bū­tų nu­spy­rę. Sto­vė­jo žmo­gus prie žmo­gaus. Ei­lė lyg pe­lės uo­de­ga nu­tįs­da­vo ge­rą pus­ki­lo­met­rį.

Se­ne­lis, grį­žęs iš lentp­jū­vės, pa­val­gy­da­vo ir – į ei­lę prie duo­nos. Sto­vė­da­vo nuo va­ka­ro še­šių iki vi­dur­nak­čio, jį iki pen­kių ry­to keis­da­vo mo­čiu­tė. Po to ri­kiuo­tėn sto­da­vo ma­ma ar dė­dė Va­cys.

Prieš ati­da­rant par­duo­tu­vę su­si­rink­da­vo vi­si šei­mo­se esan­tys duo­nos val­gy­to­jai. Jei­gu iš va­ka­ro se­ne­lis ei­lė­je bū­da­vo de­vin­tas – de­šim­tas, tai ry­te – šim­ta­sis. Kol duo­ną at­vež­da­vo, ją su­neš­da­vo į par­duo­tu­vę, dar ei­lė­je pra­si­stum­dy­da­vai po­rą va­lan­dų. Ir taip kas tre­čią pa­rą.

Kai se­ne­lis su dė­de gau­da­vo at­ly­gi­ni­mus, tur­gu­je pirk­da­vo mil­tų. Ne balt­mil­čių, o pa­pras­tų mal­tų ru­gi­nių, ir mo­čiu­tė kep­da­vo sa­vo duo­ną. Tos die­nos vi­si lauk­da­vo­me, nes ta­da iki so­ties pri­si­val­gy­da­vo­me.

Į karš­čiu al­suo­jan­čios kros­nies gi­lu­mą su­leis­da­vo di­džiuo­sius ke­pa­lus, o vai­kams skir­tas var­ne­les tup­dy­da­vo prie an­gos. Jos grei­čiau­siai iš­kep­da­vo. Kam­ba­rys kve­pė­da­vo ru­giais. Ši pa­lai­ma tvy­ro­da­vo ke­le­tą pa­rų.

O po to vėl ... į ei­lę. Mes, vai­kai, lauk­da­vo­me tos die­nos ir va­lan­dos. Kiek ei­lė­je iš­girs­da­vo­me kal­bų, links­mų is­to­ri­jų, pa­po­ri­ni­mų, ma­ty­da­vo­me aša­rų. Ki­šen­va­giai ei­lė­je sto­vin­tiems žmo­nėms iš­trauk­da­vo rub­lius. Vė­liau mo­te­rys per­pra­to va­gis – pi­ni­gus slėp­da­vo tarp krū­tų. Ne­gi die­nos me­tu sve­ti­mas grai­bys.

Ne kar­tą pa­ste­bė­jau: jei­gu ku­ris atei­da­vo pa­vė­la­vęs, net iš anks­to neuž­siė­męs ei­lės – vis tiek priim­da­vo, nes vi­si bu­vo sa­vi, tel­šiš­kiai.

Kai pirš­tai su­spaus­da­vo duo­nos ke­pa­liu­ką, ne tik del­ne pa­jus­da­vai ši­lu­mą, tas karš­tis kil­da­vo iš vi­daus, tai bū­da­vo lai­mės kvai­tu­lys. No­rė­jo­si dai­nuo­ti, šok­ti.