Karas vaiko akimis (9)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (9)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Vė­žiai

Vien­kin­kiu ve­ži­mai­čiu va­žiuo­ja­me į Kal­nė­nus, pas stam­bius ūki­nin­kus. Ra­tai ir mū­sų puo­dai balz­ga rie­dant bru­ku. Pir­mą kar­tą va­žiuo­ju taip po­niš­kai. Ku­me­lai­tė mo­si­kuo­ja uo­de­ga ir lai­kas nuo lai­ko kaž­ką iš­me­ta. Kai pa­si­lei­džia į pa­kal­nę, tai gy­vu­lys pa­ke­lia uo­de­gą ir pa­si­girs­ta „pirst... pirst...“.

„Tai nuo avi­žų,“– sa­ko va­de­lio­to­jas. ,,Ma­no se­ne­liai taip pat val­go avi­ži­nių kruo­pų ko­šę, tai ir jie... be­zda?“ . „Tik­riau­siai“, – už­bai­gia ūki­nin­kas.

Ge­rai, kad mums ma­ma ver­da tik ma­nų kruo­pų ko­šę.

Mo­lis ne tik ūki­nin­ka­vo, bet va­do­va­vo ir se­niū­ni­jai. Jam spaus­ti plū­go ran­ke­nas ne­bu­vo ka­da. Nors... Pri­si­me­nu šie­nap­jū­tę. Jis vi­są die­ną su ša­ke kro­vė į ve­ži­mus šie­ną. Tai įsi­rė­žė ma­no at­min­tin, nes kar­tu su juo dar­dė­jau ant ve­ži­mo (įsi­ki­bęs į kar­tį) na­mo.

Di­džiuo­sius ūkio dar­bus nu­veik­da­vo nuo vo­kie­čių be­si­slaps­tan­tys ke­tu­ri jau­ni vy­rai (vie­nas jų – ma­no dė­dė Va­cys). Gy­ve­no šei­mo­je ir žy­dai­tė. Ji bu­vo nu­si­da­žiu­si plau­kus ir vi­si šau­kė: „Ade­le“. Šei­mi­nin­kas iš­rū­pi­no mer­gi­nai „Aus­vais“ (as­mens do­ku­men­tą), kur bu­vo pa­ra­šy­ta, kad ji – ūki­nin­kai­tė.

Kar­tą sa­vai­tės pra­džio­je Mo­lis pa­sa­kė, kad penk­ta­die­nio nak­tį upe­ly­je gau­dy­si­me vė­žius. Vy­rai, grį­žę iš lau­kų, pa­val­gę va­ka­rie­nę, iki vė­lu­mos re­mon­ta­vo ke­se­lius, da­rė fa­ke­lus, gau­dė var­les.

Lau­kiau šven­tės. Mies­te to nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si. Pie­vo­je pa­lei upe­liu­ką su­kū­rė­me tris lau­žus. Vie­ni tink­le­liais su var­lie­na vi­lio­jo vė­žius, ki­ti – brai­dė po van­de­nį de­gan­čiu fa­ke­lu pa­si­švies­da­mi, gau­dė dug­nu ro­po­jan­čius gy­vius. Lai­mi­kį mes­da­vo kran­tan, o mes: vai­kai ir mo­te­rys čiup­da­vo­me žvy­nuo­to­sius ir – ki­bi­ran.

Jau pil­nė­jo ant­ra­sis ki­bi­ras, kai pa­si­gir­do lėk­tu­vo gau­de­sys. Skri­do jis že­mai – ant spar­nų net žvaigž­dės ma­tė­si. Ap­su­ko ra­tą, ki­tą...

„Kad tik į mū­sų lau­žus ne­nu­mes­tų bom­bos“, – pa­sa­kė Mo­lis. Vie­toj bom­bos pa­bi­ro tūks­tan­čiai la­pe­lių. Pie­va pa­ba­lo.

Ade­lė pir­ma prie lau­žo at­si­ne­šė po­pie­riaus la­pe­lį. Pir­ma­me pus­la­py­je bu­vo iš­spaus­din­tas Jus­to Pa­lec­kio krei­pi­ma­sis į Lie­tu­vos žmo­nes, ži­nios iš fron­to, ant­ra­ja­me – Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­tis ir iš­trau­ka iš Pet­ro Cvir­kos ap­sa­ky­mo.

„Jei­gu nors vie­na pro­kla­ma­ci­ja pa­puls į vo­kie­čių ran­kas – jie ims ieš­ko­ti par­ti­za­nų, nu­siaubs mū­sų kai­mą. Vi­sus tuos la­pe­lius tu­ri­me su­rink­ti ir su­de­gin­ti“, – pa­sa­kė ūki­nin­kas.

Puo­lė­mė rink­ti, vė­žiai mums ne­be­rū­pė­jo. Rin­ko­me vi­są li­ku­sią nak­ties da­lį ir ki­tą die­ną. Kai ku­rias tas po­pie­riaus skiau­tes ra­do­me už po­ros ki­lo­met­rų.

Mo­lie­nę, Ade­lę ir mus vai­kus į na­mus pa­lei­do anks­čiau­siai. Tu­rė­jo gi kas tuos vė­žius iš­vir­ti.

Iš­si­mie­go­jęs įsliū­ki­nau į kra­pais kve­pian­čią vir­tu­vę. Ki­bi­rai, į ku­riuos dė­jo­me su­gau­tus mar­guo­lius, tuš­ti ka­bė­jo ant me­di­nės vi­nies.

„Kur vė­žiai?“, – pa­klau­siau ma­mos.

„Ant sta­lo“, – gal­va mos­tė­lė­jo uo­si­nio pu­sėn. Jį bu­vo ap­sė­du­si šei­my­na, vi­du­ry­je di­džiu­lia­me bliū­de kaž­kas rau­do­na­vo.

Vi­si čep­sė­jo. Jie val­gė pir­mus ir pa­sku­ti­nius vė­žius 1943-ųjų va­sa­rą. Ki­tų gau­dy­ti ne­drį­so, bi­jo­jo lėk­tu­vo. Jis bet ka­da ga­lė­jo at­skris­ti.