Ko palinkėtumėte artėjančių švenčių proga sau, Lietuvai, pasauliui?

APK­LAU­SA

Ko pa­lin­kė­tu­mė­te ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga sau, Lie­tu­vai, pa­sau­liui?

And­rius, pro­jek­tų va­do­vas:

– Aš vis­ką tu­riu, ką ga­liu gau­ti. Iš ne­ma­te­ria­lių da­ly­kų pa­lin­kė­čiau sau lai­mės, kad vis­kas sek­tų­si. Lie­tu­vai pa­lin­kė­čiau, kad bū­tų ge­riau, nei yra da­bar, nau­jai atė­ju­si val­džia iš­pil­dy­tų vi­sus sa­vo prieš­rin­ki­mi­nius pa­ža­dus. Ka­dan­gi pa­sau­lis daug pri­klau­so nuo Ame­ri­kos, o jie pre­zi­den­tu iš­rin­ko Do­nal­dą Tram­pą, no­rė­čiau, kad ne­bū­tų taip, kaip jis kal­ba, ne­bū­tų toks be­pro­tis, koks at­ro­do.

Tei­su­tis BER­ŽINS­KAS, mo­ky­to­jas:

– Lie­tu­vai ir pa­sau­liui pa­lin­kė­čiau tai­kos, nes da­bar tai ak­tua­lu. Svar­bu ne­skirs­ty­ti žmo­nių pa­gal kas­tas, ra­ses, ma­žiau na­cio­na­liz­mo.

Sau ir sa­vo šei­mai pa­lin­kė­čiau svei­ka­tos: kai yra svei­ka­ta, dau­giau nie­ko ne­rei­kia, bū­na džiaugs­mas, san­tar­vė. Ki­ti ba­na­liai lin­ki pi­ni­gų, bet kai tu­ri svei­ka­tos, pi­ni­gų ga­li­ma už­si­dirb­ti. Kad lin­kė­ji­mai iš­si­pil­dy­tų, rei­kė­tų vi­sų žmo­nių no­ro, o svei­ka­ta – kaip Die­vas duos.

Ro­ma­nas, pen­si­nin­kas, bu­vęs ener­ge­ti­kas:

– Esu gi­męs, au­gęs Šiau­liuo­se, vi­sus ka­rus čia iš­gy­ve­nau, to­dėl la­biau­siai no­rė­čiau pa­sau­liui pa­lin­kė­ti tai­kos, kad ka­rų ne­bū­tų. Nors mū­sų jau­ni­mas ir da­bar ak­ty­vus, no­rė­tų­si, kad bū­tų dar ak­ty­ves­nis, veik­les­nis, my­lė­tų Šiau­lius, Lie­tu­vą, Že­mę. No­rė­čiau, kad mū­sų val­džia dau­giau žiū­rė­tų ne į sa­vo ge­ro­vę, bet ki­tų. Aš jau se­nas, bet Die­vu­lis dar lai­ko, gy­ve­nu, svei­ka­tos šiek tiek tu­riu... Man vis­ko pa­kan­ka. Kaip sa­kė ma­no am­ži­ną atil­sį tė­vu­kas: „Sten­kis, žmo­ge­li, ir Die­vu­lis tau pa­dės.“

Mig­lė, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­ja:

– Sau pa­lin­kė­čiau pail­sė­ti nuo ru­ti­nos, ir sau, ir sa­vo šei­mai – šiek tiek at­si­nau­jin­ti dva­siš­kai ir ma­te­ria­liai. Vai­kams – svei­ka­tos, vy­rui – nau­jų po­lė­kių, ga­li­my­bių. Lie­tu­viams pa­lin­kė­čiau stab­te­lė­ti ir pa­si­mė­gau­ti, pa­si­džiaug­ti aki­mir­ko­mis. Pa­vyz­džiui, šiau­lie­čiai ga­lė­tų pa­si­džiaug­ti, kaip šie­met gra­žiai  šven­tiš­kai mies­tas pa­puoš­tas. Ne­be­rei­kia gal­vo­ti vien apie kai­nas, nuo­lai­das, pi­ni­gus, bū­si­mas ar ne leng­va­tas...

Pa­sau­liui la­biau­siai lin­kė­čiau tai­kos, nes skaus­mas ki­tam taip pat pa­lie­čia, ne­svar­bu, kad ki­to­je ša­ly­je. Žiū­ri ži­nias ir gal­vo­ji apie tuos žmo­nes: tu le­ki pirk­ti do­va­nų, o pas juos bė­dos... Rei­kė­tų pa­pras­tų da­ly­kų – tai­kos ir su­pra­tin­gu­mo.

Dia­na PAU­LAUS­KAS, „Šiau­lių“ vieš­bu­čio di­rek­to­rė:

– Sau pir­miau­sia – svei­ka­tos, o šei­mai – tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo, su­si­kal­bė­ji­mo, ge­ros nuo­tai­kos. Šiau­lių mies­tui – to­liau tęs­ti šva­ri­ni­mo, ge­ri­ni­mo po­li­ti­ką, ko­kia yra da­bar, kad ne­prit­rūk­tų lė­šų ir ge­rų ini­cia­ty­vų. Lie­tu­vai pa­lin­kė­čiau pa­si­ti­kė­ji­mo nau­ja val­džia, ne­truk­dy­ti jai dirb­ti, vi­so­mis iš­ga­lė­mis pa­dė­ti. Ge­riems lin­kė­ji­mams iš­si­pil­dy­ti rei­kia vi­sų mū­sų pa­stan­gų, nes gė­ris ir gro­žis nea­tei­na iš nie­kur, taip pat Die­vo pa­lai­mos ir glo­bos – jei vi­sa tai su­dė­si­me kar­tu, tą ir tu­rė­si­me.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS