Naujausios
Klanas laimi, pralaimi Lietuva
Vladas VERTELIS
„Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius
Klanas, į kurį susivienijo struktūriškai labai įvairios, bet vertybiškai vieningos jėgos, pasiekė dar vieną pergalę.
Vakar nacionalinis laikraštis „Respublika“, gimęs su Sajūdžiu ir 25-erius metus buvęs laisvo, politinėmis korektūromis nenugludinto žodžio flagmanu, paskelbė nutrauksiantis dienraščio leidybą.
Fariziejai ir lupikautojai, trinkite rankomis.
„Respublika“ visus tuos metus buvo ne tik lietuviškos ir posovietinių šalių principingos žurnalistikos pavyzdys, bet ir ašaka gerklėje.
Ašaka mafijoms, sukčiams, politikos prisitaikėliams ir impotentams, o paskutiniais metais – valstybės naikintojams ir pardavėjams.
Taip, „Respublika“, kaip ir visa didžiausia Lietuvoje „Respublikos“ leidinių grupė, nevynioja žodžių į vatą: išgrynindama problemą ar konfliktą kviečia diskutuoti, susimąstyti.
Ar verta skubėti atsisakyti nacionalinės valiutos, kaip apsaugoti šalies žemę? Aiškiai pasisakoma prieš Lietuvos išvalstybinimą, prieš Europos Sąjungos federalizaciją, reiškiančią jau nebe laisvų valstybių ekonominį klubą, o politinę sąjungą.
Ar tai ne esminės valstybės gyvasties temos, apie kurias reikia visu balsu ir iš visų tribūnų kalbėti, ar tik iš piršto laužtos problemėlės, nevertos visuomenės dėmesio?
Tiesa surandama diskusijose. To valdančiajam klanui nereikia.
„Respublika“ – idealistinis laikraštis, kalbantis širdies kalba, todėl jame ryškūs kituose leidiniuose jau seniai mirę žanrai: publicistinis straipsnis, feljetonas, vaizdelis, apybraiža. Tokių žanrų rašiniuose skaitytojas jaučia autoriaus ir leidinio nervą, todėl reaguoja pritardamas, susimąstydamas ar neigdamas.
Būtent publicistika yra išskirtinis idealistų – leidinių ir žurnalistų – viešo kalbėjimo bruožas. Reaguojama širdimi, rašoma, nes skauda.
Tokios žurnalistikos, įsitikinęs, reikia mūsų skaitytojams, tačiau tokia žurnalistika neparanki minėtam klanui, nes žeidžia, demaskuoja ir neretai įvaro į kampą.
Klanas, apsiginklavęs žiniasklaidos laisvę varžančiais ir finansiškai žlugdančiais įstatymais, sukurdamas atseit žiniasklaidos savireguliacijos sistemą, puola ir kol kas laimi.
Pralaimi demokratija. Mažiau stuburą turinčių laikraščių, mažiau – viešumo. Pripažinkime, kad visur – ir centre, ir regionuose – valdžios dar bijo viešumo, t.y. principingos žiniasklaidos.
Ji naikinama. 2008 metų pabaigoje konservatorių pradėtas kryžiaus žygis, kai spaudai mokesčiai buvo pakelti ne 2–3 procentais, o, susumavus visus, beveik 40 proc., tęsiasi.
Neatsitiktinai, bet planuotai Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos rankomis, į kurias nepastebimai buvo įduotas drakoniškų ekonominių sankcijų vėzdas, neetiškais leidiniais dėl kritinių publikacijų buvo paskelbti trys nacionaliniai dienraščiai: „Lietuvos žinios“, „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“. Didiesiems laikraščiams iškilo dilema dėl išlikimo.
Mažesnius rajonų leidinius A. Kubiliaus komanda jau prieš keletą metų suvarė į ožio ragą. Daugybė leidinių, dėl netoliaregiškos (turbūt toliaregiškos) politikos sulindusių į valdžios, verslo ir mafijozuotų darinių kišenes.
Taip atsirado laikraščiai viešosios įstaigos, iš rajonų biudžetų jau išpumpavusios milijonus, taip atsirado laikraščiai, kurie dešimtmečiais neišspausdino nė vienos kritinės publikacijos apie vietos valdžią.
Ar tai, fariziejai ir lupikautojai, vadinate demokratijos laimėjimu?
Laikraščių leidyba – labai brangus ir sudėtingas verslas, nes tai ne tik pajamos ir išlaidos, bet ir misija.
Nebūtų to būrelio idealistų – žurnalistų laikraštininkų – daugelis didesnių dienraščių būtų buvę uždaryti 2009–2013-aisiais, nes jų leidyba ir dėl naikinimo politikos, ir dėl ekonominės krizės buvo nuostolinga. Tačiau pareiga prieš visuomenę, profesijos prestižas, ketvirtosios valdžios misija neleido to daryti.
Laikas ir vis nesibaigiančios krizės keičia laikraščių leidybą, atsiranda naujų formų ir idėjų, todėl, tegul nesitiki fariziejai – vieninteliai „dievo išrinktieji“ – kad numirs laisvas žodis. Mes patyrėme jau daug išbandymų, bet visąlaik pakildavome ir tapdavome dar stipresni.
