Kas apgins Janonių Juliuką?

Kas ap­gins Ja­no­nių Ju­liu­ką?

Dan­gi­ras MA­ČIU­LIS, is­to­ri­kas

Re­gi­nos Mus­nec­kie­nės pa­si­ry­ži­mas ap­gin­ti „pūs­lė­tų­jų ran­kų dai­niaus“ gar­bę ne­nus­te­bi­no – kaž­ko pa­na­šaus ir ti­kė­jausi: jei pa­vė­la­vome kar­tu su „pe­te­liš­kių“ mi­nist­ru gin­ti Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus gar­bę, ap­gin­kime nors Ju­lių Ja­no­nį – pa­ro­dy­kim, kad ir mes ne pra­stes­ni – bu­dim tė­vy­nės sar­gy­bo­je.

Kuo­met ma­nęs prieš de­šimt­me­tį ko­le­ga pa­klau­sė, ar nie­ko Šiau­liuo­se neer­zi­na toks gim­na­zi­jos „šven­ta­sis“, at­sa­kiau, kad tai – pir­miau­sia pa­čios mo­kyk­los bend­ruo­me­nės rei­ka­las. Ir pa­juo­ka­vau: na, pri­pra­to vi­si ... ką čia kei­si ... vie­nas var­gas ad­mi­nist­ra­ci­jai nau­jas iš­ka­bas ma­lia­vot ... O gal net gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nė do­rai ir ne­ži­no tos Ju­liu­ko biog­ra­fi­jos...

Sta­li­niz­mo me­tais (1946 m.) pri­lip­dy­tas „pa­tro­no“ var­das li­ko am­žiams. Ko­dėl toks he­ro­jus bu­vo pa­si­rink­tas tuo­met, ma­nau, aiš­ku vi­siems – pro­le­ta­ri­nis poe­tas, bol­še­vi­kų par­ti­jos na­rys ir t.t. Ar ra­si ge­res­nį bol­še­vi­ki­nį „pa­tro­ną“ po­ka­riu so­vie­ti­zuo­ja­mos Lie­tu­vos mo­kyk­lai?

Ma­nau, de­rė­tų skir­ti du da­ly­kus: vie­na, kai ban­do­ma J. Ja­no­nį skan­din­ti už­marš­tin, o ki­tą, kai jis pa­ver­čia­mas gim­na­zi­jos glo­bė­ju – idea­lu, ku­riuo tu­ri sek­ti moks­lei­viai – ma­nau, jog to­kia tu­rė­tų bū­ti as­mens įam­ži­ni­mo gim­na­zi­jos pa­va­di­ni­me pra­smė.

J. Ja­no­nis – ryš­kiau­sias po­li­ti­nės poe­zi­jos kū­rė­jas lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je, tad ne­prik­lau­so­mai nuo mū­sų no­rų ir jo iš­pa­žin­tų bol­še­vi­ki­nių idea­lų jis yra neat­sie­ja­ma mū­sų is­to­ri­jos da­lis. Kvai­la bū­tų tai neigti, o dar kvai­liau – ban­dyti pa­miršti. Ta­čiau ar jis iš tie­sų yra ta as­me­ny­bė, ku­ri tu­ri bū­ti sek­ti­nu pa­vyz­džiu gim­na­zis­tui? Ar pa­va­di­ni­mas – tai tik tuš­ti, be­pras­miai žo­džiai?

Jei gim­na­zi­jos pa­va­di­ni­mas tik žo­džių žais­mas, tuo­met kur vi­sa tai, ką taip mėgs­ta edu­ko­lo­gi­nis pa­sau­lis – sam­pro­ta­vi­mai apie ug­dy­mo mi­si­ją, die­gia­mas jau­ni­mui ver­ty­bes ... Pri­dė­kime dar taip stai­ga kaip iš pa­tran­kos drioks­te­lė­ju­sį su­si­rū­pi­ni­mą pa­trio­ti­niu ug­dy­mu. Gal ver­ta būti nuo­sek­liems? Ir tai ne po­li­ti­nis, o ver­ty­bi­nis klau­si­mas.

Ma­nau, J. Ja­no­nio gim­na­zi­jai is­to­ri­jos ir gar­bių abi­tu­rien­tų pa­var­džių ty­liai pa­vy­di ne vie­na mo­kyk­la, o kai kas įsi­gud­ri­no net vie­ną abi­tu­rien­tą „pri­va­ti­zuo­ti“ – S. Šal­kaus­kis jo var­du pa­va­din­to­je gim­na­zi­jo­je ne­si­mo­kė (apie S. Šal­kaus­kio var­do pa­si­rin­ki­mo pra­smę ar jo var­du pa­va­din­tos pre­mi­jos lau­rea­tus bū­tų at­ski­ros grau­džiai links­mos is­to­ri­jos).

Vei­kiau­siai J. Ja­no­nio gim­na­zi­jai to ne­gai­la – gar­bių var­dų mo­kyk­los is­to­ri­jo­je tiek, kad ga­li juos leng­va ran­ka sko­lin­ti ki­tiems ir jei bū­tų ren­ka­mas nau­jas glo­bė­jas tek­tų pa­suk­ti gal­vą. Jei bū­tų ma­no va­lia, pa­va­din­čiau gim­na­zi­ją Po­vi­lo Vi­šins­kio var­du – iš­ties tau­rios as­me­ny­bės, ku­ri ko­vo­jo už ne­prik­lau­so­mą, iš­ties de­mok­ra­ti­nę, o ne bol­še­vi­ki­nę Lie­tu­vą.

Vie­nok pa­si­kar­to­siu: gim­na­zi­jos pa­va­di­ni­mas – pir­miau­sia pa­čios gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nės rei­ka­las – pir­miau­sia ji tu­ri gal­vo­ti apie tai, ką ji, ko­kiais idea­lais sek­da­ma ir kam ug­do.