Naujausios
Kas galėtų paneigti, kad vykdoma antroji Lietuvos okupacija
Valstybinis rusų dramos teatras naująjį 72-ąjį teatro sezoną pradeda šokiruojančia naujiena – čia ketinama kurti meninių-dokumentinių spektaklių ciklą „Galimai vykdoma antroji Lietuvos okupacija. 1989 m. gruodis – 2019 m. vasaris“.
Rusų dramos teatro meno vadovas Jonas Vaitkus.
Juk logiška: jeigu valstybė esame mes, dažniausiai neorganizuoti piliečiai, tai juo labiau valstybė yra struktūrizuotas vienetas – teatras, be kita ko, ir išlaikomas tų pačių piliečių lėšomis. Matyt, todėl režisieriui, Rusų dramos teatro meno vadovui Jonui Vaitkui nekyla abejonės, kad atsietai nuo valstybės problemų egzistuojantis teatras yra tiesiog kaip šuniui penkta koja, t.y. nereikalingas, netgi ydingas. Nes, jo nuomone, taip yra iškreipiamos pareigų, pilietinės atsakomybės ir, svarbiausia, profesinės etikos nuostatos...
J.Vaitkus pasakoja: „Ciklą pavadinau „Galimai vykdoma antroji Lietuvos okupacija. 1989 m. gruodis – 2019 m. vasaris“, arba „Kas galėtų paneigti, kad...“ Analitinių pjesių ciklas prasidėtų maždaug nuo to meto, kai 1989-ųjų pabaigoje (gruodžio 19 d.) Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo TSKP. Netrukus, gruodžio 30-ąją, to meto oficiozas „Tiesa“ išspausdino 38 KGB darbuotojų laišką, kuriame jie pareiškė, kad palaiko Lietuvos komunistų atsiskyrimą ir bendradarbiaus su jais, padės jiems išsilaikyti, surasti savo vietą, kažkokiu būdu išgyventi ir įsitvirtinti valstybėje, šiandien simboliškai vadinamoje nepriklausomoje, demokratinėje valstybėje... Ir kas galėtų paneigti, kad tai jau ir įvyko ir galimai išgyvename paskutinę šios įsitvirtinimo akcijos fazę... Galimai?.. Kas galėtų paneigti?..
1989-1994 metų laikotarpis labai įdomus įvairiais aspektais – ir Algirdo Brazausko poelgiai, ir LKP, o po to – ir socdemų partijos veikla, ir 38 KGB karininkų veikla... Pusantro tūkstančio prisipažinusiųjų ir penki tūkstančiai taip ir likusių neprisipažinusiųjų, bet galimai nelojalių mūsų valstybei. Juk sklinda legendos, kad buvusių KGB darbuotojų nebūna, nes jie yra ištikimybės savo pašaukimui sergėtojai. Nuoširdžiai sakau, tai gerbtina savybė, bet jaunai demokratijai labai pavojinga, todėl ir norisi tiesiog žinoti, šalia ko ir su kuo gyveni ir kas moko mus gyventi draugiškai.
Ginkdie, visiškai ne dėl to, kad juos nuteistum ar pasmerktum, – argi Nijolės Sadūnaitės, Juliaus Sasnausko ir kitų disidentų ar grįžusių tremtinių atleidimo deklaravimas jų kankintojams to neįrodo?.. Todėl tas noras grįžti praeitin ir analizuoti ją dabartinės situacijos šviesoje, manau, yra būtinas, kad susigaudytume, kaip ir kodėl atsidūrėme ir tebesimurkdome šitame chaose.
O kad murkdomės – akivaizdu. Paimkime bet kokią rezonansinę bylą ir pamatysime, kad nė viena jų neužbaigta, niekas neaišku, į klausimus neatsakyta. Ignoruojami advokatų, teisininkų, žurnalistų, rezistentų, tremtinių, badautojų kreipimaisi, autoritetingų savo profesijoje profesorių paklausimai, ignoruojami 70 tūkst. „Talkos“ surinktų parašų dėl lietuvių kalbos abėcėlės išsaugojimo...
Mūsų jaunos demokratijos organizme galimai yra kažkoks darinys, kuris žino, kaip elgtis su žmonėmis, kur juos vesti, kaip juos mulkinti, kaip įbauginti ir kaip įstumti į demagoginį veidmainystės pasaulį. Esame tešlagalvių gaminimo fabrike, kuris šokdina mus verslumo pasiutlige. Bet jei laisvi žurnalistai rezonansinių bylų nekrutina, jei jokia partija, jokie komitetai nekrutina, jeigu kitiems nesvarbu, kaip gyvename ir su kuo gyvename, tai teatras turi tuo užsiimti...
Neatsakytų klausimų tikrai labai daug – netikėta Vytauto Pociūno žūtis, „vilties prezidento“ Stasio Lozoraičio ir A.Smetonos mirtis, Medininkų tragedijos, Garliavos įvykiai, Eglės Kusaitės ir Kraujalio bylos, daugybė iš vietos nepajudančių korupcijos bylų, nors žodžiais su ta korupcija kovojama jau dvidešimt metų. O ką mes turime? Matome, kaip Seime kovojama dėl vietos, dėl lovio, dėl valdžios, partijų, o ne dėl gyvybiškai svarbių jaunos valstybės interesų...
Ketverių metų programai jau turime vieną pjesę – Herkaus Kunčiaus „Klaną“ apie Garliavos įvykius – ir keletą pradėtų eskizų kitoms temoms – Vilties prezidento, V.Pociūno žūties ir Kraujalio bylos. Turim paliesti nutylėtus klausimus, į kuriuos taip ir neatsakė nei teisėsauga, nei prokuratūra.“
J.Vaitkaus nuomone, jei neatsiras žmonių, susimąstančių, drįstančių analizuoti, kas čia vyksta, kaip vyksta, ir veikti, labai galimas daiktas, kad po būsimų prezidento rinkimų piliečių valia, jei tik apie ją dar galėsim kalbėti, bus visiškai užcementuota.
„Šiandien žmonės atitraukiami nuo aktualių problemų visokiais festivaliais, fejerverkais, – sako J.Vaitkus, – visokiomis pramoginėmis kampanijomis per televizijas: televizijų programos tiesiog varva keistomis temomis, anot profesoriaus Alvydo Jokubaičio, nemokšų samprotavimais ir durnystėmis, nuo kurių ausys kaista, o rimtų analitinių laidų beveik nėra. O jei ir būtų, kitaip galvojančių apskritai niekas į laidas neįsileidžia, – taip nukraujinamos žmonių smegenys, jie orientuojami į malonumus, į sampratą, kad gyvenimas – begalinė šventė, kad mes tokie laisvi, tokia demokratija aplinkui, kad tiesiog nebesupranti, ko tie žmonės susiraukę bėga iš Lietuvos. Bėga todėl, kad nėra tiesos, teisingumo, kad čia apdergti žmogų pasinaudojus kliše „galimai“ nieko nereiškia.“
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
