KAS TAS „STA­ČIA­GAL­VIS“?

KAS TAS „STA­ČIA­GAL­VIS“?

IŠ PO SKRY­BĖ­LĖS

Vi­lius PU­RO­NAS

KAS TAS „STA­ČIA­GAL­VIS“?

Da­bar an­ge­lai ma­do­je. Vi­so­kie. Ypač tie, ku­rie iš te­le­vi­zo­rių ek­ra­nų pre­ten­duo­ja į de­pu­ta­tus ar ne­par­ti­nius par­tok­ra­tus: už jų nu­ga­rų – kup­ros, iš ku­rių tik atei­ty­je ka­žin ar iš­dygs spar­nai. Ži­nia ir tie, ku­rie „chal­tūrš­či­kų“ iš­ka­li­nė­ti iš va­ri­nės skar­dos ar vie­lų tink­lo, tri­mi­tuo­ja Apo­ka­lip­sę, su­de­rin­tą su vi­so­mis biu­rok­ra­ti­nė­mis sis­te­mo­mis, iš­sky­rus baž­ny­ti­nin­kus, ku­riems to­kia funk­ci­ja keb­lo­ka ka­no­ni­zuo­to­je dva­si­nė­je veik­lo­je.

Mū­sų „Sta­čia­gal­vis“ – tai ne an­ge­las ae­ro­nau­ti­ko­je, o so­cia­li­nis ar bio­lo­gi­nis vi­suo­me­ni­nis ne­su­sip­ra­ti­mas. Spar­nuo­tas iš pri­gim­ties, jis iš pa­sku­ti­nių­jų sten­gia­si ne­skris­ti, bet... ne­ga­li. Nors del­nų rie­šai prie­ši­na­si atei­čiai ir tiks­lui, spar­nai sa­vi­va­liau­ja, grakš­čiai ir ne­prie­kaiš­tin­gai ne­šda­mi sa­vi­nin­ką pir­myn.

Ar jums te­ko ka­da nors bū­ti to­kio­s būk­lė­s? O man te­ko. To­dėl šį jaus­mą ir įam­ži­nau „pu­ro­niz­me“ – cin­kuo­to me­ta­lo tech­no­lo­gi­jo­je, ku­ri ta­po keiks­mu tiems, ku­rie ant­rą de­šimt­me­tį sė­dė­da­mi sa­vi­val­dy­bė­je, nie­ko nė­ra su­kū­rę, iš­sky­rus drau­di­mus.

„Sta­čia­gal­vis“ tar­si skrie­ja sto­go šlai­tu že­myn. To­kia jo gy­ve­ni­mo va­lia: aukš­tų sfe­rų skrai­duo­lį iš pa­de­be­sių nu­lei­dau že­myn, kad skrai­duo­lis pa­bū­tų ar­čiau žmo­nių, kad jo iš­skir­ti­nės sa­vy­bės ne­leis­tų jam ati­trūk­ti nuo kas­die­ny­bės, ją pa­puoš­tų, gru­pi­nė­je nuo­trau­ko­je įsiam­žin­tų.

Vel­niams ma­na­sis „Sta­čia­gal­vis“ gy­ve­ni­mo ne­ga­dins, nes kai­my­nys­tė­je at­si­da­rė mo­der­ni sve­tai­nė, kurioje vyks­ta moks­li­nės kon­fe­ren­ci­jos ir ves­tu­vi­nės puo­tos – ten mū­sų „Sta­čia­gal­vio“ vie­ta. Ir pa­rei­ga: vi­suo­met bū­ti ap­sup­tam be­si­šyp­san­čių vei­dų, tiek be­si­fo­tog­ra­fuo­jan­čių, tiek tą ak­cen­tą my­luo­jan­čių. Bū­tų šau­nu, kad jis apaug­tų mi­tais ir ple­pa­lais. Ir, ne­duok Die­ve, ne­bū­tų ly­gi­na­mas su vel­niais...

„Sta­čia­gal­vis“ iš­skri­do iš Šiau­lių dės­nin­gai,

nes „pu­ro­niz­mams“ lai­ki­nai atė­jo ga­las.

Neat­si­tik­ti­nai jis nu­tū­pė 2016 me­tų ma­žo­jo­je Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė­je Še­du­vo­je. Juk ne iš pirš­to lauž­tas Še­du­vos „Vel­nių ma­lū­no“ vel­niš­kas po­pu­lia­ru­mas – ša­lia stra­te­gi­nė kryž­ke­lė, ai­bė an­ge­lų, tu­ris­tų ir sve­čių. Ne­si­gai­liu.

Šiau­lie­čiams paat­vi­rau­siu. Jis – vie­nas iš tų „pu­ro­niz­mų“, ku­rie pra­dės re­gu­lia­riai iš­skri­di­nė­ti į šil­tus kraš­tus iš Šiau­lių. Tie skry­džiai – tai vie­nas iš da­bar­ti­nės ka­den­ci­jos pa­sie­ki­mų. No­rė­čiau gar­bės ar pa­dė­kos raš­to dėl jų no­rų vyk­dy­mo ar bent vie­nos ki­tos krei­vai so­čios šyp­se­nė­lės už nu­ga­ros. Ne­no­rė­čiau, kad bū­si­mi kū­ri­niai emig­ran­tai pa­pil­dy­tų mies­to gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mo sta­tis­ti­ką, pa­va­din­tą „Bė­ga­me iš Šiau­lių“.

Me­no­ty­ra ži­no kla­si­ki­nę tai­syk­lę,

kad ME­NAS YRA EPO­CHOS VEID­RO­DIS, nes

ME­NAS – TAI ME­LAS, TEI­SES­NIS UŽ TIE­SĄ!