Kiaušinių dažymo paprotys – senesnis už krikščionybę

Kiau­ši­nių da­žy­mo pa­pro­tys – se­nes­nis už krikš­čio­ny­bę

Net­ru­kus krikš­čio­niš­ka­sis pa­sau­lis švęs šv. Ve­ly­kas – Kris­taus pri­si­kė­li­mą iš nu­mi­ru­sių­jų po nu­kry­žia­vi­mo ir pa­va­sa­rio šven­tę. Ta pro­ga kei­sis da­žy­tais bei mar­gin­tais kiau­ši­niais. Et­no­lo­gai sa­ko, kad kiau­ši­nių da­žy­mo ir jais kei­ti­mo­si pa­pro­tys yra daug se­nes­nis už krikš­čio­ny­bę.

Pag­rin­di­nis Ve­ly­kų sim­bo­lis – kiau­ši­nis, o jų lėkš­tė ar pin­ti­nė­lė puo­šia šven­ti­nį sta­lą. Ke­lios die­nos iki Ve­ly­kų žmo­nės nu­da­žo kiau­ši­nius, kad iki šven­tės spė­tų juos pa­puoš­ti – iš­mar­gin­ti vaš­ku ar iš­sku­ti­nė­ti pei­liu­ku. Pap­ras­tai Ve­ly­koms da­žo­mi viš­tų kiau­ši­niai. Gal­būt dėl to, kad jų ne­su­dė­tin­ga gau­ti. Bet ga­li­ma da­žy­ti ir an­čių, put­pe­lių, net stru­čių kiau­ši­nius.

„O kur pa­ra­šy­ta, kad per Ve­ly­kas rei­kia da­žy­ti ir val­gy­ti tik­tai viš­tų kiau­ši­nius? – klau­sė et­no­lo­gė Gra­ži­na Ka­džy­tė. – Pag­rin­di­nis šven­tės sim­bo­lis – kiau­ši­nis, o kie­no – vi­sai ne­svar­bu. Tu­ri viš­tų kiau­ši­nių – dėk ant sta­lo viš­tų kiau­ši­nių, tu­ri an­čių – dėk an­čių, tu­ri put­pe­lių – dėk tuos. O kas tu­ri stru­čių, de­da ir stru­čių kiau­ši­nių.“

Ko­dėl pa­grin­di­nis Ve­ly­kų sim­bo­lis – kiau­ši­nis? Ko­kia jo reikš­mė šio­je šven­tė­je? Iš kur ki­lo pa­pro­tys kiau­ši­nius Ve­ly­koms da­žy­ti ir mar­gin­ti?

Anot G. Ka­džy­tės, kiau­ši­niai į mū­sų gy­ve­ni­mą at­ke­lia­vo iš la­bai se­nų lai­kų. Bū­tent kiau­ši­niai mat­riar­cha­to lai­kais žmo­nėms pa­dė­da­vo ap­si­gin­ti nuo ba­do ir iš­gy­ven­ti.

„Ve­ly­kos yra la­bai se­na ir, ko ge­ro, di­džiau­sia me­tų šven­tė tu­rint ome­ny­je kraš­tą, ku­ria­me gy­ve­na­me. Ta­da, kai dar ne­bu­vom žem­dir­biai, ne­sė­jom grū­do, neau­gi­nom gy­vu­lių, tu­rė­jom mai­tin­tis iš to, ką ran­da­me gam­to­je.

Žmo­nės lauk­da­vo pa­va­sa­rio kaip iš­ga­ny­mo. Po šal­tos žie­mos, kai par­skris­da­vo gau­sy­bė paukš­čių, jie ga­lė­da­vo kiau­ši­niau­ti, pa­siim­ti vie­ną ki­tą kiau­ši­nį iš liz­dų ir pra­si­mai­tin­ti, ap­si­gin­ti nuo ba­do. Pap­ro­tys da­žy­ti paukš­čių kiau­ši­nius pa­rė­jęs iš la­bai se­nų – mat­riar­cha­to – lai­kų, dar prieš in­doeu­ro­pie­čių atė­ji­mą į Eu­ro­pą“, – kal­bė­jo G. Ka­džy­tė.

At­si­min­da­mi tą se­ną gy­vy­bės pra­džią, ku­ri mū­sų pro­prop­ro­se­ne­liams bu­vo la­bai svar­bi, Ve­ly­kų šven­tei, pa­gerb­da­mi lau­ki­nius paukš­čius, žmo­nės pra­dė­jo da­žy­ti ir mar­gin­ti kiau­ši­nius. Daug vė­liau, kai pra­tur­tė­jo ir kiau­ši­nių tu­rė­jo tiek, kiek pa­tys ne­su­val­gy­da­vo, pra­dė­jo jų ruoš­ti ir do­va­noms – iš­sku­ti­nė­tų, vaš­ku iš­mar­gin­tų mar­gu­čių. Gra­žūs raš­tuo­ti kiau­ši­niai nė­ra skir­ti val­gy­mui – jie skir­ti do­va­no­ji­mui krikš­to tė­vams ar krikš­to vai­kams.

„Jei ei­ni į sve­čius per Ve­ly­kas, tai, bū­da­vo, ne ką nors ki­ta do­va­nų ne­ši, bet tiek mar­gu­čių, kiek to­je šei­mo­je yra žmo­nių. Be abe­jo, rei­kia pa­si­ruoš­ti ati­tin­ka­mą skai­čių mar­gu­čių ir sa­vo sve­čiams.

Aiš­ku, pa­grin­di­niai kiau­ši­niai – viš­tų, bet juk ga­li­ma da­žy­ti ir Ve­ly­kų sta­lą puoš­ti an­čių, put­pe­lių, stru­čių kiau­ši­niais. Be abe­jo, lau­ki­nių an­čių, put­pe­lių kiau­ši­nius žmo­nės val­gė daug se­niau nei viš­tų“, – sa­kė G. Ka­džy­tė.

Kai kiau­ši­nis tė­ra nu­da­žy­tas tik vie­na ku­ria nors spal­va, pa­pras­tai jis va­di­na­mas da­žy­ti­niu. Mar­gu­čiu kiau­ši­nis va­di­na­mas dėl to, kad yra iš­ra­šo­mas įvai­riais raš­tais. Mar­gu­čiai da­ro­mi dve­jo­pu bū­du: iš­brai­žant raš­tus karš­tu vaš­ku ar­ba pei­liu­ku sku­ti­nė­jant nu­da­žy­tą kiau­ši­nio pa­vir­šių.

Lie­tu­vo­je mar­gu­tis ži­no­mas jau nuo XVI a. Mar­gu­čiai ži­no­mi ko­ne vi­so­se sla­vų tau­to­se: Len­ki­jo­je, Uk­rai­no­je, Gu­di­jo­je, Če­ki­jo­je. Ti­kė­ti­na, kad lie­tu­vių tau­ta mar­gu­čius pe­rė­mė iš sla­vų, nes lat­viai jų ne­ži­no. Mar­gu­čių tra­di­ci­jos ne­tu­ri ir Va­ka­rų Eu­ro­pos tau­tos, nors, spė­ja­ma, kad kai ku­rios tą pa­pro­tį yra tu­rė­ju­sios.

Sun­ku nu­sta­ty­ti mar­gu­čių kil­mę. Šiais lai­kais jų mar­gi­ni­mas mū­sų kraš­te ir sla­vų tau­to­se yra su­si­jęs su Ve­ly­kų šven­tė­mis. Ta­čiau kiau­ši­nių da­žy­mo ir jais kei­ti­mo­si pa­pro­tys yra daug se­nes­nis už krikš­čio­ny­bę. Be­veik vi­sos se­no­jo pa­sau­lio tau­tos tą pa­pro­tį ži­no­jo. Dar prieš Kris­taus gi­mi­mą kiau­ši­nis bu­vo lai­ko­mas ne tik pa­va­sa­rio gam­tos at­gi­mi­mo sim­bo­liu, bet ir kiek­vie­no gy­vio pra­džios sim­bo­liu. To­kiu sim­bo­liu kiau­ši­nį lai­kė ir se­no­vės egip­tie­čiai, žy­dai bei ro­mė­nai.

Kad to­kiu pat sim­bo­liu kiau­ši­nį lai­ko ir lie­tu­viai, liu­di­ja iš da­lies dar kai kur iš­li­kęs pa­pro­tys kiau­ši­nius da­žy­ti ne tik per Ve­ly­kas, bet ir per Šv. Jur­gį bei Sek­mi­nes.

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

Et­no­lo­gė Gra­ži­na Ka­džy­tė.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

Kiau­ši­nių da­žy­mo pa­pro­tys – se­nes­nis už krikš­čio­ny­bę.